Malajų salyno istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sejarah.PNG
Malajų salyno istorija
Priešistorė > Austroneziečių migracijos
Hinduizmo laikotarpis:
Transmalakinė prekyba, Sunda, Šrividžaja, Šailendra
Madžapahitas
Islamo laikotarpis:
Melaka, Džohoras, Ačehas, Padžadžaranas, Mataramas, Brunėjus, Gova, Ternatas
Kolonijinis laikotarpis:
Ispanijos Rytų Indijos, Nyderlandų Rytų Indija, Portugalijos Timoras, Britų Malaja, Saravakas, Šiaurės Borneo
Nepriklausomybės laikotarpis:
Indonezija, Malaizija, Brunėjus, Filipinai, Singapūras, Rytų Timoras
Malajų salyno istoriniai regionai:
Malajai, Javiečiai, Sundai, Ačehas, Lampongai, Minangkabau, Balis, Brunėjus, Gova, Molukai, Filipinai

Malajų salyno istorija – daugiatautė Malajų salyne ir Malakos pusiasalyje klestėjusių valstybių istorija, kurią bendrai dalijasi šiuolaikinės valstybės Indonezija, Malaizija, Brunėjus, Filipinai, Singapūras ir Rytų Timoras. Šią istoriją bendrai kūrė įvairios malajų - polineziečių grupės tautos, ir ji atspindi Indonezijos civilizacijos istoriją.

Kultūriniai regionai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Malajų salyno regionai

Malajų salynas kartu su Malakos pusiasaliu vietos gyventojų yra vadinamas Nusantara (t. y. "mūsų salos") ir dalijasi daug kultūrinių ir istorinių panašumų, egzistuoja bendra kultūrinė tapatybė. Nepaisant to, tai vienas etniškai ir kultūriškai įvairiausių pasaulio regionų, per visą istoriją nebuvęs politiškai vieningas, o geografiškai sudarytas iš tūkstančių salų.

Malajų salyną galima skirstyti į šiuos didelius istorinius kultūrinius regionus:

  • Malajų valstybės - didžiausias regionas, kuriame istoriškai vyravo malajai. Jis apima Malakos pusiasalį (dab. Vakarų Malaizija), taip pat rytinę Sumatrą ir vakarinį Borneo.
  • Ačehas - regionas, esantis Sumatros šiaurėje, kuriame vyrauja ačehai.
  • Minangkabau - regionas, esantis Sumatros vakarinėje pakrantėje, nuo malajų valstybių atskirtas kalnų. Jame vyrauja minangkabau etninė grupė.
  • Sundų valstybės - regionas, esantis Javos vakarinėje dalyje. Jame istoriškai vyravo sundų etninė grupė. Kultūriškai sundai įtakojo ir Sumatros pietinę dalį, gyvenamą lampungų.
  • Javiečių valstybės - regionas, esantis Javos rytinėje dalyje. Jame vyrauja javiečiai. Kultūriškai javiečiai įtakojo ir gretimą Maduros salą bei kolonizavo pietines Borneo pakrantes.
  • Balis - labai mažas, tačiau kultūriškai skirtingas regionas, turėjęs valstybingumą. Jis kultūriškai įtakojo ryčiau buvusias Lamboko ir kitas salas.
  • Gova - regionas, pirmiausia apimantis pietinį Sulavesį ir piečiau esančias salas. Jame kultūriškai vyravo bugių etninė grupė.
  • Molukai - daugiatautis Molukų salynas, kuris taip pat kolonizavo vakarines Naujosios Gvinėjos pakrantes.
  • Brunėjus - šiaurinė Borneo salos dalis, kurioje šiuo metu yra Rytų Malaizija ir Brunėjus. Istoriškai ilgą laiką regionas buvo kontroliuojamas Brunėjaus sultonato.
  • Filipinai - Filipinų ir gretimos salos, ryčiausia Nusantaros teritorija.
  • Čampa - nors geografiškai nepriklauso Malajų salynui ir yra žemyninėje Azijoje, dėl kultūrinių ir istorinių panašumų gali būti laikoma vienu Malajų salyno regionu.

Be šių svarbiausių regionų, salyne egzistuoja daugybė periferinių ir buferinių tropinėmis džiunglėmis apaugusių teritorijų, kurios skiria aukščiau minėtus kultūrinius regionus. Jie gyvenami įvairių tautų, kaip, pvz., dajakai, batakai, orang asli ir kt.

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmonės Malajų salyne apsigyveno jau 50 000 m. pr. m. e. Apie 200 m. pr. m. e. indų raštuose minima Dvipantara arba Dvipa Hindu karalystė Javoje.

