Helenizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Graikijasen-orn.png
Senovės Graikijos istorija
Priešistorinė Graikija
Egėjo civilizacija
Kikladų kultūra · Mino civilizacija ·
Mikėnų kultūra
Graikijos tamsieji amžiai
Archajinis laikotarpis
(regionai, poliai, kolonijos)
Klasikinis laikotarpis
Persų karai » Delo lyga » Peloponeso lyga » Tėbų hegemonija » Korinto lyga
Makedonijos imperija
Helenizmas
Antigonidai · Epyras · Achajos lyga ·
Etolijos lyga
Romos imperija
Achaja · Makedonija · Epyras ·
Kreta ir Kirenaika
Graikijos istorija
Seleukas I-asis, Seleukidų dinastijos pradininkas

Helenizmas yra Graikijos istorijos periodas nuo Aleksandro Didžiojo mirties 323 m. pr. m. e. iki 146 m. pr. m. e., kai Graikija buvo paversta viena iš Romos provincijų. Nors Romos valdymas iš esmės nepaveikė helenistinės visuomenės ir kultūros, kuri nepasikeitė iki krikščionybės paplitimo, bet baigėsi graikų politinė nepriklausomybė.

Helenizmo laikotarpiu labai sumažėjo Graikijos svarba graikiškai kalbančiam pasauliui. Helenizmo kultūros didžiausiais centrais tapo Aleksandrija Ptolemėjų Egipte ir Antiochija Seleukidų Sirijoje.

Makedoniečių dominavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Sidabrinė moneta vaizduojanti Demetrijų, Indo-graikų karalystės įkūrėją

Aleksandro Makedoniečio nukariavimai turėjo daugybę pasekmių graikų miestams. Jie išplėtė graikų horizontą, padarydami V-IV a. pr. m. e. miestų konfliktus mažus ir nereikšmingus. Prasidėjo nuolatinė migracija, ypač jaunų ir ambicingų žmonių, į naujas graikų imperijas rytuose. Daug graikų vyko į Aleksandriją, Antiochiją ir Aleksandro Makedoniečio įkurtus miestus iki dabartinių Afganistano ir Pakistano teritorijų, kur Graikų-baktrų ir Indo-graikų karalystės išliko iki I a. pr. m. e. pabaigos.

Pralaimėjimas Filipui ir Aleksandrui graikų miestus įtikino, kad jie neatgaus politinės nepriklausomybės ir makedoniečiams ir jų įkurtoms valstybėms jie nepasipriešins, nebent susivienys. Graikai per daug vertino vietinę nepriklausomybę, kad iš tiesų susijungtų, bet jie kelis kartus mėgino suformuoti federaciją, kurios dėka atgautų nepriklausomybę.

Po Aleksandro Makedoniečio mirties jo karvedžiai (diadochai) pradėjo kovoti dėl valdžios, suardydami jo imperiją į keletą naujai įkurtų karalysčių. Makedonija atiteko Kasandrui, svarbiausio Aleksandro karvedžio Antipatro, po kelių karo metų tapusio didžiosios Graikijos dalies valdovu, sūnui. Jis įkūrė naują Makedonijos sostinę Tesalonikuose ir iš esmės buvo neblogas valdovas.

Kasandrui metė iššūkį Antigonas, Anatolijos valdovas, kuris pažadėjo jį parėmusiems graikų miestams nepriklausomybę. Tai sukėlė sėkmingus maištus prieš Kasandro vietininkus. 307 m. pr. m. e. Antigono sūnus Demetrijus užėmė Atėnus ir juose atkūrė Aleksandro panaikintą demokratiją. Bet 301 m. pr. m. e. Kasandro ir kitų helenistinių karalysčių koalicija nugalėjo Ipso mūšyje ir neišsipildė Antigono planai suvienyti imperiją.

Bet po Kasandro mirties 298 m. pr. m. e. Demetrijus tapo Makedonijos valdovu. Jis buvo nugalėtas antros graikų karalysčių koalicijos 295 m. pr. m. e. ir Graikija atiteko Lisimachui iš Trakijos. Jis buvo nužudytas 280 m. pr. m. e. Makedonijos sostas atiteko Demetrijaus sūnui Antigonui II, kuris nugalėjo į Graikiją įsiveržusius galus, kurie tuo metu gyveno Balkanuose. Mūšis su galais suvienijo Makedonijos Antigonidus ir Antiochijos Seleukidos. Ši sąjunga buvo nukreipta prieš turtingiausią helenistinę jėgą, Egipto Ptolemėjus.

