Limes Germanicus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Romos imperijos sienos Retijoje ir Aukšt. Germanijoje
Pasaulio paveldo sąrašas

Turm Zugmantel.jpg
Vieta Flag of Germany.svg Vokietija
Tipas Kultūrinis
Kriterijus ii, iii, iv
UNESCO vėliava Nuoroda (angl.) (pranc.): 430
Regionas** Europa ir Šiaurės Amerika
Įrašymo istorija
Įrašas 1987 m. (2005 m.)  (11 sesija)
Commons-logo.svg Vikiteka: Limes GermanicusVikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše.
** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Limes Germanicus (iš lot. „germanų ribos“) – senovės romėnų pasienio įtvirtinimai (limai) senovės Germanijoje. Šie limai skyrė Romos užkariautas provincijas (Žemutinę Germaniją, Aukštutinę Germaniją ir Retiją) nuo nepriklausomų germanų genčių valdų (tarp 83 ir 260 m.). Limes Germanicus driekėsi nuo pat Reino žiočių Šiaurės jūroje iki Regensburgo pilies prie Dunojaus. Didžioji dalis sienos ėjo Reino upės, sudariusios gamtinę kliūtį, vakarine pakrante, pietuose riba su germanais ėjo Dunojaus upe. Tik tarp Mainco ir Regensburgo buvo sausumos plotas, nesaugomas gamtinių kliūčių.

Sieną sudarė 3 dalys:

  • Žemutinės Germanijos limai – ėjo pagal Reino žemupį dabartinių Nyderlandų teritorijoje;
  • Aukštutinės Germanijos limai – ėjo pagal Reiną nuo Reinbrolio per Tauno kalnus iki Maino žiočių, tada iki Miltenbergo ir nuo Osterburkeno iki Lorcho;
  • Retijos limai – nuo Lorcho prie Remso upės (Nekaro intakas) iki Dunojaus.

Visas Limes Germanicus ilgis siekė 568 km. Limus sudarė bent 60 tvirtovių ir 900 žvalgybinių bokštų. Upių nesaugomas ruožas tarp Reino ir Dunojaus buvo patogiausia vieta ginkluotoms kariaunoms kirsti sieną, todėl šio ruožo gynyba buvo ypač sustiprinta – čia buvo didžiausia tvirtovių, žvalgybinių bokštų santalka, siena ėjo keliomis juostomis.

Pirmąsias sienas Germanijoje romėnai pradėjo statyti dar valdant Augustui, po skaudaus Teutoburgo miško mūšio pralaimėjimo (9 m.). Tarp 14 ir 73 m. romėnų–germanų siena susiklostė Reino ir Dunojaus upėmis. Šiaurinė riba, einanti Reino žemupiu, išliko iki pat Romos imperijos žlugimo, o pietuose valdant Flavijams romėnai pradėjo laipsnišką plėtrą gilyn į germanų žemes. Dar į šiaurę siena pasistūmė valdant Adrianui ir Antoninui Pijui.

III a. germanai ėmė nuožmiai puldinėti romėnus, tad Retijos limai buvo apleisti, o romėnai perkėlė gynybines linijas atgal prie Reino, Ilerio ir Dunojaus upių. Upėse patruliuodavo nedideli kariniai romėnų laivai, ties svarbiomis perėjomis statytos pilys.

Limus sudarė karių iškastas žemių pylimas su gynybiniu grioviu, o ant pylimo statyta medinių baslių tvora. Vietomis tvora statyta iš akmenų. Už pylimo būdavo statomi mediniai arba akmeniniai žvalgybiniai bokštai, iš kurių būdavo galima perduoti signalą į kitą artimiausią bokštą. Romėnai su Limes Germanicus neribojo germanų judėjimo, bet bandė apsisaugoti nuo didesnių antpuolių – prekijai gyvulių augintojai galėjo laisvai kirsti sieną, bet sienos kirtimo punktai būdavo prie žvalgybinių bokštų, kad romėnai galėtų stebėti gyventojų judėjimą. Toliau nuo bokštų sieną galėdavo kirsti tik pavieniai žmonės, nes didesnis būrys besiveržiantis per įtvirtinimus gretai galėjo būti susektas romėnų.

Dabar Limes Germanicus daugelyje vietų atkasti, vietomis atkurti. 2005 m. Aukštutinės Germanijos ir Retijos limai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (prijungti prie 1987 m. įtrauktų romėnų limų Britanijoje).