Pirmosios valstybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prambanano šventykla – vienas senosios hinduistinės architektūros pavyzdys
Malajų salyno valstybės iki 13 a

Ankstyvosios prekybinės valstybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmosios valstybės salyne susiformavo dėl indų kultūros ekspansijos į rytus. Todėl pirmiausia vystytis pradėjo buvo tos teritorijos, kurios buvo arčiausiai prekybinių kelių. 425 m. į salyną atkeliavo budizmas bei hinduizmas, iš Indijos atnešta civilizacija ir aukštesnė kultūra: introdukuota indų rašto pavyzdžio rašymo sistema, filosofija, mokslo ir meno pasiekimai.

Vienas pirmųjų kultūrinių židinių Malajų salyne buvo Malakos pusiasalis, tapęs vartais į salyną. Formuojantis Transmalakinei prekybai, jau pirmaisiais mūsų eros amžiais pusiasalio pakrantėse kūrėsi pirmosios smulkios valstybės, tokios kaip Kedahas, Tambralinga, Ganga Negara ir kitos.

Kitas svarbus kultūrinis židinys buvo Javos salos vakarinė dalis, gyvenama sundų tautos. Nuo II a. sundai sukūrė daug ankstyvų valstybių, tokių kaip Salakanagara, Tarumanagara, Sunda, Galuhas. Jų atsirado ir Borneo rytinėje pakrantėje (pvz., Kutajus).

Šrividžaja[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyviausios imperijos regione yra artimai susiję su malajų tautos migracija. Ši tauta ilgainiui apgyvendino Vakarinę Sumatrą, Malaiziją, vakarų Borneo. Pačios tautos vardas kildinamas iš Melayu valstybės (vėliau Jambi). Vienas iš stipresnių jų miestų buvo Palembangas, iš kurio apie V a. kilo Šrividžaja dinastija, apie X a. suvienijusi nemažą jūrinę imperiją, apimančią Rytų Sumatrą, Vakarinę Javą, Vakarinį Borneo ir Malakos pusiasalį. Apie 670 m. kinų keliautojas Ching aprašo kelionę į Palembangą. Keliautojai mini auksakalystę (pakrantėse, bet ne salų gilumoje).

Javiečiai ir Šailendrų dinastija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Javos saloje gyvenusi javiečių tauta irgi kūrė savo valstybėles. Tai buvo Šailendra centrinėje Javoje ir Sandžaja – rytinėje. Jų klestėjimo metu buvo pastatytas Borobuduras. Apie 900 m. žinomas Javos karalius Balitungas. Sandžajai, su sostine Mataramu laikinai pavyko suvienyti didžiumą Javos, netgi užimti Balį, tačiau 1006 pralaimėjo Šrividžajai. Išlikęs gyvas princas Airlanga, pasaulio istorijoje žinomas kaip vienas teisingiausių valdovų, pamažėle atsikovojo savo teritorijas. Po jo mirties Java suskilo.

Balio sala irgi nuo senovės buvo valdoma atskirų valdovų, turėjo savo istoriją.

Madžapadhito imperija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Madžapahito imperija

Pagrindinis straipsnis: Madžapahitas

Vartai senojoje Madžapahito sostinėje

11 a. Nusilpus Šrividžajos ir Mataramo galybei, XIII a. pradžioje susiskaldžiusioje Javoje susikūrė hinduistinė Singhasari valstybė, kurios istorija baigėsi 1292 m. Tada, įvykus sukilimui, naujasis valdovas Vidžaja perkėlė sostinę į Madžapahito (Trovulano) miestą. Taip pavadinta ir valstybė.

Karalystės pirmas ministras Gadjah Mada (valdė 1331-1364) sėkmingai valdė ir padėjo teisinius valstybės pamatus, suklestėjo menai.

Naujoji valstybė ir dinastija, turinti didžiulių ambicijų, sugebėjo sukurti milžinišką imperija, ir tada pirmą kartą istorijoje Malajų salynas atsidūrė po vieno valdovo ranka, nors atskiri miestai ir sritys išlaikė nemažą savivaldą. Imperija driekėsi nuo Sumatros iki Filipinų ir Papua, nuo Malaizijos iki Timoro. Tai buvo daugiatautė imperija, labai daug grįsta prekybiniais santykiais, paskleidusi Indonezijos civilizacijos pasiekimus (raštą, kultūrą, religiją, teisę) tolyn į Rytus, iki Molukų salų ir Filipinų. Tokiu būdu susiformavo Nusantaros (t. y. Malajų salyno), kaip kultūrinio vieneto sąvoka, buvo išrasti bendri simboliai ir sukurtas bendras identitetas. Pvz., dabartinė Indonezijos vėliava buvo atkurta remiantis Madžapahito vėliava.

Islamo laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbiausi sultonatai Indonezijoje XVI a.
Indonezija XVII a.

