Vairočana

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Vairočana XII–XIII a. tibetietiškoje tankoje

Vairočana (skr. वैरोचन = Vairocana, tibet. རྣམ་པར་སྣང་མཛད།  = Rnam-par-snang mdzad, kin. 大日如來, pinyin: Dàrì Rúlái) – vienas iš budų budistinėje mahajanos ir vadžrajanos mitologijoje. Jo kultas iškilo apie I tūkstm. m. e. viduryje.

„Gandavjūha sūtroje“ vaizduojamas švytįs it saulė, jo šviesa pasiekia visus begalinės erdvės kampelius. „Mahavairočana sūtroje“ (VII a.) Vairočana vaizduojamas kaip pagrindinis buda. Vadžrajanoje jis yra vienas iš tobulųjų meditacijos budų (dhjani budų arba tathagatų). Dhjani budų mandaloje jis vaizduojamas viduryje arba rytuose, baltas, laikąs rankoje „mokymo ratą“ (dharmačakrą). Jo pradžnia ir moteriškas atitikmuo – Vadžradhatešvarė iš kurios apsireiškia bodhisatva Samantabhadra. Žemiškąja Vairočanos apraiška laikomas praeities buda Krakuččhanda. Ypač svarbus Vairočana kinų ir japonų budizme, kur jis laikomas vienu iš pirmykščių (adi) budų.[1]

Vardas vairocana sanskritu reiškia „visa nušviečiantis, švytintis“ (iš vi-ruc- „nušvisti, nušviesti“).[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]