Liepos krizė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Ši nuotrauka dažniausiai yra siejama su Gavrilo Principo sulaikymu, nors kai kurie[1][2] teigia, kad čia vaizduojamas Ferdinandas Beris, visiškai kitas asmuo.
Juodosios Rankos lyderis Dragutinas Dimitrijevičius. Jis taip pat buvo žymus Serbijos Generalinio štabo narys.
Austrijos imperatorius ir Vengrijos karalius Pranciškus Juozapas I
Austrijos-Vengrijos užsienio reikalų ministras Leopoldas Berčtoldas
Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Sazanovas
Serbijos ministras pirmininkas Nikola Pašičius
Vokietijos imperatorius Vilhelmas II

Liepos krizė buvo 1914 m. vasaros diplomatinė krizė tarp pagrindinių Europos jėgų, kuri galiausiai paskatino Pirmojo pasaulinio karo pradžią.

Iškart po to, kai Gavrilas Principas, jugoslavų nacionalistas, nužudė Erchercogą Pranciškų Ferdinandą, Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinį, serija diplomatinių veiksmų paskatino Austrijos-Vengrijos ultimatumą Serbijos karalystei ir, galiausiai, karą.

Nužudymas buvo atliktas asmenų, kurie siekė suvienyti visas etnines pietų slavų teritorijas, kurios nebuvo valdomos Serbijos karalystės ar Juodkalnijos karalystės.[3][4] Austrijos-Vengrijos ultimatumo Serbijai paskelbimas buvo dalis priverstinio plano, kuriuo siekta susilpninti Serbijos karalystės užmojus kontroliuoti šiaurinius Balkanus bei reikšmingas pietų slavų apgyvendintas teritorijas, įskaitant ir serbų bendruomenę Bosnijoje (Austrija-Vengrija aneksavo Bosniją ir Hercegoviną 1908 m.). Toks planas buvo norimas įgyvendinti arba diplomatiškai, arba lokaliu karu (tuo atveju, jei ultimatumas būtų atmestas). Austrijai-Vengrijai priimtinesnis buvo karo variantas, nors, pavyzdžiui, vengriškosios Austrijos-Vengrijos dalies ministras pirmininkas Istvanas Tisza tikėjosi, jog ultimatumas atrodys pagrįstas ir bus priimtas.[5]

Praėjus mėnesiui, nuo tada, kai buvo nušautas Pranciškus Ferdinandas, Austrija-Vengrija paskelbė karą Serbijai, taip pradėdama Pirmąjį pasaulinį karą.

Nužudymas ir tyrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Austrija-Vengrija aneksavo Bosniją ir Hercegoviną 1908 m. Sarajevas buvo šios provincijos sostinė. Oskaras Potiorekas buvo karininkas ir šios provincijos gubernatorius. Po Potioreko pasiūlymo 1913 m. vasarą Echercogui Pranciškui Ferdinandui, Austrijos-Vengrijos sosto įpėdiniui, atvykti stebėti karinių pratybų Bosnijoje, kurios buvo turėjo vykti 1914 m. birželio pabaigoje,[6] imperatorius Pranciškus Juozapas I liepė Erchercogui ten nuvykti. Po pratybų, 1914 m. birželio 28 d., Pranciškui Ferdinandui ir jo žmonai Sofi buvo aprodomas Sarajevas. Šeši ginkluoti vyrai, penki serbai ir vienas Bosnijos musulmonas, vadovaujami Danilo Iličiaus, gulėjo Sarajevo Appel krantinėje, nes žinojo, kad Pranciškaus Ferdinando kolona turėtų važiuoti šiuo maršrutu.

