Sulu sultonatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Sejarah.PNG
Malajų salyno istorija
Priešistorė > Austroneziečių migracijos
Hinduizmo laikotarpis:
Transmalakinė prekyba, Sunda, Šrividžaja, Šailendra
Madžapahitas
Islamo laikotarpis:
Melaka, Džohoras, Ačehas, Padžadžaranas, Mataramas, Brunėjus, Gova, Ternatas
Kolonijinis laikotarpis:
Ispanijos Rytų Indijos, Nyderlandų Rytų Indija, Portugalijos Timoras, Britų Malaja, Saravakas, Šiaurės Borneo
Nepriklausomybės laikotarpis:
Indonezija, Malaizija, Brunėjus, Filipinai, Singapūras, Rytų Timoras
Malajų salyno istoriniai regionai:
Malajai, Javiečiai, Sundai, Ačehas, Lampongai, Minangkabau, Balis, Brunėjus, Gova, Molukai, Filipinai

Sulu sultonatas (malajų kalba: Kesultanan Sulu) – istorinė valstybė, egzistavusi dab. Filipinų pietuose ir Rytų Malaizijoje, 1450 – 1898 m. Jo pagrindinė tauta buvo tausugai, tačiau didžiausio išsiplėtimo laikais sultonate gyveno daug skirtingų tautų. Sultonato centras buvo Sulu salynas ir Džolo miestas. Tačiau jis taip pat valdė Basilaną, Tavitavi, Palavaną ir Sabahą.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Dėl sultonato įkūrimo laiko yra daug diskutuojama. Kai kas teigia, kad valstybė egzistavo nuo Radža Baginda Ali laikų, tačiau oficialiai įkūrimo data laikomi 1450 m., kuomet Šariful Hašem Syed Abu Bakras, arabų kilmės žmogus atvyko iš Melakos. Sultonato sostinė Džolo tapo svarbiu prekybos centru Malajų salyne.

Nuo XVI a. ispanams pradėjus kolonizuoti Filipinų salas, Sulu sultonai išlaikė nepriklausomybę. XVII a. II pusėje jie plėtė teritorijas, įgaudami nemažas valdas Borneo saloje (Sabahas), kurias jiems suteikė Brunėjaus sultonas už pagalbą prieš maištininkus. Maždaug tuo metu jie sudarė sąjungą su Magindanao sultonatu rytuose, kuriam perleido Palavano salą (ši 1705 m. atiteko Ispanijai).

XIX a. pabaigoje Sulu sultonato sprendimas išnuomoti britams Sabahą atėmė iš sultonų teitorijas Borneo saloje, ir veda iki šiandieninių disputų dėl šios teitorijos, kuri dabar priklauso Malaizijai.

Sultonų sąrašas[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Šariful Hašimas (1450-1480)
  2. Kamaludinas (1480-1519)
  3. Alavadinas
  4. Amirul Umaras
  5. Muizudinas Mutavadinas
  6. Nasarudinas Al-Avalis
  7. Muhamadas Ul-Halimas
  8. Betarašachas Tengachas
  9. Mavalil - vasitas
  10. Nasirudinas II
  11. Salahudin Karamatas
  12. Ali Šachas
  13. Nurul Alamas (1680-1685)
  14. Al-Hakunu ibn Vali ul Ahadas
  15. Sahabudinas
  16. Mustafa Šafiudinas
  17. Badarudinas
  18. Azimudinas
  19. Bantilan Muizudinas
  20. Azimudinas
  21. Muhamadas Izrailis
  22. Šafiudinas
  23. Alimudinas
  24. Aliudinas
  25. Šakiraulachas
  26. Džamalul Kiramas
  27. Muhamadas Fadlis
  28. Džamalul Azamas
  29. Badarudinas II
  30. Džamalul Kiramas II
  31. Esmailis Kiramas
  32. Mahakutta Kiramas (1974-1986)
  33. Muhammad Punjungan Kiram (1980–1983)
  34. Abirin, Aguimuddin (1983)
  35. Jamalul Kiram III (1983–1990)
  36. Mohammad Akijal Atti (1990–1999)
  37. Ismael Kiram II (Present)

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]