Mazovijos Vysokis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Mazovijos Vysokis
lenk. Wysokie Mazowieckie
   POL Wysokie Mazowieckie COA.svg      POL Wysokie Mazowieckie flag.svg   
Pl-WysMaz-Ludowa1.jpg
Mazovijos Vysokio miestas

Mazovijos Vysokis
52°55′09″ š. pl. 22°30′52″ r. ilg. / 52.91917°š. pl. 22.51444°r. ilg. / 52.91917; 22.51444 (Mazovijos Vysokis)Koordinatės: 52°55′09″ š. pl. 22°30′52″ r. ilg. / 52.91917°š. pl. 22.51444°r. ilg. / 52.91917; 22.51444 (Mazovijos Vysokis)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija: Palenkės vaivadija Palenkės vaivadija
Apskritis: Mazovijos Vysokio apskritis
Gyventojų (2010): 9 333
Plotas: 15,24 km²
Tankumas (2010): 612 žm./km²
Pašto kodas: PL 18-200
Tinklalapis: www.wysokiemazowieckie.pl/
Commons-logo.svg Vikiteka: Mazovijos VysokisVikiteka

Mazovijos Vysokis (lenk. Wysokie Mazowieckie, brus. Высокае Мазавецкае, rus. Высоке-Мазовецке) – miestas ir miesto tipo valsčius Lenkijos šiaurės rytuose, Mazovijos Vysokio apskrityje, Palenkės vaivadijoje. Per miestą teka Broko upė. Mieste įsikūręs Mazovijos Vysokio dekanatas. Per miestą eina vaivadijos kelias Nr. DW678.

Paviršiaus struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal 2002 m. duomenis miesto plotas buvo 15,24 km², iš kurių:

  • 53 % neužstatyti plotai;
  • 15 % miškai;
  • 32 % pastatai ir vandens telkiniai.

Miestas sudaro 1,19 % apskrities ploto.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo V a. pr. m. e. iki X a. šiose vietovėse gyveno lietuviams artima baltų gentis - jotvingiai.[1][2] Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose gyvenvietė paminėta 1239 m., kaip Vysoke. XIII a.-XIV a. šias žemes užėmė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Nuo XIII a.-XIV a. iki 1513 m. priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Trakų vaivadijai, nuo 1513 m. iki 1569 m. Liublino unijos Palenkės vaivadijai.[3][4] 1469 m. karalius Kazimieras Jogailaitis patvirtino gyvenvietės statusą ir 1492 m. įsakė mokėti činšo mokestį. 1494 m. rugsėjo 11 d. buvo nustatytos miesto ribos ir gyvenvietė atiteko Jan HińczViežchuca Nadbužnos. 1496 m. įkurta Mazovijos Vysokio Šv. Jono Krikštytojo parapija. 1499 m. rugsėjo 6 d. karalius Aleksandras Jogailaitis suteikė gyvenvietei teisę rengti kasmetinius turgus. 1503 m. sausio 4 d. karalius Aleksandras Jogailaitis suteikė gyvenvietei Magdeburgo teises ir Mazovijos Vysokio miesto herbą. Nuo 1569 m. iki 1795 m. buvo Abiejų Tautų Respublikos Mažosios Lenkijos provincijos Palenkės vaivadijos valdose. XVI a. miesto pavadinimas iš Wysokie pakeistas į Wysokie Mazowieckie, kad nesimaišytų su Wysokie Litewskie miestu dabartinės Gudijos teritorijoje. 1569 m. karalius Žygimantas Augustas perdavė miestą Mikalojui Radvilai Rudajam. Švedų tvano metu miestas buvo labai nusiaubtas ir vėliau ilgai atstatinėjamas. 1722 m. pastatyta Mazovijos Vysokio Senoji sinagoga. Nuo 1795 m. iki 1807 m. priklausė Prūsijos karalystės Naujosios Rytų Prūsijos Balstogės departamentui. 1800 m. mieste gyveno 864 žmonės ir buvo 134 namai, 1865 m. buvo 176 namai ir 2865 žmonės. uo 1807 m. iki 1815 m. priklausė Varšuvos kunigaikštystės Lomžos departamentui. Nuo 1816 m. iki 1837 m. priklausė Rusijos imperijos Lenkijos Kongreso karalystės Augustavo vaivadijai, nuo 1837 m. iki 1866 m. Augustavo gubernijai, nuo 1867 m. iki 1914 m. Lomžos gubernijai. 1838-1842 m. pastatyta mokykla. 1869 m. gyvenvietė neteko miesto statuso. 1875-1878 m. pastatyta neobarokinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. 1879 m. pastatyta Mazovijos Vysokio sinagoga. Nuo 1914 m. iki 1919 m. priklausė Vokietijos imperijai. 1916 m. atkurtas miesto statusas. 1919-1939 m. priklausė Lenkijos tarpukario Balstogės vaivadijai. 1939-1941 m. priklausė Tarybų Sąjungos, Baltarusijos TSR, Balstogės sričiai. 1941-1944 m. priklausė Trečiojo reicho, Balstogės sričiai. Nuo 1945 m. priklauso Lenkijai. 1945-1975 m. priklausė Balstogės vaivadijai. 1946 m. mieste gyveno 2121 žmogus. 1955 m. įkurtas Ruch Wysokie Mazowieckie futbolo klubas. 19751999 m. priklausė Lomžos vaivadijai. 1995 m. gruodžio 24 d. įkurta Mazovijos Vysokio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapija.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal 2007 m. gruodžio 31 d. duomenis:

Aprašas Bendrai Moterys Vyrai
Gyventojai 9 269 100 4 821 52,0 4 448 48,0
Plotas 15,24 km²
Gyv. tankumas
(gyv./km²)
608,2 316,3 291,9

Gyventojų skaičiaus raida nuo 1580 metų:

Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1921 m. gyveno 3 214 žmonės:[5]

1897 m. gyveno 3 246 žmonės:[6]

Paminklai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarptautinis bendradarbiavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • J. Maroszek, J. Tęgowski, Pogranicze polsko-rusko-litewskie. Rozdział II z Historia Województwa Podlaskiego pod redakcją A. Cz. Dobrońskiego. Instytut Wydawniczy Kreator, Białystok 2010 r. s. 21.
  • J. Maroszek, Dzieje obszaru gminy Szepietowo w XV-XX wieku, Szepietowo 2006, s. 7-8.
  • T. Jaszczołt, Fundacje kościelne na Podlasiu do końca XV wieku z Kościoły a państwo na pograniczu polsko-litewsko-białoruskim, źródła i stań badań pod redakcją M. Kietlińskiego, K. Sychowicza, W. Śleszyńskiego. Białystok 2005 r. s. 27-29.
  • Z. Romaniuk, Nowe źródła do dziejów miast podlaskich w XV i na początku XVI w. z Białostocczyzna nr 1-2 /61-62 z 2002 r. s. 42-49.
  • J. Kryński, Wysokie Mazowieckie. Monograficzny zarys dziejów, Wysokie Mazowieckie, 1992, s. 14-20,23,25-32,90-91,207-224.
  • M. Baliński, T. Lipiński, Starożytna Polska pod względem historycznym, jeograficznym i statystycznym. Nakładem S. Orgelbranda Księgarza, Warszawa 1844 r. s. 1280-1282.
  • S. Andrzejewski, M. Siuchniński, Miasta polskie w tysiącleciu, tom pierwszy. Zakład Narodowy im. Ossolińskich, Wrocław – Warszawa – Kraków 1965 r. s. 295-296.
  • A. Połujański, Opisanie lasów Królestwa Polskiego i gubernij zachodnich Cesarstwa Rossyjskiego: pod względem historycznym, statystycznym i gospodarczym, Tom I. Warszawa 1854 r. s. 340
  • Cz. Brodzicki, D. Godlewska, Łomża w latach 1794-1866. Państwowe Wydawnictwo Naukowe, Warszawa 1987 r. s. 246-248.
  • G. Sosna, A. Troc -Sosna, Zapomniane dziedzictwo: Nie istniejące już cerkwie w dorzeczu Biebrzy i Narwi. Białystok 2002 r. s. 279.
  • S. Orgelbrand, S. Orgelbranda Encyklopedyja powszechna, nowe stereotypowe odbicie. Tom Dwunasty (W – Żyżmory) Nakład, Druk i Własność S. Orgelbranda synów, Warszawa 1884 r. s. 270.
  • S. Orgelbrand, S. Orgelbranda Encyklopedja powszechna z ilustracjami i mapami. T. XV, od litery U do Yvon. Wydawnictwo Towarzystwa Akcyjnego Odlewni Czcionek i Drukarni S. Orgelbranda Synów, Warszawa 1903 r. s. 549.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]