10 val. 10 min. Nedeljko Čabrinovičius metė bombą į Pranciškaus Ferdinando automobilių koloną, kai ji važiavo Čumuria tiltu.[7] Dvidešimt žmonių buvo sužeisti, bet Pranciškus Ferdinandas nenukentėjo.[8] Įvykio kaltininkas Serbijos majoro Voja Tankosičiaus buvo apmokytas praryti kalio cianido kapsulę tam, kad nebūtų sučiuptas gyvas.[9] Čabrinovičius prarijo cianido kapsulę, bet ji pastarąjį tiesiog lengvai susargdino. Sarajevo policija suėmė Čabrinovičių ir nuvežė jį į policijos pirmosios pagalbos postą.[10] Tyrėjas Leonardas Pfeferis tuo metu buvo policijos nuovadoje ir jam iškart buvo paskirta tirti šį nusikaltimą.[11] Tyrimui net neįsibėgėjus, buvo pranešta, jog Gavrilas Principas pašovė Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną Sofi, o jie abu mirė pakeliui į ligoninę.[11] Principas prarijo savo cianidą, bet poveikis buvo toks pat kaip ir Čabrinovičiui. Policija suėmė Principą ir jis taip pat buvo nuvežtas į pirmosios pagalbos postą.[11] Per 45 minutes nuo nusikaltimo įvykdymo Principas jau pradėjo pasakoti savo istoriją Pfeferiui.[12]

Kitą dieną, 1914 m. birželio 19-ąją, remdamasis dviejų nusikaltėlių parodymais, Potiorekas, Bosnijos ir Hercegovinos gubernatorius, turėjo galimybę nusiųsti telegramą į Vieną, kad Principas ir Čabrinovičius kartu su Milanu Ciganovičiumi ir kitais, gavę bombų, revolverių ir pinigų, Belgrade surengė sąmokslą nužudyti Pranciškų Ferdinandą.[13] Policija greitai sučiupo didžiąją dalį sąmokslininkų.[13] Dvidešimt penki žmonės stojo prieš teismą, bet devyni iš jų buvo išteisinti.[14]

Serbijos įsitraukimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iškart po nužudymų Serbijos ambasadorius Prancūzijoje Milenko Vesničius ir Serbijos ambasadorius Rusijoje Spalaikovičius pareiškė, kad Serbija įspėjo Austriją-Vengriją apie artėjantį nužudymą.[15] Serbija netrukus paneigė, kad buvo įspėjusi Austriją-Vengriją ir paneigė, kad žinojo apie artėjantį nusikaltimą. Ministras pirmininkas Nikola Pašičius laikraščiui „Az Est“ 1914 m. liepos 7 d. ir Paryžiaus leidiniui „New York Herald“ 1914 m. liepos 20 d. net asmeniškai paneigė, kad Serbijos vyriausybė turėjo bet kokios informacijos apie galimą nužudymą.[16] Karo metu buvęs Serbijos karo atašė Vienoje Kolonelis Lesaninas tvirtino, jog ministras pirmininkas Pašičius buvo įsakęs Serbijos ambasadoriui Vienoje Jovanovičiui įspėti Austriją-Vengriją apie galimą nusikaltimą, bet Jovanovičius atliko duotus nurodymus netinkamai.[17]

Prašymai tirti nusikaltimą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Cquote2.png „Serbija, norėdama įrodyti savo nekaltumą ir neleisti Austrijai laikyti jos atsakinga už nusikaltimą, turėjo pradėti teisminį tyrimą dėl galimo Serbijos asmenų įsitraukimo į nužudymą bei imtis visų įmanomų priemonių nusikaltimui išaiškinti.“[18]

–Albertini, „Origins of the War of 1914“

Cquote1.png


Birželio 30 d. Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos diplomatai savo kolegų Serbijoje ir Rusijoje pradėjo prašyti prileisti prie tyrimo. Vokietijos sekretorius Artūras Cimermanas nusiuntė tokį prašymą Vokietijos ambasadoriui. Austrijos ambasadorius Serbijoje panašų prašymą nusiuntė nusiuntė Serbijos užsienio reikalų generaliniam sekretoriui Slavko Gruičiui. Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos prašymai buvo atmesti.[18] Liepos 5 d., remdamasis parodymais iš žudikų tardymų, gubernatorius Potiorekas nusiuntė telegramą į Vieną, informuodamas, kad serbų majoras Voja Tankovičius buvo apmokęs žudikus. [19] Kitą dieną Austrijos ambasadorius Černinas nuvyko pas Rusijos užsienio reikalų ministrą Sazanovą su prašymu, kad sąmokslo prieš Pranciškų Ferdinandą bendrininkai būtų tiriami Serbijoje, bet šis prašymas taip pat buvo atmestas. [20]

