Abasidai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Šis straipsnis - apie Abasidų sukurtą imperiją. Apie vėlesnę Abasidų dinastijos atšaką žiūrėkite straipsnį Abasidai (Kairas)
al-khilāfah al-‘abbāsīyyah الخلافة العباسية‎
Abasidų kalifatas
buvęs kalifatas
Umayyad Flag.svg
750 – 1258 Blank.png
 
Tahirid Dynasty 821 - 873 (AD).png
 
Fatimid flag.svg
 
Aghlabids Dynasty 800 - 909 (AD).svg

Flag of

Vėliava

Location of
Kalifato žemėlapis 850 m.
Sostinė Damaskas (750-762), Raka (796–809), Bagdadas (762–796) (809-836, po 892), Samara (836-892)
Kalbos Oficiali kalba: Arabų
Regioninės kalbos: Aramėjų, Armėnų, Berberų, Koptų, Gruzinų, Graikų, Kurdų, Tiurkų
Religija Sunizmas
Valdymo forma Kalifatas
Era Viduramžiai
 - Įkūrimas 750
 - Nukariauja mongolai 1258 m.
Plotas
 - 750 110 000 km² (42 471 sq mi)
Valiuta Dinaras (moneta)

Abbasidai (arab.:العبّاسيّون, Abbāsīyūn) – musulmoniška 37 sunitų kalifų dinastija, valdžiusi 750-1258 m. iš Bagdado. Kaip ir Omajadus, o vėliau ir Osmanus, juos pripažino beveik visi sunitai. Žymiausi Abasidų kalifai buvo al-Mansūras, Harūnas ar-Rašidas, al-Mamūnas.

Dinastija kildinosi iš Mahometo dėdės al Abaso ibn Abd al Muttalibo. Šeima priklausė arabams hašemitams. Abasidų valdoma valstybė, Abasidų kalifatas arba Bagdado kalifatas, didžiausio išsiplėtimo laiku VIII a. valdė teritorijas nuo Al-Andalus (dab. Ispanija) ir Magrebo vakaruose iki Chorasano (dab. Afganistanas) rytuose. Tačiau nuo X a. kalifato teritorija apėmė tik patį Bagdado miestą.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Dinastijos pradžia[taisyti | redaguoti kodą]

Abasidų kalifai į valdžią pateko remdamiesi judėjimu, kuris buvo nukreiptas prieš tuo metu daugelio musulmonų kaip pernelyg pasaulietiška laikytą Omejadų dinastiją. Ši atstovavo senąją Mekos aristokratiją. Dėl to daugelio mokslininkų perėjimas nuo Omejadų prie Abasidų laikoomas „konservatyviąja revoliucija“ arba „Abasidų revoliucija“. Sutariama, kad Abasidų dinastijos pradžia reiškė ne vien dinastijos pasikeitimą, bet ir daugelį kitų permainų.

Dinastijos pradininkas buvo Abu al Abasas aš Safachas, valdęs 749754 m. Abu Muslimas, į islamą atsivertęs persas, 747 m. Merve (Chorasane) sukėlė sukilimą ir paskelbė nauju kalifu pranašo Mahometo dėdės Abaso palikuonį Abu 'l-Abasą. Paramą sukilėliai gavo daugiausia iš į islamą atsivertusiųjų persų gyventojų, kurie buvo nepatenkinti arabų kilmingųjų valdymu. Musulmonai persai arabų buvo laikomi antrarūšiais piliečiais, tačiau turėjo didelę įtaką ekonomikoje ir valdyme bei palaikė ryšius su šiitais.

750 m. Didžiojo Zabo mūšyje Šiaurės Irake Abasidai galutinai nugalėjo Omejadus ir jų kalifą Marvaną II. Siekdami sustiprinti persų pozicijas musulmoniškoje valstybėje ir susilpninti arabų hegemoniją, Abasidai 762 m. naujai įkūrė Bagdadą, ir perkėlė į jį sostinę iš Damasko.

Kultūrinis klestėjimas ir byrėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Abasidų kalifatas 820 m. ir kaimyninės valstybės

Naujai įkurta Kalifato teritorija buvo labai didelė, todėl nuo VIII a. pabaigos Abasidų valdžia provincijose silpnėjo. Gana greitai prasidėjo šalies dezintegracija, kuomet atskiros provincijos įgavo paveldimą autonomiją. Jose įsigalėjo de facto nepriklausomos emyrų dinastijos, nominaliai pripažinusios Abasidų valdžią, tačiau ilgainiui paskelbusios nepriklausomybę, ar net įkūrusios savas kalifų dinastijas.

Iš karto po Abasidų kalifato įkūrimo paskutinis Omejadų palikuonis pabėgo į Vakarus ir įsitvirtino tolimiausioje Kalifato provincijoje - Al-Andalus, kurioje 755 m. įkūrė Kordobos emyratą. 958 m. Kordobos Omejadai irgi ėmė tituluotis kalifais, taip įkurdami paralelią kalifų liniją Islamo pasaulyje.

Vėlesnius skilimus neretai inspiravo religiniai nesutarimai tarp atskirų islamo sektų. Abasidai rėmė sunizmą kaip vienintelį tikrą tikėjimą, ir persekiojo kitas sektas, ypač šiizmą, charidžitus ir kt., kurios norėjo gauti tam tikrą autonomiją. Skilimą skatino ir etniniai nesutarimai tarp arabų ir nearabų (ypač persų, berberų) tautų. Dėl to 780 m. vakarinėse provincijose Šiaurės Afrikoje (dab. Marokas) įsitvirtino šiitai Idrisidai, o 800 m. jų pavyzdžiu pasekė Aglabidai (dab. Alžyras, Tunisas ir vakarų Libija), galiausiai 868 m. - Tulunidai (Egiptas). Pačioje X a. pradžioje Šiaurės Afrikoje įkurta Fatimidų dinastija ėmė skelbtis tikraisiais kalifais, taip įsteigdama trečiąją paralelią kalifų liniją.

Dezintegracija vyko ir rytinėse bei šiaurinėse provincijose: 819 m. nuo Kalifato atskilo ryčiausia provincija Chorasanas (čia įsitvirtino tadžikų protėviai Tachiridai ir Samanidai), o 861 m. - Seistanas (Safaridai), 864 - Tabaristanas (Zaididai), 890 m. - Hamdanidai (Sirijoje) ir Sadžidai (Azerbaidžane). Tokiu būdu X a. pradžioje tiesioginėje Abasidų kontrolėje liko tik dabartinis Irakas ir vakarų Iranas.

Sipstant imperijai, kalifai al-Mamunas ir al-Mutasimas IX a. reformavo Kalifato armiją, įtraukdamas į ją daug etninių grupių - berberų, slavų ir tiurkų vergų. Pastarieji, vadinami mameliukais, dalinai padėjo išlaikyti karinę Kalifato jėgą, tačiau kartu ir didino įtampą valstybės viduje, stiprino vergų armijos įtaką politiniame šalies gyvenime. Dėl vieno mameliukų sukilimo kalifas al-Mutasimas 836 m. net buvo priverstas perkelti šalies sostinę į Samarą, ir tik 892 m. kalifas al-Mutadidas ją sugrąžino į Bagdadą.

Religinė Bagdado valstybė[taisyti | redaguoti kodą]

Abasidų kalifato palikuonės 950 m.

934 m. įkurta persiška šiitų Bujidų dinastija 945 m. nukariavo likusias Abasidų teritorijas, užėmė Bagdadą ir iš Abasidų galutinai atėmė politinę valdžią, o kalifus paliko tik sunitų religiniais vadovais. Kalifai liko reziduoti Bagdade, kur išlaikė didelį ritualizuotą dvarą ir įtaką viso musulmonų (ypač sunitų) pasaulio religiniame gyvenime.

Silpstant Bujidams, Abasidų kalifai vėl galėjo įgyti tam tikrą valdžią ir dalyvauti politiniuose reikaluose. Kuomet regione pasirodė nauja jėga - Seldžiukai, kalifai 1058 m. palaikė jų pusę ir padėjo jiems kovoti su Bujidais. Tokiu būdu jie pakeitė hegemoną, ir Seldžiukai kontroliavo kalifus iki XII a. Sipstant pastariesiems, kalifai vėl bandė atgauti politinę valdžią regione. 1135 m. kalifas al-Mustaršidas stojo į kovą su Seldžiukais, tačiau pralaimėjo ir buvo nužudytas. Kalifas al-Muktafis pirmą kartą nuo 945 m. atsilaikė prieš Seldžiukus 1157 m., ir susigrąžino politinę valdžią visame Irake, ir ją išlaikė šimtą metų.

Abasidų valstybė galutinai žlugo 1258 m., kai mongolų užkariautojas Hulagu Chanas užėmė Bagdadą.[1]. Jis nužudė paskutinį Bagdado kalifą al-Mustasimą, sutrypdamas arkliais, jo sūnų išsiuntė į Mongoliją, o dukrą pasiėmė į haremą. Kitas paskutinio kalifo sūnus pabėgo į pietinę Persiją, kur įsikūrė Bastako kaime. Jo palikuonys žinomi kaip bastakiai. Po trejų metų, 1261 m. Mameliukų sultonate Egipte atkurta kalifo institucija, į šį postą skiriant tolimą al-Mutasimo giminaitį al-Mustansirą. Tai buvo Kairo Abasidai. Šie kalifai, visiškai nominalūs sunitų islamo vadovai, išlaikė savo dinastiją iki 1517 m., kuomet kalifo titulas buvo perduotas Osmanų sultonams.

Valdovų sąrašas[taisyti | redaguoti kodą]

Vardas Metai Vardas Metai
al Mansūras 754-775 ar Radijus 934-940
al Mahdijus 775-785 al Mutakijus 940-944
al Hadijus 785-786 al Mustakfijus 944-946
Harūnas ar Rašidas 786-809 al Mutis 946-974
al Aminas 809-813 at Tajis 974-991
al Mamūnas 813-833 al Kadyras 991-1031
al Mutasimas 833-842 al Kaimas 1031-1075
al Vatikas 842-847 al Muktadijus 1075-1094
al Mutevakilis 847-861 al Mustazhyras 1094-1118
al Muntasyras 861-862 al Mustaršidas 1118-1135
al Mustainas 862-866 ar Rašidas 1135-1136
al Mutazas 866-869 al Muktefijus 1136-1160
al Muhtedijus 869-870 al Mustandžidas 1160-1170
al Mutemidas 870-892 al Mustadijus 1170-1180
al Mutadidas 892-902 an Nasyras 1180-1225
al Muktefijus 902-908 az Zahyras 1225-1226
al Muktedyras 908-932 al Mustansyras 1226-1242
al Kahyras 932-934 al Mustasimas 1242-1258

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Abasidai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 12 psl.