Aukštutinio Harco vandentvarkos sistema

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 51°49′š. pl. 10°20′r. ilg. / 51.82°š. pl. 10.34°r. ilg. / 51.82; 10.34

Aukštutinio Harco vandentvarkos sistema
Pasaulio paveldo sąrašas

Teiche Buntenbock.jpg
Vieta Vokietijos vėliava Vokietija
Tipas Kultūrinis
Kriterijus i, ii, iii, iv
UNESCO vėliava Nuoroda (angl.) (pranc.): 623
Regionas** Europa ir Šiaurės Amerika
Įrašymo istorija
Įrašas 1992  (16-oji sesija)
Commons-logo.svg Vikiteka: Aukštutinio Harco vandentvarkos sistemaVikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.
Vandens tiekimo sistema Harco kalnuose

Aukštutinio Harco vandentvarkos sistema arba Aukštutinio Harco vandens regalija (vok. Oberharzer Wasserregal) – užtvankų, tvenkinių, griovių, kanalų ir kitų hidrotechninių įrenginių sistema centrinės Vokietijos Aukštutinio Harco regione. Užima apie 200 kv. km plotą Žemutinėje Saksonijoje. Šalia pagrindinių objektų įsikūrę Goslaras, Klaustalis-Celerfeldas, Braunlagė, Vildemanas, Altenau.

Didžioji šios sistemos dalis buvo pastatyta XVIXIX a., skirta nukreipti ir kaupti vandenį, kuris suko vandens ratus kasybos įmonėse Harco kalnuose. Terminas „regalija“ čia reiškia karališkosios privilegijos suteikimą vandens naudojimui kasybos darbams Harce. Istorinė Aukštutinio Harco vandentvarkos sistema yra viena didžiausių ir svarbiausių pasaulyje aprūpinant vandeniu kalnakasybos įmones.[1] Vandens energijos kaupimo ir tiekimo objektai pradėti saugoti nuo 1978 m. kaip istoriniai inžinerijos paminklai. Dauguma jų vis dar naudojama, tačiau pirmiausia siekiant išsaugoti istorinį kultūrinį kraštovaizdį, vystant turizmą ir plaukiojimą. Šiuo metu dalis didžiųjų tvenkinių ir toliau saugo teritorijas nuo stichinių potvynių, tiekia geriamąjį vandenį. 1992 m. ši sistema buvo paskelbta UNESCO pasaulio paveldo objektu, kuris susijęs su Ramelsbergo kasyklomis ir istoriniu Goslaro miestu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aukštutinis Harcas buvo vienas svarbiausių kalnakasybos regionų Vokietijoje. Daugiausia buvo kasamas sidabras, varis, švinas, geležis, o nuo XIX a.cinkas. Tačiau pagrindinis pajamų šaltinis buvo sidabras. Didėjantys mokesčių surinkimai ir pajamos stiprino vietinių monarchų galią ir įtaką Šventosios Romos imperijoje. Harco šachtos buvo vienos giliausių pasaulyje – 1700–aisiais siekė 300 m gylį, apie 1800 m – per 600 m. Didėjo vandens poreikis, reikalingas sukti vandens ratams, iškelti ir transportuoti iškastai rūdai.

Praeityje statybų technologijos neleido statyti didelių užtvankų, kurių aukštis viršijo 15 m. Tai reiškė, kad reikėjo įrengti daug mažų tvenkinių vietoje kelių didesnių. Įrengiant kalnų šlaituose tvenkinių kaskadas, vanduo buvo kaupiamas reikiamame aukštyje, kad būtų galima aptarnauti kuo daugiau vandens ratų. Garo mašinos išradimas ir elektros energijos panaudojimas palaipsniui pakeitė vandens ratus. 1900 m. pasiektas 1000 metrų šachtų gylis. Tuo pačiu didėjo ir kasybos sąnaudos. Augo konkurencija su kitais metalų gavybos regionais šalyje ir užsienyje. Didžioji ekonominė krizė sukėlė didžiausią kasyklų uždarymo bangą. Apie 1930–uosius užtvankose įrengtos hidroelektrinės pradėjo naudoti vandenį elektros energijos gamybai. Nedideliais kiekiais Aukštutiniame Harce buvo dar kasama iki 1992 m.

Iš viso buvo pastatyti 143 tvenkiniai su užtvankomis, 500 km kanalų ir 30 km tunelių surinkti ir saugoti paviršinio nuotėkio vandenį Aukštutiniame Harce. Be to, įrengta apie 100 km požeminio drenažo galerijų (vok. Stollen). Tačiau šie įrenginiai tuo pačiu metu nebuvo naudojami. Per paskutinį šimtmetį intensyviai vystant regioną pastatyta naujų užtvankų ir kitų įrenginių. Šiandien įmonė „Harzwasserwerke“ regione eksploatuoja ir prižiūri 65 užtvankas ir tvenkinius, 70 km kanalų ir 20 km tunelių. Žemutinės Saksonijos miškininkystės departamentui priklauso keletas mažesnių užtvankų su tvenkiniais, dalis yra privačiose rankose.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Haase, Hugo (1985), Kunstbauten alter Wasserwirtschaft im Oberharz (5. ed.), Clausthal-Zellerfeld: Pieper, ISBN 3-923605-42-0 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]