Paskutinis žudikas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tyrime buvo likusi dar viena spraga. Vienas iš ginkluotų Pranciškaus Ferdinando nužudymo sąmokslininkų buvo Muhametas Mehmedbašičius. Iškart po nusikaltimo jam pavyko pabėgti į Juodkalniją, bet ten pastarąjį sulaikė policija. Juodkalnijos politiniame prieglobstyje Mehmedbašičius prisipažino dėl nusikaltimo ir prasitarė apie serbų teroristų susitikimą Tulūzoje, Prancūzijoje, kurio metu buvo planuojamas nusikaltimas. Austrija-Vengrija, sužinojusi apie Mehmedbašičiaus sulaikymą (bet ne prisipažinimą), paprašė Juodkalnijos gerbti jų tarpusavio ekstradicijos sutartį ir perduoti jiems žudiką. Po Mehmedbašičiaus prisipažinimo Prancūzijos ambasadoriui, Mehmedbašičius pabėgo į Serbiją, ko gero, padedamas Juodkalnijos teisinių institucijų.[21]

Austrija-Vengrija gauna Vokietijos paramą ir pradeda priverstinius diplomatinius ryšius su Serbija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hojos misija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo birželio 29 d. iki liepos 1 d. Austrijos-Vengrijos užsienio reikalų ministras Leopoldas Berčtoldas ir Generalinio štabo viršininkas Pranciškus Konradas fon Hotzendorfas diskutavo, koks atsakas į įvykius Sarajeve būtų tinkamiausias. Konradas iš pradžių siūlė kariuomenės mobilizaciją prieš Serbiją. Berčtoldas su tokiu pasiūlymu nesutiko, argumentuodamas tuo, kad pirmiausia turi būti pristatyta oficiali nuomonė.[22] Birželio 30 d. Berčtoldas siūlė reikalauti Serbijos išardyti visas anti-austriškas draugijas ir atleisti tam tikrus valstybės pareigūnus dėl netinkamų jų veiksmų. Konradas vis tiek pasiliko ties nuomone, jog geriau būtų naudoti jėgą. Liepos 1 d. Berčtoldas pranešė Konradui, jog imperatorius Pranciškus Juozapas laukia nusikaltimo tyrimo rezultatų, kad Vengrijos ministrui pirmininkui Istvanui Tiszai karo variantas nėra priimtinas ir kad Austrijos ministras pirmininkas Karlas fon Štiurkas tikisi, jog tyrimo rezultatai taps pagrindu tolimesniems Austrijos-Vengrijos veiksmams.[22] Konradas toliau agitavo už karo variantą, bet šiek tiek nerimavo, koks būtų Vokietijos požiūris šiuo klausimu. Savo ruožtu Berčtoldas atsakė, jog planuoja pasiteirauti Vokietijos valdžios asmenų, kokia yra jų pozicija.

Liepos 1 d. vokiečių žurnalistas Viktoras Naumanas, Vokietijos užsienio sekretoriaus Jagovo draugas, kreipėsi į Berčtoldo užsienio reikalų ministerijos kabineto diplomatą Aleksandrą fon Hojos. Naumanas patarė, kad jau būtų pats laikas sunaikinti Serbiją, o Vokietija, ko gero, pritartų tokiam sprendimui ir būtų Austrijos-Vengrijos sąjungininkė.[23] Kitą dieną Vokietijos ambasadorius Tsirškis susitiko su imperatoriumi Prancišku Juozapu ir pareiškė, kad tai buvo jo pamąstymas, jog Vilhelmas II remtų ryžtingą, gerai apgalvotą Austrijos-Vengrijos sprendimą dėl Serbijos.[23]

