Kancleris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kancleris (vok. Kanzler:, pranc. chancelier:, ang.: chancellor) – viena iš aukščiausių, o kai kuriose šalyse aukščiausia valstybės pareigybė arba titulas.

Žodžio kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Žodis gali būti kilęs iš Senovės Romos vartų (lot. cancelli:) saugotojo (cancellarius), kuris vėliau įgijo prasmę raštininkas, raštinės (cancelliaria) vadovas, dar vėliau – miesto prižiūrėtojas (sinonimas – Praefectus urbi), valdovo rūmų prievaizdas, valdovo antspaudo saugotojas.

Pareigybė[taisyti | redaguoti kodą]

ATR kanclerio herbas
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras priima valstybės kanclerį

Dar Senovės Egipte valdovo antspaudo saugotojo pareigybė buvo viena aukščiausių valstybėje, tolygi vyriausiam žyniui. Europoje šioms pareigoms pažymėti nuo XII a. naudotas žodis kancleris, pavyzdžiui, Danijoje pareigos vadinosi karališkasis kancleris.

Lenkijos karalystėje nuo XIV a. ir Abiejų Tautų Respublikoje (1569–1795 m.) Didysis kancleris (kanclerz) buvo ne tik antspaudo saugotojas ir karaliaus rūmų viršininkas, bet ir valstybės vykdomosios valdžios prižiūrėtojas. Jam pavaldus buvo iždo kancleris, tvarkęs karaliaus pajamas ir išlaidas. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kancleris buvo pavaldus tiesiogiai karaliui. Atskiras valstybės valdymo sritis prižiūrėjo pakancleriai. Seimo kancleris vadovavo karaliaus sušaukto Seimo darbui.

Prancūzijoje valstybės kancleris (Chancelier de France) buvo antspaudo saugotojas, Respublikos laikais taip pavadintos parlamento pirmininko pareigos. Šveicarijos konfederacijoje Valstybės arba Federalinio kanclerio (vok. Bundeskanzler:, pranc.: Chancelier fédéral, ital.: Cancelliere della Confederazione) pareigybė įvesta 1848 m. Tai septynių konfederacijos narių ministras pirmininkas. Austijos kancleris nuo 1918 m. taip pat yra ministras pirmininkas.

Vokietijoje 1871 m. buvo įvesta Imperijos kanclerio (reichskanclerio, Reichskanzler) pareigybė. Jis buvo ne tik vyriausybės vadovas, bet ir aukštųjų parlamento rūmų Bundesrato pirmininkas. 1918 m. nuvertus kaizerį Vilhelmą II kanclerio pareigos buvo praplėstos, padidinus vykdomosios valdžios įgaliojimus. 1934 m. Hitleris prie reichskanclerio pareigų pridėjo ir mirusio prezidento Hindenburgo įgaliojimus ir pasivadino Vadu ir Reicho kancleriu (Führer und Reichskanzler). Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos ministras pirmininkas vadinamas Valstybės kancleriu (Bundeskanzler) ir yra renkamas parlamento žemųjų rūmų – Bundestago ketveriems metams.

Didžiosios Britanijos parlamente jo aukštųjų rūmų vadovo, aukščiausiojo teisėjo ir Konstitucinių reikalų departamento vadovo pareigybė – Lordas kancleris (Lord High Chancellor, King’s Chancellor) atsirado dar Anglijos karalystės laikais. 1922 m. įvesta Airijos kanclerio (Chancellor of Ireland) pareigybė Šiaurės Airijai.

Švedijoje ir Suomijoje yra teisingumo kanclerio pareigybė, analogiška ombudsmenui, Lietuvoje – Seimo kontrolieriui.

Estijoje 19381940 m. teisingumo kancleris vadovavo Teisingumo kanclerio institucijai prie Respublikos Prezidentūros ir buvo atskaitingas Prezidentui. Pareigybė atkurta atstačius Estijos nepriklausomybę. Teisingumo kanclerį Prezidento siūlymu skiria Parlamentas septynerių metų kadencijai. Tai yra pareigūnas, kurio veikla yra nepriklausoma. Jis prižiūri žmonių konstitucinių teisių ir laisvių įgyvendinimą viešajame sektoriuje ir tikrina parlamento įstatymų ir vyriausybės, ministrų ir savivaldybės reglamentų atitikimą Konstitucijai.

Dabartinės Lietuvos kancleriai[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje yra šios kanclerio pareigybės:

  • Prezidento kanceliarijos kancleris – Prezidentūros tarnautojas. Jį Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatyta tvarka priima į pareigas ir atleidžia iš jų Lietuvos Respublikos Prezidentas. Prezidento kanceliarijos kancleris pavaldus Respublikos Prezidentui.
  • Seimo kancleris – Seimo kanceliarijos vadovas, faktiškai Seimo rūmų direktorius, pavaldus Seimo valdybai.
  • Vyriausybės kancleris – LR ministro pirmininko vyriausiasis patarėjas, Vyriausybės rūmų direktorius, pavaldus ministrui pirmininkui.
  • Ordinų kancleris – tvarko valstybės apdovanojimus. Šias pareigas eina Prezidento kanceliarijos kancleris. Ordinų kancleris turi savo antspaudą, jis saugo Respublikos Prezidento patvirtintus ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų projektus ir etalonus, tikrina, ar teikimai apdovanojimams atitinka įstatymų reikalavimus, šaukia Valstybės apdovanojimų tarybos posėdžius, rengia Respublikos Prezidento dekretus dėl apdovanojimų, organizuoja iškilmingą apdovanojimų įteikimą.
  • Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kancleris – tiesiogiai vadovauja Konstitucinio Teismo aparatui, jis pavaldus Konstitucinio Teismo pirmininkui.
  • Teismo kancleris – naujai kuriama pareigybė Lietuvos teismuose. Teismo kancleris perims dalį teismo pirmininko vykdomų funkcijų (tarnautojų ir darbuotojų reikalai (pvz., priėmimas, atleidimas), ūkis, finansų tvarkymas ir pan.).
  • Kancleriu gali būti vadinami ir kiti kanceliarijų vadovai.

Kiti straipsniai[taisyti | redaguoti kodą]