Jau XIII a. pabaigoje Šiaurinėse imperijos dalyse (Ačehe, Pasajuje) pasirodė islamo pirkliai, ir Salyne budizmą bei hinduizmą ėmė keisti nauja religija, kuri labai stipriai paskatino Madžapadhito imperijos byrėjimą. 14 a pabaigoje įpėdinystės karo metu skaldantis Madžapadhitui, islamo plėtra dar labiau suintensyvėjo.

Šiaurės Sumatra ir Malakos pusiasalis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai: Melakos sultonatas, Džohoro sultonatas, Ačeho sultonatas

Pirmosios islamo valstybės kūrėsi šiaurės Sumatroje ir Malakos pusiasalyje. Viena pirmųjų buvo Samudera, kurioje formavosi naujoji, islamu paremta malajų salyno kultūra.

Viena žymesnių asmenybių XV a buvo Palembango pincas Paramešvara, paskutinis Šrividžajos dinastijos palikuonis, kuris buvo išvytas iš savo miesto Madžapadhito valdžios. Pirmiausia apsistojęs Tumaseke (Singapūras), vėliau jis persikėlė į Malakos pusiasalį, kur įkūrė Melakos uostą. 1414 m jis atsivertė į islamą, tapdamas Melakos sultonu. Melakos sultonatas iki XV a vidurio tapo stipriausia valstybe Salyne, užvaldžiusia visas malajų gyvenamas sritis (Malakos pusiasalį, rytų Sumatrą), ir tokiu būdu, padedamas Indonezijos piratų, kontroliuojantis pagrindinius „vartus“ į salyną.

1511 m Melaką paėmus portugalams, valstybės sostinė perkelta į Džiohorą (Džiohoro sultonatas), iš kur dar šimtą metų išlaikyta hegemonija malajų teritorijose.

XVII a. Ačeho sultonatas, ilgai kovojęs su Džiohoro sultonatu, galiausiai įgijo hegemoniją Šiaurės Sumatroje ir Malaizijoje.

Java[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai: Demako sultonatas, Cirebono sultonatas, Mataramas

Yrančio Madžapahito širdyje, Javos saloje nuo XV a. taip pat ėmė rastis musulmoniški sultonatai, tarp kurių svarbiausi buvo javiečių Demakas, sundų Cirebonas bei Bantenas. Jie galutinai sunaikino Madžapahito imperiją.

XVII a. Mataramo miesto valdovui Senopati nukariavus savo amžiną priešą – Demako sultonatą, susikūrė Mataramo valstybė. Senopati anūko Angung laikais nukariauta beveik visa Javos sala. Tai buvo stipriausia salyno valstybė.

Balis ir Borneo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Islamizacija sukėlė masines senosios hinduizmo ir budizmo kultūros propaguotojų migracijas į rečiau gyvenamas salas. Islamui įsigalint Javoje, daug Madžapadhito imperijos valdininkų migravo į gretimą Balio salą. Ši sala vienintelė salyne išsaugojo senąją hinduistinę kultūrą.

Kita migrantų kryptis buvo Borneo sala, kurios pakrantėse įsikūrė keletas valstybių: Bandžarmasinas, Kutajus, Sukadana ir kitos.

Brunėjus ir Filipinai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai: Brunėjaus sultonatas, Sulu sultonatas, Magindanao

Islamo pirkliams iš Melakos ir Džohoro vykdant nuolatines misijas, XVI a. buvo islamizuojamos Borneo salos šiaurinės pakrantės bei toliau į rytus nutolę salos. Tokiu būdu atsirado Brunėjaus sultonatas, Sulu sultonatas, Magindanao. Tai buvo pirmosios valstybės Filipinų salose, aktyviai prekiavusios su Kinija.

Gova sultonatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai: Gova sultonatas, Bugiai

Gova sultonatas kilo iš pietinio Sulavesio, Makasaro miesto. Ji kontroliavo Pietinį Sulavesį ir daugybę piečiau esančių salų: Butungą, Sumbavą, Lomboką.

Molukai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis: Molukų istorija

Čia išsimėčiusiose salose hegemoniją įgijo Ternato imperija, kontroliuojama keturių valdovų, kurių vyriausias sėdėjo Ternato mieste. Jis buvo tituluojamas Kolano - ma - luku, iš ko greičiausiai ir kilo Molukų salų pavadinimas. Ternatas valdė ne tik Molukų salas, bet ir Rytinį Sulavesį, kontroliavo prekybą su Naująja Gvinėja, Timoru.

Kolonijinė era[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Malajų salyno sultonatų centrai ir Europos kolonijos 18 a

XVI a. Salyne pasirodžius europiečiams, čia klestėjo daug stiprių sultonatų. Nuo XVI iki XX a vyko salyno kolonizacija, kurioje dalyvavo penkios vakarų valstybės.

Portugalija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmieji čia atplaukė portugalai, kurie 1511 m staigiu puolimu užėmė Melakos tvirtovę, ir ši nuo tol tapo svarbiausiu strateginiu tašku norint valdyti visą salyną. Melaka portugalų kolonijinėje imperijoje buvo tokia pat svarbi kaip Goa ar Makao.

Per visą 16 a Portugalija įgijo valdžią nemažoje dalyje salyno miestų, ypač koncentruodamasi Molukuose, kurie buvo pagrindiniai prieskonių gamintojai. Ten įkurti stiprūs fortai. Molukų imperijos provincijose (Flores, Timore), kur islamas nebuvo toks įsigalėjęs, portugalai sėkmingai steigė misijas ir skleidė katalikybę.

Ispanija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

16 a II pusėje salyne pasirodė ispanai, kurie atplaukė iš Naujojo pasaulio, t. y. iš Rytų. Surengę sėkmingą konkistadorų ekspediciją, jie atrado jūrų kelią iš Meksikos ir 1571 m užėmė anksčiau musulmonų pirklių įkurtą Manilos gyvenvietę ir nuo jos vykdė Filipinų užkariavimus. Kadangi Brunėjaus sultonas neatsisakė pretenzijų į Filipinų salas, surengta keletas ekspedicijų į Brunėjų. Po jų Filipinų islamizacija sustojo, tačiau ir ispanų konkista į salyno gilumą buvo sustabdyta. Visgi musulmonų pasipriešnimas Filipinų pietuose, kur nuo seno klestėjo stiprūs musulmoniški sultonatai Sulu ir Magindanao, tęsėsi labai ilgai. Mūsų laikais jis reiškiasi kaip Moro separatizmas.

Nyderlandai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1596 m salyne pasirodė olandai, kurie tapo svarbiausiais portugalų konkurentais. Pirmieji jų užimti miestai buvo Ambonas ir Batavija, kuri ilgainiui tapo visos kolonijinės Indonezijos sostine. 1641 m olandams atėmus iš portugalų Melaką, jie tapo tikraisiais salyno šeimininkais, ir išvijo portugalus iš jų tvirtovių. Galiausiai portugalams teliko tik Timoro salos rytinė dalis – Portugalijos Timoras.

XVII a siekdami įsitvirtinti susiskaldžiusioje šalyje, olandai siekė kiršinti atskirus sultonus bei rezgė intrigas. Po Govos karo (1660-1674) užimta Govos imperija, o Mataramas okupuotas pamažu.

Salynas, nuo 1602 m. vadintas Nyderlandų Rytų Indija, buvo viena pelningiausių kolonijų, išgarsėjusi dėl prieskonių prekybos.

Labai svarbus procesas, vykęs olandų kolonizacijos laikais, buvo bugių kolonizacija. Ši nedidelė tautelė, kilusi iš Govos imperijos (Vadžio, Bone miestų), vykdė intensyvią prekybą salyne, sujungdami į vientisą tinklą įvairias tautas. Jie užėmė nemažas teritorijas, tapdami olandų konkurentais ir prekybiniais partneriais.

Kitos kolonijinės valstybės (britai, amerikiečiai, prancūzai, japonai) toleravo olandų įtaką Malajų salyne, nes stipriai konkuravo tarpusavyje ir turėjo čia savų interesų.

Didžioji Britanija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anglai salyne pasirodė XVII a, tačiau jų kolonizacija buvo nesėkminga: vienintelė išlaikyta Benkulu (Bencoolen) kolonija Sumatros vakarinėje pakrantėje buvo nepelninga.

Britanijos pastangos salyne suintensyvėjo tik XVIII a II pusėje, kuomet buvo užimta Penang salelė prie Malakos pusiasalio vakarinės pakrantės, o 1819 – Singapūro sala, kuri labai greitai patyrė suklestėjimą. 1824 m sutartimi su Nyderlandais, dvi valstybės pasidalijo įtakos sferomis. Anglija nutarė koncentruotis ties Malakos pusiasaliu, ką patvirtino kolonijų apsikeitimas: olandai atidavė Melaką už Benkulu. Per XIX a Britanijos įgyti sultonatai 1890 m sudarė Federacines Malajų Valstijas.

Iki XX a pradžios didžiuma salyno galutinai atsidūrė dviejų Europos valstybių rankose. Tos sritys, kurios buvo užimtos Nyderlandų, davė pradžią Indonezijai, tuo tarpu anglų užimtos sritys vėliau gimė kaip Malaizija. Ispanija valdė Filipinus, o Portugalai išlaikė tik Timorą.

Nepriklausomybės laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai: Indonezijos istorija, Malaizijos istorija, Filipinų istorija, Singapūro istorija, Rytų Timoro istorija