Berčoldas jau anksčiau buvo nusprendęs siekti didesnio Vokietijos palaikymo. Birželio 24 d. Austrija-Vengrija savo sąjungininkei buvo paruošusi laišką, kuriame išdėstomos Balkanų regiono problemos ir kaip jas reikėtų spręsti, bet birželio 28 d. Pranciškus Ferdinandas buvo nužudytas, kol laiškas dar net nebuvo perduotas.[24] Laiške buvo teigiama, jog Rumunija nebėra patikima sąjungininkė, ypatingai dėl to, kad birželio 14 d. Konstancoje buvo surengtas aukščiausio lygio susitikimas tarp Rusijos ir Rumunijos. Rusija siekė sudaryti aljansus prieš Austriją-Vengriją kartu su Rumunija, Bulgarija, Serbija, Graikija ir Juodkalnija, suskaldyti Austriją-Vengriją bei praplėsti savo valstybės ribas į vakarus. Norėdamos sugriauti tokius planus, Vokietija ir Austrija-Vengrija turėjo pirmiausia sudaryti aljansą su Bulgarija ir Osmanų imperija. Prie šio laiško buvo pridėtas prierašas apie įvyki Sarajeve ir jo poveikį. Galiausiai, imperatorius Pranciškus Juozapas pridėjo savo paties laišką imperatoriui Vilhelmui II, kuris buvo užbaigtas siūlymu užbaigti Serbijos kaip politinės jėgos dominavimą.[25] Hojos buvo išsiųstas į Vokietiją perduoti šiuos laiškus.

Laiškai buvo pristatyti Vilhelmui II liepos 5 d. Vilhelmas II išreiškė paramą Austrijai-Vengrijai ir palaikė bet kokius veiksmus, kurie jai būtų atrodę tinkami, bet pridėjo, jog jam dar reikia pasikonsultuoti su kancleriu Teobaldu fon Holvegu, nors ir buvo beveik įsitikinęs, jog jo nuomonė bus panaši.

Austrijos-Vengrijos užsienio reikalų ministerija išsiuntė ambasadorių Vladislovą Freiherį (Ladislaus Freiherr buvo vokiškas ambasadoriaus László Szőgyény vardo variantas) į Potsdamą, kur jis liepos 5 d. išsiaiškino, kokia yra Vokietijos imperatoriaus pozicija. Freiheris paaiškino, kas vyko tą dieną, slaptoje ataskaitoje, kuri buvo nusiųsta į Vieną:

Cquote2.png

Tel. nr. 237 Berlynas, 1914 m. liepos 5 d.

