Alžyro istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Alžyras Antikos laikais ir Viduramžiais[taisyti | redaguoti kodą]

Priešistoriniais laikais Alžyro teritorijoje gyveno berberų gentys. III a. pr. m. e. rytuose susidarė Numidijos karalystė ir Mauritanijos karalystė, kurios valdė šiaurinį Maroką ir vakarų Alžyrą. Po Romos imperijos žlugimo berberų gentys atgavo nepriklausomybę, tačiau VII a. buvo užkariautos arabų.

Arabams užkariavus Magrebą, berberai geitai perėjo į islamą. VIII a. įkurtas Rustamidų emyratas. Vėliau Alžyro teritoriją valdė Fatimidai (908-972), Ciridai (972-1015) ir Chamadidai (1015-1152). XII a. viduryje visą Magrebą apjungė Almohadai. Po jų valstybės iširimo Alžyre susidarė Abdalvadidų valstybė su centru Tlemcen (1236-1554).

Alžyras Osmanų valdžioje[taisyti | redaguoti kodą]

Kai XVI a. Ispanija užkariavo Alžyro pakrantės miestus, valdžią paėmė korsarai Arudj ir Cheir ed-Din Barbarossa. 1529 m. jie pripažino Osmanų viršenybę ir su jų pagalba po ilgų kovų ispanus išstūmė.

Osmanai į Alžyrą paskyrė pašas. Tačiau greitai Osmanai prarado faktinę Alžyro kontrolę. Krikščionių prekybos laivų plėšimai pamažu prarado savo reikšmę, ypač po to, kai Europos jūrinės valstybės Anglija, Nyderlandai ir Prancūzija pradėjo sėkmingai gintis nuo korsarų, pvz., 1661, 1665, 1682, 1683, 1688 metais Alžyrą apšaudė Prancūzijos laivynas.

Alžyras Prancūzijos valdžioje[taisyti | redaguoti kodą]

1830 m. prancūzų kariuomenė užėmė Alžyrą, Oraną ir Bone ir pradėjo krašto užkariavimą. Jiems pasipriešino Abd al-Qadir (1830-1847), kuris sėkimgai kovojo su prancūzais vakarų Alžyre. Tafnos sutartimi (1837) Prancūzija pripažino Abd al-Qadir Alžyro emyru. Tačiau Abd al-Qadir nesugebėjo bendradarbiauti su Ahmad Bey iš Qustantin/ Constantine, kuris su prancūzais kovojo rytų Alžyre. Po to, kai prancūzų kariuomenė užėmė Qustantin/ Constantine, jie įsiveržė į vakarų Alžyrą ir privertė Abd al-Qadir bėgti į Maroką. Tik 1847 Abd al-Qadir nutraukė pasipriešinimą.

Nuo tada prasidėjo Alžyro pertvarkymas į Prancūzijos provinciją. Į šalį buvo kviečiami prancūzų kolonistai, kuriems žemės buvo atimamos iš vietinių arabų ir berberų. Dėl žemės nusavinimų kilęs al-Muqrani sukilimas rytų Alžyre (1870–1871) buvo nuslopintas 80 000 prancūzų kariuomenės. Dėl sukilimo Alžyras prarado 25 % savo gyventojų ir papildomai apie 70 % žemių, kurios buvo perduotos prancūzų kolonistams. Iki 1906 m. prancūzai užkariavo ir Alžyro Sacharą.

Nepriklausomybės kovos[taisyti | redaguoti kodą]

Nepriklausomybės judėjimui postūmį davė 1945 m. po neramumų Setif ir Guelma prancūzų armijos surengtos dešimtūkstantinės alžyriečių žudynės. 1954 m. lapkritį prasidėjo nepriklausomybės karas (Alžyro karas) prieš Prancūziją, vadovaujamas FLN (Front de Libération Nationale). 1962 m. po aštuonerių metų kruvino karo, pareikalavusio daugelio aukų iš abiejų pusių Evian'e sudaryta sutartimi Alžyras iškovojo nepriklausomybę.

Alžyro istorija nuo 1962 m.[taisyti | redaguoti kodą]

1962 m. liepos 1 d. Alžyre buvo surengtas referendumas ir liepos 3 d. Prancūzija paskelbė Alžyrą nepriklausomu. 1963 m. rugsėjo 8 d. referendumu buvo priimta Konstitucija ir tą patį mėnesį pirmuoju prezidentu buvo išrinktas Ahmed Ben Bella.

Pulkininkas Chadli Bendjedid išrinktas prezidentu 1979 m., perrinktas 1984 m. ir 1988 metais. 1989 m. buvo priimta nauja Konstitucija, kuri leido sudaryti politines organizacijas, net tik FLN. Pagal šią Konstituciją ginkluotosios pajėgos buvo nušalintos nuo vyriausybės, kurią jos iki tol valdė. Tarp daugybės partijų, kurios atsirado po naujosios Konstitucijos sėkmingiausiai veikė Islamo Išgelbėjimo Frontas (FIS), kuris laimėjo daugiau nei 50 % balsų municipaliniuose rinkimuose 1990 m. birželį ir pirmame nacionalinių rinkimų ture 1991 m. gruodį.

Stebėtina fundamentalistinės FIS partijos sėkmė pirmame rinkimų ture 1991 m. gruodį privertė armiją įsikišti, uždrausti FIS ir sustabdyti tolimesnius rinkimus. Fundamentalistų atsakas buvo nuolatinis nedidelio intensyvumo konfliktas su pasaulietiniu valstybės aparatu, kuris nesutrukdė rinkimuose prastumti probyriausybines ir nuosaikias religines partijas.

FIS ginkluotasis sparnas Islamo Išsivadavimo Armija išsiskirstė 2000 m. sausį bei kaip ir kiti ginkluotų grupių nariai pasidavė pagal amnestijos programą, nukreiptą į nacionalinio susitaikymo skatinimą. Nepaisant to nedidelės ginkluotų kovotojų grupės tebekonfrontuoja su vyriausybinėmis pajėgomis ir vykdo paskirus kaimų puolimus ir kitokias teroristines akcijas.

Naujus rūpesčius kelia berberų judėjimas, didelė bedarbystė, būstų trūkumas ir poreikis diversifikuoti nafta besiremiančią ekonomiką.