Maurice Strong

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Maurice Strong
Maurice Strong Four Freedoms Award 2010.jpg
Gimė 1929 m. balandžio 29 d.
Oak Lake, Manitoba, Kanada
Mirė 2015 m. lapkričio 27 d. (86 metai)
Otava, Kanada
Veikla aplinkosaugininkas, verslininkas
Sritis aplinkos apsauga
Organizacijos JTO, Petro-Canada
Pareigos direktorius, patarėjas, generalinio sekretoriaus pavaduotojas

Maurice Strong (1929 m. balandžio 29 d. – 2015 m. lapkričio 27 d.) – kanadiečių verslininkas, Jungtinių Tautų darbuotojas, aplinkosaugininkas. Jis laikomas moderniojo aplinkosaugos judėjimo pradininku ir vienu iš didžiausių aplinkosaugos idėjų populiarintųjų tarptautiniu mastu.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Maurice Strong gimė Kanados Manitobos provincijoje. Kadangi užaugo vargingoje šeimoje, mokykloje mokėsi trumpai ir anksti pradėjo dirbti. Iš pradžių Arktyje veiklą vykdžiusioje Hudson's Bay kompanijoje. Vėliau trumpai Jungtinių Tautų organizacijos sekretoriate, tačiau poziciją greitai paliko ir perėjo į privatų energetikos sektorių, vadovavo įvairioms kompanijoms.[2]

1970 m. sugrįžo į JTO, dvejus metus buvo Jungtinių Tautų Žmogaus aplinkos konferencijos generaliniu sekretoriumi. 1973 m. tapo pirmuoju Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programos direktoriumi. 1976 m. vėl paliko JTO ir dvejus metus vadovavo naftos kompanijai Petro-Canada. 1983–1987 m. buvo Brundtland komisijos nariu. 1985 m. – JTO generalinio sekretoriaus pavaduotoju. 1992 m. vėl vadovavo didžiajai JTO aplinkosaugos konferencijai – Žemės susitikimui. Prieš pasitraukdamas iš aktyvios veiklos, Maurice Strong taip pat ėjo Pasaulio Banko prezidento vyresniojo patarėjo pareigas.[3]

Už gyvenimo pasiekimus Maurice Strong yra gavęs garbės daktaro laipsnius iš 41 universiteto Kanadoje, JAV, Europoje.[4]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Ted Munn. Encyclopedia of Global Environmental Change. Wiley, 2001, Vol.4, p. 406
  2. John Barry, E. Gene Frankland. International Encyclopedia of Environmental Politics. Routledge, 2014, p. 434
  3. Peter Dauvergne. The A to Z of Environmentalism. Scarecrow Press, 2009, p. 167
  4. Ted Munn. Encyclopedia of Global Environmental Change. Wiley, 2001, Vol.4, p. 406