Visiškai slaptai

Po to, kai informavau kaizerį Vilhelmą, kad turiu laišką nuo Jo Imperatoriškosios ir Karališkosios Didenybės, kurį grafas Hojos perdavė man, kad pristatyčiau jam, aš iš Vokietijos Didenybės gavau kvietimą į déjeuner [formalius pietus] šiandien vidurdienį Neue Palais [Naujuosiuose Rūmuose]. Aš pateikiau jam laišką kartu su prisegtu memorandumu. Mano akivaizdoje kaizeris perskaitė abu raštus gana atidžiai. Pirmiausia, Jo Didenybė patikino mane, tikėjęsis, jog mes imsimės ryžtingų veiksmų prieš Serbiją, bet jis turėjo pripažinti, jog dėl konfliktų su kuriais šiuo metu susiduria mūsų Lordas, privalo atsižvelgti ir į sunkias komplikacijas Europoje, dėl kurių jis negali suteikti jokio aiškaus atsakymo, nepasitaręs su kancleriu. Po déjeuner, kai aš dar kartą pabrėžiau šios situacijos rimtumą, Jo Didenybė įgaliojo pranešti mūsų maloningajam Lordui, kad tokiu atveju mes galime pilnai pasitikėti Vokietijos parama. Kaip jau ir minėjau, jis pirma turi pasitarti su kancleriu, nors ir yra visiškai įsitikinęs, kad Holvegas visiškai sutiks su juo, ypatingai dėl mūsų veiksmų prieš Serbiją. Jo (kaizerio Vilhelmo) nuomone, nėra jokios prasmės kantriai laukti ir nesiimti veiksmų. Kaizeris pasakė, jog Rusijos požiūris neabejotinai bus priešiškas, bet jis ruošėsi tam jau daug metų ir net jei prasidėtų karas tarp Austrijos-Vengrijos ir Rusijos, mes galėtume būti tikri, jog Vokietija stotų į mūsų pusę, atsižvelgiant į jos nuolatinį lojalumą. Pagal kaizerį, šiuo metu Rusija nėra visiškai pasiruošusi karui. Ji turėtų gerai apsvarstyti prieš mobilizuodama savo kariuomenę. Nepaisant to, ji bandytų supriešinti kitas Antantės valstybes prieš mus ir dar labiau įkaitinti liepsnas Balkanuose. Kaizeris pasakė suprantąs, jog Jo Imperatoriškajai ir Karališkajai Didenybei būtų sudėtinga įžengti į Serbiją, atsižvelgiant į jo gerai žinomą meilę taikai; vis dėlto, jei mes tikrai galvojame apie karinę operaciją į Serbiją, jis (kaizeris Vilhelmas) nusiviltų, jei mes nepasinaudotume šia akimirka, kuri yra tokia palanki mums. Kalbant apie Rumuniją, kaizeris sakė, jog pasirūpintų, kad karalius Karolis ir jo patarėjai elgtųsi tinkamai. Idėja sudaryti sutartį su Bulgarija jam atrodo „visiškai nepriimtina“; jis nepasitiki karaliumi Pranciškumi ir jo buvusiais ar esamais patarėjais. Nepaisant to, jis sakė nenorįs visiškai palaidoti sutarties tarp monarchijos ir Bulgarijos idėjos, bet turi būti imtasi atsargumo priemonių, kad sutartis nebūtų nei truputį kenksminga Rumunijai ir kad ši valstybė būtų tinkamai informuota apie procesinius veiksmus (kaip ir buvo pabrėžta memorandume). Rytojaus rytą, prieš keliaudamas į savo šiaurinę kelionę, kaizeris Vilhelmas ketina keliauti į Kylį, bet prieš tai, Jo Didenybė aptars su kancleriu būtinus reikalus. Kancleris iš Hehonfinovo buvo pakviestas atvykti į Neue Palais šį vakarą. Bet kokiu atveju rytoj aš turėsiu galimybę pasitarti su kancleriu.“[26]

Cquote1.png


Liepos 6 d. Hojos, Cimermanas, Holvegas ir Austrijos-Vengrijos ambasadorius Freiheris susitiko ir dokumentiškai patvirtino Vokietijos įsipareigojimus dėl tvirtos paramos Austrijai-Vengrijai.[27]

Politikų kompromisas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vengrijos ministras pirmininkas Istvanas Tisza

Liepos 7 d. jungtinė ministrų taryba diskutavo, kokia linke Austrija-Vengrija turėtų judėti. Karingiausiai nusiteikę tarybos nariai siūlė surengti netikėtą ataką prieš Serbiją.[28] Tisza įtikino tarybą, kad prieš karių mobilizaciją pirmiausia turi būti nustatyti reikalavimai Serbijai. Taip bus pastatytas „teisinis pagrindas karo paskelbimui“.[29] Taryba sutiko, kad Serbijai reikia nustatyti griežtus reikalavimus, bet nesutarė, kiek griežtus. Išskyrus grafą Tiszą, visa taryba siekė nustatyti tokius griežtus reikalavimus, kad jų atmetimas būtų labai tikėtinas. Tisza pateikė savo variantą dėl reikalavimų Serbijai, kurie nebuvo tokie griežti, kad nebūtų įmanomi įvykdyti.[30] Abi nuomonės liepos 8 d. buvo nusiųstos imperatoriui.[31]

Imperatoriaus nuomone, šios dvi skirtingos nuomonės galėjo būti suderintos.[32] Pirminis reikalavimų rinkinys buvo parengtas per tarybos posėdį.[31] Per kelias kitas dienas reikalavimai buvo išplėsti ir padaryti dar griežtesni, kad Serbijai būtų sudėtingiau juos priimti.

