Sidharta Gautama
Šis straipsnis apie istorinę asmenybę. Apie budą plačiąja prasme skaitykite straipsnyje Buda.
| Sidharta Gautama | |
|---|---|
| |
| Sanskritas | शाक्यमुनि Śākyamuni |
| Kinų k. | 释迦牟尼 |
| Japonų k. | 釋迦 Shaka |
| Korėjiečių k. | Seokga Muni |
| Vietnam. k. | Thích-ca Mâu-ni |
| Tibetiečių k. | བཅོམ་ལྡན་འདས། |
| Mongolų k. | |
| Kategorija | tathagata |
| Budizmas |
|---|
 |
Pagrindinės sąvokos
|
Veikėjai ir vietovės
|
Tekstai
|
Sąvokos ir vardai
|
Sidharta Gautama (siddhārtha gautama, सिद्धार्थ गौतम, g. apie 566 – m. apie 486 m. pr. m. e.),[1] budizmo religijos pradininkas, dažnai tapatinamas su buda. Po sudievinimo, kad skirtųsi tarp kitų budų, imtas vadinti Šakjamuniu (t. y. „muniu iš Šakjų giminės“). Tai istorinis (pagal kai kuriuos šaltinius – pusiau legendinis) indų princas, laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos.[2]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Jaunystė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Laikoma, kad jis gyvenęs tarp 566 ir 486 m. pr. m. e., kilęs iš Šakjų genties, gyvenusios Šiaurės Indijoje netoli Nepalo. Jo tėvas Šudhodana buvo Šakjų karalystės valdovas. Motina buvo karalienė Maja (skr. Mājā). Sidharta gimė apie 560 pr. m. e., Lumbinio vietovėje, netoli dabartinės Indijos ir Nepalo sienos. Pagal to meto papročius jis visiškai jaunas buvo apvesdintas su princese Jašodhara (skr. yaśodhara). Su ja susilaukė sūnaus Rahulos. Jaunasis princas gyveno savo rūmuose prabangoje ir pritekliuje. Bet nežiūrint visko, jis nusprendė ieškoti išsilaisvinimo iš žmogiškųjų kančių. Būdamas 29 metų, netrukus po jo vienintelio vaiko, sūnaus Rahulos gimimo, Sidharta paliko namus, šeimą, karalystę ir tapo iš išmaldos gyvenančiu atsiskyrėliu, ieškančiu užsibrėžto tikslo. Pastaroji biografija randama tik vėlesniuose II–V a. budistiniuose šaltiniuose. Apskritai daugiau užsimenama apie jo ankstenius gyvenimus nei paskutinę reinkarnaciją.[2]
Atbudimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šešerius metus atsiskyrėlis Gautama klaidžiojo Gangos slėniais. Jis sutiko daug žymių dvasinių mokytojų, studijavo jų mokymus, sekė jais ir pats užsiiminėjo rūsčiomis asketiškomis pratybomis. Bet šioje veikloje jis nesurado ko ieškojęs. Tada Gautama atsisiejo nuo tradicijų, suabejojo jų siūlomų dvasinių pratybų tikslingumu, iš dalies atsisakė jų taikomų metodų ir pasuko savuoju keliu.
Sėdėdamas po medžiu (pipala, arba maldikliniu figmedžiu) Nerandžaros upės pakrantėje esančioje giraitėje netoli Gajos (šiuo metu Indijos Biharo valstijoje), būdamas 35 metų, Gautama pasiekė aukščiausiąjį pažinimą, jis visiškai atbudo ir tapo buda. Nuo tada ir imtas vadinti Buda, „Atbudusiuoju“, „Nušvitusiuoju“. Pipalos medis po kuriuo visa tai įvyko irgi nepamirštas: jis imtas vadinti Bodhio medžiu. Sakoma, kad jo atžalos žaliuoja ligi šiol.
Pasinėrusiam į kontempliaciją po pipala, Gautamai atbudimas atėjo tarsi trimis pakopomis. Pirmąją įsigilinimo naktį pro jį praplaukė visi ankstesnieji jo gyvenimai. Antrąją naktį antgamtiškos įžvalgos nutviekstas jis regėjo gimimo – mirties – atgimimo ratą ir permanė samsaros dėsnius, kurie valdo šį cikliškumą. Trečiąją naktį jam atsiskleidė keturios tiesos: jis suvokė, kad egzistuoja kančia, įžvelgė kančios priežastį, suprato, kad iš kančios galima išsivaduoti ir išvydo išsivadavimo kelią. Taip jam atsiskleidė aukščiausias pažinimas, tapęs Atbudimu.
Mokymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po Atbudimo penkiems buvusiems bendražygiams asketams Gautama Buda pasakė savo pirmąjį pamokslą. Tai įvyko Elnių parke greta Isipatanos (šiuolaikinio Sarnatho), netoli Benareso. Nuo tos dienos 45 metus jis mokė savo atrastos Tiesos (Dharmos) visų visuomenės sluoksnių vyrus ir moteris – karalius ir valstiečius, brahmanus (šventikų kastos atstovus) ir neliečiamuosius, palūkininkus ir elgetas, doruosius ir plėšikus – neišskirdamas iš jų nė vieno. Jis nepripažino kastų ir visuomeninių sluoksnių skirtumų ir Kelias, kurį jis skelbė, buvo atviras visiems žmonėms, vyrams ir moterims, kurie tik buvo pasirengę jį suprasti ir juo eiti.
Parinirvana
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Būdamas aštuoniasdešimties, Buda, apsuptas savo mokinių, paliko šį pasaulį. Tai įvyko giraitėje netoli Kušinagaro (šiuolaikinėje Indijos Utar Pradešo valstijoje). Pasakojama, kad deginant jo kūną, vyko antgamtiškų reiškinių.
Budistų šventraščiuose (sūtrose) užrašyti jo žodžiai, kuriais jis atsisveikino su Ananda: „Nebūk toks nusiminęs, Ananda. Tathagata tau jau daug kartų sakė, kad visos Dharmos yra laikinos. Kartu su gimimu ateina ir mirtis; kartu su atsiradimu egzistuoja pranykimas; su susijungimu kartu yra ir atsiskyrimas. Ar gali būti gimimas be mirties? Ar gali būti atsiradimas be išnykimo? Kaip gali būti susijungimas be atsiskyrimo? Ananda, tu daugelį metų rūpinaisi manimi iš visos širdies. Tu visas savo jėgas skyrei, kad padėtum man, tad esu tau labai dėkingas. Tavo nuopelnas didžiulis, Ananda, tačiau turėtum eiti toliau. Trūksta tik truputėlio pastangų, ir galėsi peržengti gimimo bei mirties ribą. Tu pajėgsi išsilaisvinti ir įveiksi liūdesį. Žinau, jog gali tai atlikti, ir tai man suteiktų didžiulę laimę.“
Sudievinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po mirties Sidhartos mokymas buvo tęsiamas jo mokinių. Nors Sidharta Gautama neigė dievų egzistenciją, ilgainiui jo gyvenimas buvo apipintas legendomis, o jis pats įgijo dieviškų bruožų. Po to, kai Budizme ėmė rastis daugiau budų, Sidharta Gautama buvo pradėtas garbinti kaip Buda Šakjamunis.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Vladimir Korobov. Siddhartha Gautama. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXI (Sam–Skl). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
- ↑ 2,0 2,1 Buswell, Robert E.; Lopez, David S. (eds.). The Princeton Dictionary of Buddhism. 1. Princeton University Press. doi:10.1093/acref/9780190681159.001.0001. ISBN 978-0-691-15786-3.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- What the Buddha Taught/ Walpola Rahula. – Dehiwala, 1996.
- Pasaulio religijos. – Vilnius: Alma Littera, 1997.