Mauricijaus istorija
Mauricijaus istorija apima laikus nuo Mauricijaus, Rodrigeso, Agalegos bei Kargados Karachos salų atradimo ir gyventojų pasirodymo iki nepriklausomybės paskelbimo ir šių laikų. Manoma, kad pirmieji šias salas atrado arabų jūrininkai XIV a. pab. arba XV a. pr. Pirmąją koloniją Mauricijuje įkūrė olandai XVII a. 4-ajame dešimtmetyje, bet dėl nepalankių žemdirbystei sąlygų 1710 m. paliko salą. 1722 m. prancūzai įkūrė koloniją Mauricijuje, o 1735 m. − Rodrigese. Jų valdymo laikotarpiu Mauricijus buvo gausiai apgyvendintas, klestėjo cukranendrių auginimas, sala įgijo strateginę reikšmę kovojant dėl jūrinių prekybos kelių ir įtakos Indijos vandenyne. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos salos įgijo dalinę autonomiją, o 1810 m. jas užėmė Jungtinės Karalystės pajėgos. 1968 m. kovo 12 d. Mauricijus gavo nepriklausomybę, o 1992 m. kovo 12 d. tapo respublika. Naujajai valstybei buvo priskirtos ir Rodrigeso, Agalegos bei Kargados Karachos salos.
Ankstyvieji atradimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.png)
Tikėtina, kad Maricijaus salą pirmieji aplankė finikiečiai[1] ir malajai.[2]
Istoriniuose šaltiniuose neminima, kada salas atrado arabų jūreiviai. Manoma, kad tai įvyko XIV a. pab. arba XV a. pr. Europoje Mauricijus ir Rodrigesas pirmą kartą paminėti 1502 m. Alberto Cantino parengtoje arabų žemėlapio kopijoje. Šiame žemėlapyje pažymėtos trys Maskarenų archipelago salos į pietryčius nuo Madagaskaro: Dina Mozare (netiksliai perrašytas pavadinimas Diva mashriq – Rytų sala; dabar – Rodrigesas), Dina Margabim (netiksliai perrašytas pavadinimas Diva maghrebin – Vakarų sala; dabar – Reunjonas) ir Dina Arobi (iš Diva harab – Negyvenama sala arba Kvadratinė sala; dabar – Mauricijus). Kituose žemėlapiuose ši sala vadinama Dinarobin arba Dina Margabin. Taip pat diskutuojama, ar Dina Arobi pavadinimas priklauso Mauricijui, ar Rodrigesui (tas pats klausimas susijęs ir su pavadinimu Dina Mozare).[3] Arabai nebandė kolonizuoti salų, nes jos buvo per toli nuo įprastų prekybos kelių, o pačios salos buvo negyvenamos, todėl joje taip pat nebuvo su kuo prekiauti. Be to, kelionė į Mauricijų ir Rodrigesą buvo pernelyg pavojinga vienstiebiams prekybiniams arabų laivams.
Portugalų laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1498 m. portugalų tyrinėtojas Vaskas da Gama sėkmingai apiplaukė Gerosios Vilties kyšulį ir pakeliui į šiaurę aplankė kelis Rytų Afrikos pakrantės arabų ir svahilių miestus. Kelis paskesnius metus Indijos vandenyną tyrinėjo daug portugalų ekspedicijų, kurios aplankė Madagaskarą, Seišelių ir Komorų salas.
Apie 1507 m. portugalų jūreivis Domingo Fernandez Pereira aptiko Mauricijų ir pavadino jį Ilha do Cerne (Gulbių sala). Mauricijaus, Reunjono ir Rodrigeso salų grupė Maskarenų salomis pavadinta portugalų kapitono Pero Mascarenhas garbei. Rodrigeso sala pavadinta portugalų jūrininko Don Diego Rodrigeso (Don Diégo Rodriguez), kuris atrado šią negyvenamą salą 1528 m., vardu. Portugalai nemėgino kolonizuoti nė vienos iš šių salų. Jiems labiau rūpėjo apsaugoti prekybos su Indija kelius, todėl jie kūrė gyvenvietes Mozambiko pakrantėje. Maskarenų salas portugalai naudojo maisto ir vandens atsargoms papildyti pakeliui į Indiją.
Olandų kolonizacijos laikotarpis (1598–1710 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmas olandų keliautojas, aplankęs Mauricijų 1598 m., buvo Wybrantas Warwijckas. Jis pavadino salą Olandijos monarcho Mauricijaus iš Nasau vardu. Pirmuosius 40 metų Olandų Rytų Indijos kompanijos (ol. Vereenigde Oost-Indische Compagnie, VOC) laivai Mauricijuje ir Rodrigese pildydavo gėlo vandens ir maisto atsargas, bet nuolatinių gyvenviečių nekūrė. Vertingiausios salose randamos žaliavos buvo juodmedis ir laukiniai gyvūnai, kaip antai dabar jau išnykę drontai, Rodrigeso soliteriai, kiaulės, ožkos ir vėžliai.
XVII a. 4-ajame dešimtmetyje buvo nutarta Mauricijuje įkurti nuolatinę gyvenvietę, kad salos neužimtų prancūzų arba britų bendrovės. Rytinėje salos pakrantėje olandai įkūrė Varviko uostą (dabar – Vje Gran Portas) ir 1638 m. pastatė medinį fortą. Iš Madagaskaro į Mauricijų buvo atvežti pirmieji vergai, atvyko naujakurių, buvo atidarytas fabrikas, vystoma žemdirbystė (auginamos cukranendrės, daržovės, vaismedžiai), kertamas juodmedis. 1655 m. trijose salos gyvenvietėse gyveno apie 100 plantatorių, jų šeimų narių ir vergų, taip pat 60 VOC darbuotojų. Bandymai saloje plėtoti žemdirbystę žlugo ir 1658 m. kompanija nutarė palikti koloniją.
