Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika
Kitos reikšmės – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia.
54°53′50″ š. pl. 23°53′20″ r. ilg. / 54.89722°š. pl. 23.88889°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Vyskupija | Kauno |
| Dekanatas | Kauno I |
| Savivaldybė | Kauno miestas |
| Gyvenvietė | Kaunas |
| Adresas | Vilniaus g. 1 |
| Statybinė medžiaga | mūras |
| Pastatyta (įrengta) | XV a. |
| Stilius | gotika |
Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika – bažnyčia Lietuvoje, stovinti Kaune, Senamiestyje, prie Rotušės aikštės. Gotikinė, po rekonstrukcijų įgavo renesanso, baroko, neogotikos bruožų. Didžiausias neogotikos paminklas Lietuvoje, viena iš katalikiškos piligrimystės vietų Kauno arkivyskupijoje.[1]
Istorija
Kauno miesto parapijos bažnyčia funduota Vytauto Didžiojo XV a. pradžioje (jau minima 1413 m.). Ji XV ir XVI a. buvo kelissyk remontuojama, plečiama ir rekonstruojama.
XV a. bažnyčiai priklausė šv. Mikalojaus, šv. Gertrūdos koplyčios, šv. Kotrynos altarija, žemės sklypai Kleboniškyje, Eiguliuose, Žemaitkiemyje, Rumšiškėse. Barbora Juškienė 1525 m. altarijai dovanojo Šėtijų palivarką, 2 mūrinius namus. Margarita Ačėnaitė 1531 m. dovanojo mūrinį namą.
1579 m. bažnyčiai skyrė turto Steponas Batoras, 1680 m. – Jonas Sobieskis. 1602 m. Kražių komendorius kunigas Petras Burniška bažnyčiai dovanojo 2 namus. Bažnyčia buvo statoma miestiečių lėšomis bei didikų fundacijomis, todėl statybos raidoje atsispindėjo miesto ekonominio klestėjimo ir nuopolio metai.
XV a. pab. išmūryta zakristija ir empora su krištoliniais skliautais. 120 metų parapinė bažnyčia stovėjo neužbaigta. Tik 1624 m. Karališkasis sekretorius ir Pajūrio tijūnas Jeronimas Krišpinas-Kiršenšteinas paskyrė statybai 10 000 auksinų. Iki 1650 m. pagrindiniai darbai baigti, pastatytas masyvus bokštas. Paaukštinus vidurinę navą, bažnyčia įgavo bazilikinę erdvę. Ji tapo didžiausiu Lietuvos gotikiniu pastatu.
1655 m. sudegė medinės konstrukcijos ir interjero puošyba. Vėliau atstatyta ir 1671 m. konsekruota. 1682 m. sumūryta šventoriaus tvora su dviem vartais. Per 1732 m. miesto gaisrą sudegė bažnyčios stogas, įgriuvo presbiterijos skliautai. Iki 1775 m. atstatyti skliautai, išdažytas vidus, įrengti altoriai, interjeras įgavo baroko bruožų.
1800 m. gaisras vėl apnaikino pastatą. Po gaisro restauruota šventovė iki šių laikų beveik nebepakito. 1808–1864 m. bažnyčia priklausė vienuoliams augustinams. Bažnyčia ir vienuolynas 1812 m. apiplėšti, jų vidus nuniokotas. 1820–1835 m. veikė parapinė mokykla. Caro valdžia, nesuderinusi su Vatikanu, 1864 m. į bažnyčią iš Varnių perkėlė Telšių (Žemaičių) vyskupijos katedrą. Popiežius tik 1884 m. oficialiai pripažino perkėlimą.
1895 m., vyskupo Mečislovo Paliulionio rūpesčiu, popiežius Leonas XIII buvusiai parapinei bažnyčiai suteikė katedros – svarbiausios vyskupijos bažnyčios titulą. 1895 m. įvyko katedros perkėlimo iškilmės. Į jas vyskupui Aleksandrui Beresnevičiui valdžia atvykti neleido.
1887 m. iš Gardino gubernijos kilęs architektas Florianas Vyganovskis parengė katedros rekonstrukcijos projektą. Pagal jį numatyta pastatyti du 113 m aukščio pagrindinio fasado bokštus. Projektas tik iš dalies įgyvendintas. Apsidės gale, iš lauko pusės įrengtas įėjimas į vyskupų kriptą ir viršuje XVIII a. pr. freskos pritaisytas medinis stogelis. Rekonstrukcijai vadovavo architektas Georgas Verneris. Pagal Ustino Golinevičiaus projektą 1879–1884 m. padidintas vargonų choras, pastatyti meistro Juozapo Radavičiaus vargonai.
1893–1897 m. katedros pietryčių kampe pristatyta koplyčia, padidinta ir trisienė apsidė, užbaigta zakristija, perkeltos durys. Koplyčios statybą fundavo grafai Pšezdeckiai. XX a. buvo iškelta versija, jog koplyčios statybai grafai pasirinko tą patį menininką G. Vernerį, kuris dirbo pas juos Rokiškio dvare. Visgi tik 1984 m. menotyrininkė Sigita Samuolienė nustatė, jog neogotiškos koplyčios projekto autorius buvo F. Vyganovskis.[2] Dailininkai Jonas Moniuška ir J. Čajevičius su pagalbininkais išdažė sienas ir lubas, nutapė paveikslų.
Rekonstruojant katedrą visiems darbams vadovavo meistras iš Latvijos Karlas Anzulis. 1912 m. šventoriaus tvoros kampe ties Rotušės aikšte buvo sumūryti neogotiškos formos vartai.[3] Atliekant XIX a.-XX a. šventovės rekonstrukciją seniausias rastas reliktas 3 m. storio pamatų fragmentai po presbiterija. Neišliko antrasis bokštas šiaurės vakarų pusėje ir vidurinis bokštelis virš stogo. Klasicistiniai vartai (1820 m.) stovėję šventoriaus tvoroje ties vakariniu bažnyčios portalu. Bažnyčios XVII a. tvora su vienaukštėmis krautuvėlėmis bei vartais buvo nugriauta 1960 m.
1921 m. Žemaičių vyskupijos įkūrimo 500 metų jubiliejaus proga popiežius Pijus XI katedrai suteikė Mažosios bazilikos titulą. 1926 m. įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją, bazilika tapo arkikatedra su arkivyskupo metropolito sostu. 1937–1939 m. ir 1970–1976 m. pastatas atnaujintas. Dailininkai Bronius Uogintas ir Juozas Algirdas Pilipavičius 1976–1977 m. restauravo XVIII a. pr. „Nukryžiavimo“ freską bažnyčios rytiname fasade. Ji XIX a. pabaigoje buvo uždažyta.
Architektūra
Arkikatedra – netinkuotų plytų stačiakampė trinavė bazilika (gotikinė, po rekonstrukcijų įgavo renesanso, baroko ir neogotikos bruožų). Rytinėje jos pusėje yra ilga gotikinė presbiterija su trisiene apside, šiaurės rytuose – zakristija, pietryčiuose – neogotikinė koplyčia. Pietvakarių kampe – masyvus renesanso stiliaus 55 m aukščio bokštas. Pastato išorėje ir bokšte yra renesansui būdingo dekoro.
Ypač vertingi yra zakristijos pirmo ir antro aukštų krištoliniai skliautai (XV a. pabaiga). Tai vėlyvosios gotikos dekoratyvi konstrukcija, kurios išmūrijimas kiekvienam statytojui būdavo aukščiausios meistrystės liudijimas. Tai vieni plačiausių skliautų Europoje.
Arkikatedros rūsyje (kriptoje) palaidoti vyskupai: Motiejus Valančius, Mečislovas Leonardas Paliulionis, Gasparas Cirtautas, Pranciškus Karevičius. Šventoriuje palaidoti kunigai rašytojai: Maironis (1937 m. pagal architekto S. Kudoko projektą Katedros sienoje iš Vilniaus g. pusės įrengtas granitinis mauzoliejus), Adomas Dambrauskas-Jakštas, Vatikano atstovas Luidžis Faidutis. Katedroje palaidotas ir kardinolas Vincentas Sladkevičius.
Bažnyčios interjere dominuoja vėlyvojo baroko septynių altorių ir sakyklos ansamblis (architektas Karolis iš Skarulių, skulptorius Tomas Podgaiskis), pastatytas 1775–1784 m. Tarp jų išsiskiria Didysis altorius su Nukryžiuotuoju ir apaštalų skulptūromis. Itin vertingas XVII a. IV ketv. medinis Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų altorius su paveikslais.
Kultūrinė ir religinė vertė
Bažnyčioje yra arkivyskupo sostas, pradedami svarbiausi arkivyskupijos religiniai (neretai ir tautiniai) renginiai, sekmadieniais ir švenčių dienomis aukojamos šv. Mišios.
Pastato viduje yra daug vertingų dailės paminklų. Seniausias paveikslas – „Sopulingosios Dievo Motinos“ atvaizdas (XVI–XVII a. sandūra). „Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų“ paveikslas nutapytas dailininko J. G. Berchhoffo 1686 m. Katedroje išlikę dešimt žymaus grafiko, tapytojo ir 1863 m. sukilimo dalyvio Mykolo Elvyro Andriolio drobių, lietuvių dailininko Petro Kalpoko paveikslai, skulptoriaus Juozo Zikaro bareljefai ir kt. Katedros išorinėje sienoje yra poeto prel. Jono Mačiulio-Maironio granitinis mauzoliejus su bareljefiniu portretu (1934–1935 m., arch. Stasys Kudokas, skulpt. Bernardas Bučas). Virš įėjimo į vyskupų laidojimo kriptą yra išlikusi XVIII a. pr. freska, vaizduojanti Jėzaus nukryžiavimą. Pastatas įrašytas į Kultūros paveldo objektų registrą.[4]
Literatūra
- Jonas Puzinas. Iš Kauno bažnyčių istorijos // Savivaldybė (žurnalas), 1928 m., Nr. 11 (66), 13-16 psl.
- Kauno Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika: monografija / Vaida Kamuntavičienė, Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė, Laima Šinkūnaitė, Rima Valinčiūtė-Varnė. – Kaunas: Kauno arkivyskupijos muziejus, 2008. – 171 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-9608-3-6
Šaltiniai
- ↑ Kauno arkikatedra // piligrimai.lt
- ↑ Samuolienė S., "Kauno Archikatedra-bazilika istorinė apybraiža, " ASI, b. 24, p. 139.
- ↑ "Lietuvos architektūros istorija. Nuo XIX a. II dešimtmečio iki 1918 m. " T3., Vilnius, 2000, 287 p.
- ↑ „Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2014-11-07.