Situacija Serbijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liepos 1 d. Leonas Deskosas (pranc. Léon Descos), Prancūzijos ambasadorius Belgijoje, pranešė Prancūzijai, jog Serbijos karinė grupuotė buvo įsitraukusi į Pranciškaus Ferdinando nužudymą. Jis taip pat pranešė, kad Rusijos ambasadorius Hartvigas nuolat bendravo su regentu Aleksandru I, padėdamas Serbijai įveikti šią krizę.[33] Pasakymas „karinė grupuotė“ buvo užuomina į Serbijos karinės žvalgybos viršininką Dragutiną Dimitrijevičių ir karininkus, kuriems jis vadovavo 1903 m., Serbijos karaliaus Aleksandro Obrenovičiaus ir karalienės Dragos Liunevicos nužudymo metu. Šie vyrai turėjo milžinišką įtaką Serbijoje, o jų veiksmai lėmė naujos karaliaus Petro I ir regento Aleksandro dinastijos įsitvirtinimą. Serbija pareikalavo ir Prancūzija įvykdė Deskoso pakeitimą karingesniu ambasadoriumi Augustu Bope (pranc. Auguste Boppe), kuris atvyko liepos 25 d.[34] Hartvigas mirė liepos 10 d., vizito pas Austrijos pasiuntinybę Belgrade metu.[35]

Austrijos-Vengrijos požiūris į karą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Echercogo Pranciškaus Ferdinando nužudymo sąmokslininkų kelionės iš Belgrado į Sarajevą maršrutas.

Vienos valdžios asmenims, siekusiems karo, Pranciškaus Ferdinando nužudymas atrodė kaip puiki dingstis įvykdyti jų 1912 m. planus pradėti karą, kuriuo būtų nutrauktas Serbijos kišimasis į Bosnijos politinius reikalus.[36] Leopoldas Berčtoldas panaudojo savo 1914 m. birželio 14 d. užrašus, kuriuose buvo siūloma sunaikinti Serbiją, kaip pagrindą prašyti Vokietijos paramos.[37] Austrijos-Vengrijos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas Konradas fon Hotzendorfas patarė Berčtoldui, kad Austrija-Vengrija turėtų „perkirsti Gordijaus mazgą“ ir paskelbti karą Serbijai kiek įmanoma anksčiau.[38] Valdžios asmenys Vienoje šiuo klausimu buvo labai susiskaldę: Berčtoldas ir Konradas palaikė karo idėją, imperatorius Pranciškus Juozapas I, nors ir pritarė karo idėjai, reikalavo Vokietijos paramos, o Vengrijos ministras pirmininkas Istvanas Tisza nepritarė karo su Serbija idėjai, teigdamas (kaip vėliau paaiškėjo – teisingai), kad bet koks karas su serbais turėjo didelę riziką įtraukti į karą Rusiją, o vėliau ir visas kitas pagrindines Europos jėgas.[39]

Austrija-Vengrija nedelsiant pradėjo kriminalinį tyrimą. Danilo Iličius ir penki žudikai buvo skubiai suimti ir apklausti tyrėjų. Trys žudikai, kurie buvo iš Serbijos, papasakojo beveik viską, ką žinojo: serbų majoras Vojislavas Tankosičius tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai buvo perdavęs jiems šešias bombas (pagamintas Serbijos arsenale), keturis pistoletus, pinigų, nusižudymo piliulių, specialų žemėlapį su pažymėtomis žandarų budėjimo vietomis, suteikė jiems specialius apmokymus, išmokė, kaip iš Serbijos infiltruotis į Sarajevą.

Vokietijos požiūris į karą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liepos 2 d. Saksonijos karalystės ambasadorius Berlyne laiške savo karaliui parašė, jog Vokietijos armija nori, kad Austrija kuo greičiau užpultų Serbiją, nes dabar Vokietija karui yra pasiruošusi daug geriau nei Rusija ar Prancūzija.[40] Liepos 3 d. Saksonijos kariuomenės atašė Berlyne pranešė, kad Vokietijos Generalinis štabo vadovybė „būtų patenkinta, jei karas prasidėtų dabar pat“.[41]

