Julijus II

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nota disambigua.svg
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Julijus II
lot. Julius II
216-asis Popiežius
Pope Julius II.jpg
Gimimo vardas: it. Giuliano della Rovere
Gimė: 1443 m. gruodžio 5 d.
Albisola, Italija
Mirė: 1513 m. vasario 21 d.
Palaidotas: Šv. Petro bazilika, Roma
Tautybė: italas
Julijaus II antspaudas
Julijaus II antspaudas
216-asis Popiežius
Išrinktas: 1503 m. lapkričio 1 d.
Baigė: 1513 m. vasario 21 d.
Pirmtakas: Pijus III
Įpėdinis: Leonas X
Commons-logo.svg Vikiteka: Julijus IIVikiteka

Julijus II (lot. Julius II, tikrasis vardas Giuliano della Rovere, 1443 m. gruodžio 5 d. Albisola prie Savonos1513 m. vasario 21 d. Roma) – Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1503 m. lapkričio 1 d. iki mirties.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Popiežiaus Siksto IV brolio sūnus. Pranciškonas. Vienuolyne mokėsi literatūros ir teisės. Nuo 1471 m. dėdės paskirtas Karpentraso (Prancūzija) vyskupu, ėmėsi stiprinti šeimos įtaką Bažnyčioje. Netrukus tapęs kardinolu valdė daug vyskupijų, Inocento VIII pontifikato metu faktiškai valdė Romą. Kardinolų kolegijoje priešinosi popiežiaus Aleksandro VI politikai.

Išrinktas pakartotinėje konklavoje, papirkęs didžiąją kardinolų dalį (tai bažnyčioje vadinama simonija), tačiau savo pontifikato metu tai griežtai draudė. Priėmęs garsiojo Romos karvedžio Julijaus Cezario vardą, pats pasireiškė kaip vienas karingiausių popiežių. Dalyvaudamas Italijos karuose suvienijo yrančią Popiežiaus valstybę. Jam vadovaujant buvo prijungta Parma, Redžija di Kalabrija, Pjačenca, iš Venecijos atkovota Romanija. 1506 m. valstybės sienų apsaugai įkūrė popiežiaus šveicarų gvardiją, kurią sudarė nevedę, bet kovose patyrę Šveicarijos savanoriai. Su Anglija, Venecija ir Ispanija 1511 m. sukurta Šventoji lyga iš Šiaurės Italijos išstūmė Prancūziją.

Julijus II Rafaelio paveiksle

Pradėjo Šv. Petro bazilikos Romoje rekonstrukciją.[1] Jo pasamdyti dirbo geriausi Italijos meistrai – architektas Donatas Bramantė, sukūręs bazilikos projektą, Mikelandželas Buonarotis, 1512 m. nutapęs Siksto koplyčios freskas ir sukūręs šveicarų gvardijos uniformas, 1508-1512 m. popiežiaus apartamentus ištapęs Rafaelis Santis.

Siekė Bažnyčios reformų, suaktyvino inkviziciją, prekybą indulgencijomis. Kai Prancūzijos kardinolai, ketindami įvykdyti schizmą, 1512 m. Pizoje sušaukė sinodą ir paskelbė Julijų II atstatydintą, jis sušaukė Laterano V susirinkimą (vyko 1512-1517 m.), kuris ir išsaugojo Bažnyčios vienybę. Tačiau pats popiežius susirinkime nebedalyvavo, o netrukus mirė.

Pirmasis popiežius, kurio kūnas buvo balzamuotas. Julijus II palaidotas Šv. Petro bazilikoje.

Romos katalikų bažnyčios titulai
Pirmtakas
Popiežius
Pijus III
Emblem of the Papacy SE.svg Popiežius
Julijus II

1503-1513
Įpėdinis
Popiežius
Leonas X

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Algirdas Jurevičius. Julijus II. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 772 psl.
  • Dizionario dei papi, a cura di Dorina Alessandra, Carnago, SugarCo Edizioni, 1995, ISBN 88-7198-373-4
  • Shaw, Christine: Julius II. The Warrior Pope. Oxford 1996.