Antigonas II valdė iki mirties 239 m. pr. m. e., o jo šeima buvo Makedonijos soste iki 146 m. pr. m. e., kai juos nugalėjo romėnai. Tačiau jų valdymas graikų miestuose buvo su pertraukomis, nes kiti valdovai, ypač Ptolemėjai, rėmė antimakedonietiškas grupuotes, norėdami susilpninti Antigonidų valdžią. Antigonas laikė Korinte, strateginiam Graikijos centre, įgulą, bet Atėnai, Rodas, Pergamas ir kiti graikų miestai atgavo realią nepriklausomybę ir suformavo Etolijos lygą jai ginti. Sparta irgi tapo nepriklausoma, bet atsisakė jungtis prie bet kokios sąjungos.

267 m. pr. m. e. Ptolemėjus II įtikino graikų miestus maištauti prieš Antigoną, kilo Chremonido karas, pavadintas Atėnų lyderio Chremonido vardu. Graikų miestai buvo nugalėti, Atėnai prarado nepriklausomybę ir demokratiją. Etolijos lyga išliko tik Peloponese, bet už Tėbus 245 m. pr. m. e. tapo Makedonijos sąjungininku. Atėnai prarado politinę svarbą, nors jie liko didžiausiu, turtingiausiu ir kultūringiausiu Graikijos miestu. Antigonas II nugalėjo Ptolemėjų laivyną prie Koso ir užvaldė Egėjo jūros salas, išskyrus Rodą.

Filipas V[taisyti | redaguoti kodą]

Filipas V, "Graikijos numylėtinis", dėvintis karališką diademą

Antigonas II mirė 239 m. pr. m. e. Achajos lygos miestuose kilo maištas. Antigono II sūnus Demetrijus II mirė 229 m. pr. m. e., palikdamas vaiką (Filipą V) karaliumi, o karvedį Antigoną Dosoną regentu. Achajos lyga, nors formaliai priklausė Ptolemėjams, iš tiesų buvo nepriklausoma ir valdė pietinę Graikiją. Atėnai liko nuo konflikto nuošaly.

Sparta liko priešiška Achajos lygai ir jos karalius Kleomenas III ją užėmė 227 m. pr. m. e. Achajos lygos lyderiui Aratui labiau patiko toli esanti Makedonija, nei čia pat esanti Sparta ir jis tapo Dosono sąjungininku. Antigonas Dosonas 222 m. pr. m. e. nugalėjo Spartą ir ją okupavo. Tai buvo pirmas kartas, kai kas nors sugebėjo tai padaryti.

Filipas V, atėjęs į sostą po Dosono mirties 221 m. pr. m. e. buvo paskutinis graikų valdovas turėjęs pakankamai talento ir galimybę suvienyti Graikiją prieš „vakaruose kylančius debesis“, t. y., nuolat stiprėjančią Romą. Jis buvo vadinamas „Graikijos numylėtiniu“. Jo globojama Naupakto taika (217 m. pr. m. e.) užbaigė konfliktą tarp Makedonijos ir graikų lygų. Jis valdė visą Graikiją išskyrus Atėnus, Rodą ir Pergamą.

Tačiau 215 m. pr. m. e. Filipas V tapo Romos priešo Kartaginos sąjungininku, o tai pirmąkart privertė Romą kištis į Graikijos reikalus. Ji skatino maištus prieš Filipą V, sudarė sąjungą su Rodu ir Pergamu, stipriausia jėga Mažojoje Azijoje. Pirmasis Makedonijos karas kilo 212 m. pr. m. e. ir baigės be nugalėtojo 205 m. pr. m. e., bet Makedonija buvo pažymėta kaip Romos priešė. Rodas užvaldė Egėjo jūros salas.

202 m. pr. m. e. Roma nugalėjo Kartaginą ir sąjungininkų Rodo, Pergamo ir graikų miestų skatinama nukreipė dėmesį į rytus. 198 m. pr. m. e. kilo Antrasis Makedonijos karas dėl miglotų priežasčių. Tačiau tikriausiai Roma Makedonijoje įžvelgė Seleukidų, didžiausios valstybės rytuose, sąjungininkę. Graikijos sąjungininkai paliko Filipą ir jis pralaimėjo lemiamam Kinoscefalų mūšyje Romos prokonsulo Tito Kvinkcijaus Flaminino.

Graikų laimei, Flamininas buvo nuosaikus žmogus ir žavėjosi graikų kultūra. Filipas turėjo atsisakyti laivyno ir tapti Romos sąjungininku, bet liko soste. Per Istmijos žaidynes 196 m. pr. m. e. Flamininas paskelbė Graikijos miestų nepriklausomybę, nors Korinte ir Chalke liko romėnų įgulos. Bet Romos pažadėta laisvė buvo iliuzija. Visi graikų miestai išskyrus Rodą, buvo įtraukti į naują Romos kontroliuojamą lygą, o demokratiją pakeitė Romai ištikimi aristokratijos režimai.

