Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio LNOBT)
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras
LNOBT by Augustas Didzgalvis.jpg
SantrumpaLNOBT
BūstinėA. Vienuolio g. 1,
01104 Vilnius
Flag of Lithuania.svg Lietuva
PaslaugosOpera, baletas, patalpų nuoma
NarystėOpera Europa,[1] ISPA
CEOLaima Vilimienė (2023–2028)[2]
Biudžetas19,53 mln. € (2021)[3]
Darbuotojų644 (2023)[4]
TinklalapisOpera.LT
LNOBT pastatas
LNOBT.jpg
Vieta Naujamiestis (Vilnius)
Architektas Elena Nijolė Bučiūtė
Savininkas Kultūros ministerija
Atidarymas 1974 m.
Paskirtis Teatras
Talpa 984 vietos[5]
Buveinė nuo 1920 (Valstybės opera)
Buveinė iki 1974 (dab. SVT)

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras – teatras Vilniuje.

Organizuoja muzikinio scenos meno kūrimą ir jo atlikimą. Steigėjas – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Operos ir teatro istorija Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1636 m. rugsėjo 4 d. Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teatre įvyko pirmasis Lietuvoje operos spektaklis. Vilnius tapo viena pirmųjų su naujuoju baroko meno žanru susipažinusių Europos sostinių.

XVIII a. Opera ir baletas Lietuvoje gyvavo imtuose steigti didikų, aukštų valstybės pareigūnų Radvilų, Oginskių, Sapiegų rūmų teatruose. 

1785 m. Vilniuje ir Klaipėdoje pradėjo veikti viešieji miestų teatrai.  Vilniuje viešojo teatro istoriją pradėjo žymusis lenkų teatro veikėjas Wojciechas Bogusławskis, vėliau – iki 1864 m. – teatre vaidino įvairių antreprenerių lenkų, vokiečių, po 18631864 m. sukilimo – rusų, gana dažnai italų operos trupės. 1844 m. Kaune, Perkūno namuose įrengus teatrą, o 1892 m. pastačius teatro rūmus, Vilniaus trupės nuvykdavo ir ten.

1906 m. lapkričio 6 d. Vilniuje, dabartinės Filharmonijos salėje buvo parodyta dramaturgo Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio ir kompozitoriaus Miko Petrausko „Birutė“, pirmoji lietuviška opera.

1920 m. Lietuvių meno kūrėjų draugija laikinojoje sostinėje Kaune įsteigė Operos vaidyklą, dabartinį Nacionalinį operos ir baleto teatrą, kuris pirmąją premjerą – G. Verdi ,,Traviatą“ – parodė gruodžio 31 d.  Ši diena laikoma mūsų teatro gimtadieniu.

1925 m.  gruodžio 4 d. baleto trupė, iki tol pasirodžiusi operose ar koncertuose, parodė pirmąjį savarankišką spektaklį, Leo Delibes’o ,,Kopeliją“. 

Nuo 1926 m. maždaug kas antrą operos (ir vieną kitą baleto) spektaklį transliuodavo Kauno radiofonas.

1935 m. baletas viešėjo užsienyje – sausio mėnesį Monte Karle parodė 10 spektaklių, vasario – kovo mėn. Londone (Alhambros teatre) – 32 spektaklius; viešnagės repertuare buvo „Giselle“, „Coppelia“, „Gulbių ežeras“, „Raimonda“ (lietuvių teatras pirmasis Vakarams parodė šį vieną paskutiniųjų M. Petipa choreografijos šedevrų), taip pat „Piršlybos“ ir dar keletas vienaveiksmių baletų. Teatro operos solistai viešėjo Rygos, Talino, Stokholmo, Paryžiaus, Prahos, Romos, Milano scenose, 1936 m. solistų grupė dainavo Buenos Airių Colon teatre.

Iki 1940 m. sovietinės okupacijos buvo pastatyta pasaulinio repertuaro ir lietuvių autorių, 41 kompozitoriaus 61 opera, baleto trupė parengė 29 kompozitorių 36 baletų premjeras. Tarp jų buvo svarbiausi romantiniai baletai, dažnai skambėjo modernioji muzika, 1933 m. pasirodė ir pirmieji lietuviškieji baletai. Teatro veiklą sutrikdė kai kurių jo narių likimus skaudžiai palietusi 1940 m. sovietų okupacija, karas, nacių okupacija. Tačiau tie įvykiai teatro veiklos iš esmės nepakeitė. Operos meno pajėgos buvo tiek išaugę, kad 1940 m. įsteigta Kauno Operetė (dabartinis Muzikinis teatras), 1942 m. Vilniuje – Operos teatras (iki II-osios sovietų okupacijos parengė 6 operų ir vieną baleto premjerą).