Liepos 4 d. kaizeris Vilhelmas II pareiškė, kad jis visiškai sutinka, jog „su Serbija reikia galutinai suvesti sąskaitas“.[39] Jis liepė Vokietijos ambasadoriui Vienoje grafui Henrikui fon Čirčkiui baigti patarinėti Austrijai būti santūriai. Jis rašė: „Čirčkis greit užbaigs šitas nesąmones. Mes turime baigti reikalus su serbais, ir greitai. Dabar arba niekada!“[39] Savo ruožtu Čirčkis tą pačią dieną pranešė Austrijos-Vengrijos vyriausybei, kad „Vokietija parems bet kokį Austrijos-Vengrijos veiksmą prieš Serbiją. Kuo anksčiau Austrija-Vengrija smogs, tuo geriau.“[42] Generalinio štabo viršininkas Helmutas fon Moltkė rašė, kad „Austrija privalo sutriuškinti serbus“.[40]

Norėdamas užsitikrinti visišką Vokietijos paramą, Austrijos-Vengrijos nuolatinis užsienio reikalų ministerijos vadovas Aleksandras fon Hojos liepos 5 d. lankėsi Berlyne. Jis Austrijos-Vengrijos ambasadoriui Vladislovui Szogeny Marichui perdavė du dokumentus. Vienas iš jų buvo Istvano Tiszos užrašai, kuriuose buvo siūloma, kad Bulgarija prisijungtų prie Trilypės sąjungos valstybių, o kitas – Pranciškaus Juozapo laiškas, kuriame buvo teigiama, jog vienintelis būdas užkirsti kelią dualistinės monarchijos subyrėjimui, yra visiškai „sunaikinti Serbiją“ kaip valstybę.[42] Pranciškaus Juozapo laiškas buvo daugiausiai paremtas idėjomis, išreikštomis Leopoldo Berčtoldo birželio 14 d. užrašuose, kuriuose kalbama apie Serbijos sunaikinimą.[43] Pranciškaus Juozapo laiške atvirai pareiškiama, kad sprendimas sunaikinti Serbiją buvo priimtas dar prieš Erchercogo nužudymą, o įvykiai Sarajeve tik patvirtino jau ir taip egzistavusį karo su Serbija poreikį.[44]

Po susitikimo su Austrijos-Vengrijos ambasadoriumi Vokietijoje Szogeny liepos 5 d. Vokietijos imperatorius Vilhelmas II informavo jį, kad jo šalis gali „pasikliauti visiška Vokietijos parama“, net jei „Europoje prasidėtų rimtos politinės komplikacijos“. Jis pasakė, kad Austrija-Vengrija turi „iš karto žygiuoti“ į Serbiją.[40][42] Jis dar pridėjo, jog „bet kokiu atveju Rusija yra visiškai nepasiruošusi karui ir galima net neabejoti, jog ji turėtų ilgokai pamąstyti prieš žengdama į karą.“[42] Net jei Rusija pultų ginti Serbijos, Vilhelmas prižadėjo, kad Vokietija darytų viską, įskaitant stojimą į karą, kad pagelbėtų Austrijai-Vengrijai.[42]

Po šio susitikimo Szogeny pranešė Vienos valdžiai, kad Vilhelmas „nusiviltų, jei mes [Austrija-Vengrija] neišnaudotume šios progos, kuri yra tokia palanki mums“.[45] Šis susitarimas dėl Vokietijos paramos iki ir per karą buvo pagrindinis faktorius, kuris nulėmė, kokią politiką Austrija-Vengrija vykdė 1914 m. liepą.[45] Susitikime vykusiame Potsdamo rūmuose taip pat liepos 5 d. Vokietijos kancleris Teobaldas fon Holvegas, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos sekretorius Artūras Cimermanas, karo ministras Erikas fon Falkenhajenas, Vokietijos imperatoriškojo ministrų kabineto vadovas Morizas fon Linkeris, generolas adjutantas Hansas fon Plesenas, jūrų laivyno Generalinio štabo viršininkas, kapitonas Hansas Zenkeris ir admirolas Eduardas fon Kapelis pritarė Vilhelmo inicijuotai paramai Austrijai-Vengrijai.[45] Paklaustas, ar Vokietija yra pasiruošusi karui prieš Rusiją ir Prancūziją, Erikas fon Falkenhajemas, net neabejodamas atsakė, kad taip.[45]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. (1981 m.) The last courts of Europe. Dent.
  2. (2010 m.) One Morning In Sarajevo. Hachette UK. “Jis buvo nufotografuotas, vedamas į nuovadą, o nuotrauka buvo daugybę kartų panaudota knygose ir straipsniuose, teigiant, jog tai – Gavrilo Principo sulaikymas. Bet Gavrilo Principo sulaikymo nuotraukos tiesiog nėra – ši nuotrauka vaizduoja Berio sulaikymą.”
  3. „Gavrilo Princip and the Black Hand organization“. Bookrags. 
  4. Alan Cassels (1996 m. lapkričio 15 d.). Ideology and international relations in the modern world. Psychology Press, 122–. ISBN 978-0-415-11926-9. Tikrinta 2014 m. rugpjūčio 23 d..
  5. Diplomatinių dokumentų peržiūra: http://home.wlu.edu/~patchw/His_223/July%201914.htm
  6. Otte, 2014 m., 1-as skyrius, 9 p.
  7. Albertini, 1953 m., 35 p.
  8. Dedijer, 1966 m., 14-as skyrius, 21-oji išnaša
  9. Magrini, 1929 m., 94–95 p.
  10. Albertini, 1953 m., 40 p.
  11. 11,0 11,1 11,2 Albertini, 1953 m., 41 p.
  12. Dedijer, 1966 m., 321 p.
  13. 13,0 13,1 Albertini, 1953 m., 43 p.
  14. Owings, 1984 m., 527–530 p.
  15. Albertini, 1953 m., 100–101 p.
  16. Albertini, 1953 m., 99 p.
  17. Albertini, 1953 m., 104–105 p.
  18. 18,0 18,1 Albertini, 1953 m., 273 p.
  19. Albertini, 1953 m., 44 p.
  20. Albertini, 1953 m., 189–190 p.
  21. Documents Diplomatiques Francais III Serie 1911–14, 3, X Doc. 537. Šis dokumentas pažymi, jog Prancūzijos nacionalinio saugumo departamento slaptajai tarnybai buvo pranešta apie 1914 m. sausį vykusį sąmokslininkų susitikimą Tulūzoje, bet slaptoji tarnyba ataskaitos neatsiuntė.
  22. 22,0 22,1 Albertini, 1953 m., 124 p.
  23. 23,0 23,1 Albertini, 1953 m., 131–132 p.
  24. Albertini, 1953 m., 534–539 p.
  25. Albertini, 1953 m., 133–134 p.
  26. Vladislovo Freiherio (Ladislaus von Szögyény-Marich) (Berlynas) laiškas Leopoldui Berčtoldui (Leopold von Berchtold) 1914 m. birželio 5 d. Iš knygos Austrijos-Vengrijos užsienio politika nuo Bosnijos krizės 1908 m. iki karo pradžios 1914 m. 1930 m., 8-as tomas, nr. 10 058.
  27. Albertini, 1953 m., 145–146 p.
  28. „Vienna takes the first step to war: 7 July 1914“. The July Crisis: 100 Years On, 1914-2014. Nuoroda tikrinta 2014 m. rugpjūčio 25 d.. 
  29. Albertini, 1953 m., 168 p.
  30. Albertini, 1953 m., 164–171 p.
  31. 31,0 31,1 Albertini, 1953 m., 171 p.
  32. Albertini, 1953 m., 172 p.
  33. Albertini, 1953 m., 67, 271 p.
  34. Albertini, 1953 m., 272 p.
  35. Albertini, 1953 m., 276–277 p.
  36. Fischer, 1967 m., 51 p.
  37. Fromkin, 2004 m., 155 p.
  38. Fischer, 1967 m., 51–52 p.
  39. 39,0 39,1 39,2 Fischer, 1967 m., 52 p.
  40. 40,0 40,1 40,2 Fromkin, 2004 m., 156 p.
  41. Fromkin, 2004 m., 202 p.
  42. 42,0 42,1 42,2 42,3 42,4 Fischer, 1967 m., 53 p.
  43. Fromkin, 2004 page 155
  44. Fromkin, 2004 page 157
  45. 45,0 45,1 45,2 45,3 Fischer, 1967 m., 54 p.