Romos iškilimas[taisyti | redaguoti kodą]

192 m. pr. m. e. kilo karas tarp Romos ir Antiocho III, Seleukidų valdovo. Kai kurie graikų miestai Antiochą laikė Graikijos išgelbėtoją nuo Romos, bet Makedonija buvo Romos pusėje ir Antiochas pralaimėjo prie Termopilų 191 m. pr. m. e. Per karą romėnai pirmąkart įsiveržė į Aziją ir nugalėjo Antiochą Magnezijoj prie Sipilo 190 m. pr. m. e. Per Graikiją ėjo romėnų komunikacijos su rytais ir romėnų kareiviai nuolat joje būdavo. Apamėjos taika 188 m. pr. m. e. paliko Graikiją Romos valdžioj.

Roma vis giliau vėlėsi į graikų reikalus, nes pralaimėjusi pusė kreipdavosi į ją pagalbos. Makedonija liko nepriklausoma, nors formaliai Romos sąjungininke. Po Filipo V mirties 179 m. pr. m. e., Makedonijos sostas atiteko sūnui Persėjui, kuris, kaip visi Makedonijos karaliai, svajojo sau suvienyti Graikiją. Makedonija tam buvo per silpna, bet Eumenas II, Pergamo valdovas ir Romos sąjungininkas, įtikino romėnus, kad Persėjas kelia grėsmę.

Graikija praranda nepriklausomybę[taisyti | redaguoti kodą]

171 m. pr. m. e. Roma paskelbė Makedonijai karą ir atgabeno į Graikiją 100 tūkst kareivių. Makedonijos armija neprilygo romėnams, o Persėjas nesugebėjo graikų miestų įtikinti jam padėti. Dėl blogo romėnų vadovavimo, jam pavyko išsilaikyti trejus metus, bet 168 m. pr. m. e. į Graikiją buvo atsiųstas Lucijus Emilijus Paulas, visiškai nugalėjęs makedoniečius prie Pidnos. Persėjas buvo pagautas ir nugabentas į Romą, Makedonija padalinta, o jai padėję, net retoriškai, graikų miestai nubausti. Net Romos sąjungininkai Rodas ir Pergamas prarado nepriklausomybę.

Nuotykių ieškotojo Adrisko vedami makedoniečiai sukilo prieš Romą 149 m. pr. m. e. Kitais metais ji buvo aneksuota ir tapo Romos provincija ir pirmąja graikų valstybe, kurią ištiko toks likimas. Tada romėnai pareikalavo, kad būtų išardyta Achajos lyga, paskutinė graikų nepriklausomybės tvirtovė. Achajos lyga atsisakė ir paskelbė karą Romai. Prie jos prisidėjo dauguma graikų miestų, net vergai buvo paleisti kautis už Graikijos nepriklausomybę. Romos konsulas Lucijus Mumijus atvyko su armija iš Makedonijos ir nugalėjo graikus, Korintas buvo sugriautas iki pamatų.

146 m. pr. m. e. Graikijos pusiasalis, išskyrus salas, tapo Romos protektoratu. Visur, išskyrus Atėnus ir Spartą, buvo įvesti romėnų mokesčiai, o miestus valdė vietiniai Romos sąjungininkai. 133 m. pr. m. e. mirė paskutinis Pergamo karalius ir paliko savo karalystę Romai ir ji užvaldė beveik visą Graikiją.

Ptolemėjų Egipto graikų kareiviai, 100 m. pr. m. e. Nilo mozaikos detalė

Paskutinis smūgis Graikiją ištiko 88 m. pr. m. e., kai prieš Romą sukilo Ponto karalius Mitridatas VI iš Ponto ir nužudė 100 tūkst. romėnų ir jų sąjungininkų Mažojoje Azijoje. Nors Mitridatas nebuvo graikas, daugelis graikų miestų, įskaitant Atėnus, nuvertė Romos statytinius ir prisijungė prie jo. Kai Romos generolas Lucijus Kornelijus Sula išvijo Mitridatą iš Graikijos, romėnai vėl keršijo maištininkams, ir graikų miestai nebeatsigavo. Mitridatą galiausiai nugalėjo Pompėjus Didysis 65 m. pr. m. e.

Graikija buvo siaubiama ir per Romos pilietinius karus, kurių dalis ten vyko. Galiausiai Augustas prijungė Graikiją kaip Achajos provinciją 27 m. pr. m. e. Kovos su Roma sumažino graikų miestų gyventojų skaičių ir juos demoralizavo. Tačiau valdant Romai baigėsi karai ir tokie miestai kaip Atėnai, Tesalonikai greitai suklestėjo.

Termino kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Terminą pasiūlė naudoti vokiečių istorikas Johanas Gustavas Droisenas.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Helenizmas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka