Altarija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Altarija – kunigo altaristos, nebegalinčio dirbti pastoracinio darbo ir gyvenančio „iš altoriaus“, t. y. iš tikinčiųjų aukų už religinius patarnavimus, namai, ūkis.[1] [2] Altarijos buvo steigiamos vietos klebono rūpesčiu, jas taip pat galėjo įkurti ir aprūpinti, išlaikyti turtingi bažnyčios rėmėjai.

Altarijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.zodziai.lt/reiksme&word=Altarija&wid=809
  2. Altaria.Encyklopedia Katolicka, T. 1, A i ßW – Baptyści, red. F. Gryglewicz, R. Łukaszyn, Z. Sulowski, Lublin 1985, s. 387-389.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]