1948 m. Operos ir baleto teatras iš Kauno perkeltas į Vilnių, J. Basanavičiaus g. esantį teatrą.

Sovietinė kontrolė ilgam sustabdė modernios stilistikos spektaklių, netgi jau XX a. klasika tapusių pasaulinio repertuaro operų ir baletų pasirodymą teatro scenoje. Kadangi „socialistinė kūryba“ vyko sunkiai, jos trūkumą kompensavo „realistiniais“, „pažangiais“ vadinami rusų kompozitorių (P. Čaikovskio, M. Musorgskio, N. Rimskio-Korsakovo ir kt.) kūriniai. Ilgainiui repertuaro pusiausvyra buvo atstatyta. Kintant ir švelnėjant politinei priespaudai, švelnėjo ir kultūrinė politika. Teatras išliko svarbiu tautinės meno kultūros židiniu bei tikrųjų dvasios vertybių puoselėjimo vieta, kur niekuomet netrūko talentingų ir menui pasišventusių žmonių.

1974 m. teatras persikėlė į ilgai statytus naujus rūmus A. Vienuolio g.  (architektė Nijolė Bučiūtė), vienos moderniausių to meto scenos technikos galimybės išplėtė ir veikalų pastatymo menines galimybes. Naujas teatras tapo viena žymesniųjų Sovietų Sąjungos scenų.

1987 m. teatro gyvenime, kaip ir politiniame gyvenime, prasidėjo permainos. Atgimė ryšiai su lietuvių muzikais užsienyje, 1988 m. sausį pagaliau ir visas teatras pirmą sykį pervažiavo dar tebegyvavusios SSSR sieną, – baleto ir operos trupės pasirodė Varšuvos didžiajame teatre. Atkurti ryšiai su pasauliu – vienas reikšmingiausių šiandieninio teatro veiklos bruožų. Operos ir baleto trupės gastrolių išvyksta beveik kasmet, teatre vieši pasaulyje pripažinti menininkai.

1998 m. liepos 1 d. teatras paskelbtas nacionaline institucija ir tapo Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru.

2001 m. LNOBT pakvietė į Trakus, nuo tada kasmet iki 2011 m. pilies kieme po atviru dangumi rodyti spektakliai sutraukdavo minias žiūrovų.

2003 m. teatras įstojo į prestižines tarptautines meno organizacijas – ISPA (Tarptautinė atlikėjų menų draugija) bei asociaciją Opera Europa.

2005 m. rugsėjį teatras išleido pirmąjį numerį išsamaus, iliustruoto žurnalo Bravissimo apie operos ir baleto aktualijas teatre, Lietuvoje ir pasaulyje.  

2006 m. įvyko pirmojo bendro pastatymo su pasaulio teatrais premjera – A. Minghellos režisuotas G. Puccini „Madam Baterflai“ pastatymas drauge su Anglijos nacionaline opera ir Metropolitan Opera teatru Niujorke. Šiuo metu teatras yra parengęs jau 12 bendrų pastatymų, teatro veikla įvertinta kaip lygiaverčio partnerio garsiausiems operos teatrams pasaulyje.

2012 m. baleto trupės vadovo K. Pastoro iniciatyva pradėtas rengti kasmetinis baleto trupės projektas „Kūrybinis impulsas“, leidęs šokėjams atskleisti savo choreografinį talentą, išauginęs ne vieną choreografą.

2019 m. choreografo Martyno Rimeikio sukurtas baletas „Procesas“, pirmasis spektaklis iš Lietuvos, buvo parodytas per Mezzo TV kanalą.[1]

2023 m. kovo-spalio mėn. teatre vykdyta rekonstrukcija, kurios metu pakeisti langai, radiatoriai, vamzdynai, stogo danga, pagerintas energetinis efektyvumas.

Pavadinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1920–1922 m. – Lietuvių meno kūrėjų draugijos Operos vaidykla
  • 1922–1925 m. – Lietuvos valstybės opera
  • 1925–1940 m. – Lietuvos valstybės teatras
  • 1940–1941 m. – Valstybinis dramos, operos ir baleto teatras
  • 1941–1944 m. – Kauno didysis teatras
  • 1944–1990 m. – LTSR valstybinis operos ir baleto teatras, Darbo raudonosios vėliavos akademinis operos ir baleto teatras
  • 1990 m. Lietuvos opera
  • 1990 – 1998 m. – Lietuvos operos ir baleto teatras
  • Nuo 1998 m. liepos 1 d. – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras

Veiklos tikslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Puoselėti, kurti ir plėtoti nacionalinio muzikinio scenos meno tradicijas, formuoti ir pristatyti visuomenei šiuolaikinio muzikinio teatro tradicijas, kūrybiškai perteikti pasaulio muzikines kultūros vertybes.
  • Sudaryti sąlygas talentingiems jauniems ir pripažintiems Lietuvos ir pasaulio meno kūrėjams bei atlikėjams dalyvauti teatro kūrybinėje veikloje.
  • Formuoti šalies meninės kultūros įvaizdį, pristatant užsienio šalyse nacionalinės muzikinės kultūros pasiekimus.
  • Ugdyti, formuoti ir tenkinti visuomenės poreikį profesionaliajam muzikinio teatro scenos menui.

Vadovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Operos solistai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Choras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baletas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vedantieji solistai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anastasija Čumakova, Kristina Gudžiūnaitė, Marija Kastorina, Olga Konošenko, Haruka Ohno, Julija Stankevičiūtė, Olesia Šaitanova, Romas Ceizaris, Jeronimas Krivickas, Jonas Laucius, Genadij Žukovskij.

Solistai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Greta Gylytė, Rūta Lataitė, Gohar Mkrtchyan, Julija Turkina, Ugnė Milerytė, Karolina Matačinaitė, Aleksandra Ivanova, Ignas Armalis, Ernest Barčaitis, Mantas Daraškevičius, Daniel Dolan, Edvinas Jakonis, Zsolt Kovac, Stanislav Semianiura, Igoris Zaripovas, Voicech Žuromskas, Laimis Roslekas.

Korifėjai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nailia Adigamova, Urtė Bareišytė, Charlotte Lejeune, Vilija Montrimaitė, Marine Pontarlier, Nora Straukaitė, Eimantė Šeškutė, Emilija Šumacherytė, Julija Šumacherytė, Vaida Šniurevičiūtė, Tomas Ceizaris, Victor Coffy, Lorenzo Epifani, Gediminas Švendravičius, Benjamin Thomas Davis.

Kordebaletas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eglė Brundzaitė-Budnik, Paulina Čistovaitė, Barbora Gudavičiūtė, Adriana Jakonytė, Agnė Juškaitė, Rūta Karvelytė, Gabrielė Marčiukaitytė, Briese Phelan-Boyd, Vakarė Radvilaitė, Kotryna Rudych, Miryam Roca Cruz, Paula Krivickaitė, Viltė Lauciūtė, Margarita Makejeva, Viktorija Frik, Vita Nalivaikienė, Darija Seliukaitė, Nijolė Seriožnikova, Brigita Švendravičiūtė, Agnė Trimonienė, Dominyka Vosiliūtė, Aistis Kavaliauskas, Karolis Šemetas, Tomas Kratkovskis, Arnas Kunavičius, Andrea Canei, Imanol Sastre, Jonas Kertenis, Joao Jezler, Anastasiia Tokina.

BALETO MENO VADOVAS - Martynas Rimeikis; BALETO DIREKTORĖ - Rūta Butvilienė; BALETO KOORDINATORĖ - Jolanta Davolytė; REPETITORĖ - Živilė Baikštytė; REPETITORĖ - Anastasija Čumakova; REPETITORĖ - Rasa Taučiūtė-Idienė; REPETITORIUS - Aurelijus Daraškevičius; REPETITORIUS - Valerijus Fadejevas; REPETITORIUS - Stefano Palmigiano; VYR. KONCERTMEISTERĖ - Julija Antonova; KONCERTMEISTERĖ - Danutė Bernatavičiūtė; KONCERTMEISTERIS - Eugenijus Žarskus; KONCERTMEISTERĖ - Yana Liebedeva.

Orkestras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vadovai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]