1663 m. VOC priėmė sprendimą atkurti Mauricijaus koloniją, 1664 m. saloje vėl imta kristi juodmedį ir vystyti žemdirbystę. 1673 m. sala ėmė sparčiai vystytis: buvo atstatytas fortas, pastatyta bažnyčia, lentpjūvė, odų dirbtuvė ir nutiestas 16 km ilgio kelias į Flaką. Išaugo Mauricijaus gyventojų skaičius: 1677 m. saloje gyveno 55 kareiviai ir vergai, ir 32 kolonistai. Tuo metu saloje buvo išmedžioti paskutiniai drontai.
Pirmą kartą kolonizuoti Rodrigesą bandyta 1691 m., kai čia bandė įsikurti nuo religinio persekiojimo bėgę hugenotai, tačiau netrukus jie pasitraukė į Mauricijų.
1695 m. Mauricijų nuniokojo uraganas, buvo prarasta nemažai derliaus ir daug gyventojų paliko salą. Per kitą dešimtmetį Mauricijaus gyvenvietės visiškai nuskurdo ir 1706 m. VOC nutarė evakuoti salą. Tuo metu joje gyveno 48 VOC tarnautojai, 32 kolonistai, jų 24 žmonos, 69 vaikai, ir 71 vergas – viso 244 asmenys. 1710 m. vasarį iš Mauricijaus išvyko paskutinis olandas.[4]
Prancūzų kolonizacijos laikotarpis (1715–1810 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1715 m. rugsėjį Guillaume Dufresne d'Arselis užėmė Mauricijų Prancūzijos karaliaus Liudviko XV vardu ir pavadino salą Isle de France (Prancūzijos sala). Pirmieji kolonistai Varviko įlankoje išsilaipino 1722 m., bet dėl nepalankių oro sąlygų persikėlė į Šiaurės Vakarų uostą. Varviko įlanka buvo pavadinta Port Burbonu, o Šiaurės Vakarų uostą imta vadinti Port Luisu. Pirmuosius 14 metų prancūzus lankė tokios pačios nesėkmės kaip ir olandų kolonistus, be to plantacijas sabotavo pabėgę vergai.
Padėtis saloje ėmė gerėti 1735 m., kai salos valdytoju tapo prancūzas Mahé de La Bourdonnais. Tuo metų saloje gyveno 190 europiečių, 648 afrikiečiai iš Afrikos žemyno ir Madagaskaro, taip pat keli indai. Port Luise buvo įkurtas karinis jūrų uostas ir laivų statybos centras. Valdant Burdonnais, buvo pastatyta daug pastatų, kurių dalis išliko iki šių dienų: Valdžios rūmai, Mon Plezyro pilis, kareivinės, ligoninės, sandėliai ir gyvenamieji namai, taip pat buvo nutiesta daug kelių. Naujasis valdytojas atvežė į salą jaučius, o vergams skyrė lengvesnius darbus, mokė juos amatų. Taip pat Burdonnais pradėjo žemdirbystės programą, sutelktą į salos gyventojų mitybą ir prekinius produktus. Jis pats augino cukranendres, o naujakurius skatino kultivuoti medvilnę, indigažolę, kavą ir manijoką. 1744 m. buvo atidaryta pirmasis cukraus fabrikas.
1735 m. prancūzai kolonizavo ir Rodrigesą. Buvo įkurta Port Maturino gyvenvietė, tačiau dėl prasto valdymo ir sunkių klimato sąlygų, kolonija taip ir nesuklestėjo.
Iki 1767 m. Mauricijų administravo Prancūzų Rytų Indijos kompanija, bet Prancūzijai Indijos vandenyne pralaimėjus Septynerių metų karą (1756–1763 m.), valstybė apkaltino kompanijos pareigūnus dėl šio pralaimėjimo ir korupcijos, Mauricijus buvo perduotas Prancūzijos karaliaus žinion ir saloje įvesta karališkoji administracija. Tuo metu čia gyveno 18 773 žmonės. Iš jų 3 163 europiečiai ir 587 laisvieji tamsiaodžiai, daugiausiai indai. Visi kiti salos gyventojai buvo vergai.[5]
Saloje pradėta kultivuoti augalus iš Pietų Amerikos. Kolonija suklestėjo kaip žemdirbystės ir prekybos centras. 1785 m. Mauricijus buvo paskelbtas visų Prancūzijos valdų į rytus nuo Gerosios Vilties kyšulio administraciniu centru. Į Port Luisą ėmė keltis aukštuomenės atstovai, sala ėmė garsėti prabangiu socialiniu gyvenimu ir pramogomis, bet taip pat korupcija ir skandalais.
1790 m. salą pasiekė naujienos apie Prancūzijos revoliuciją, o 1796 m. – apie tai, kad panaikinama vergovė. Pastaroji naujiena plantatorius supykdė, Prancūzijos valdžios atstovai buvo priversti bėgti iš salos ir Mauricijus kuriam laikui įgijo santykinę autonomiją.
1803 m. Napoleonas Bonapartas paskyrė naują salos valdytoją. Siekdamas įtvirtinti valdžią ir įgyti salos gyventojų palankumą, generolas Charles Decaenas nesiekė panaikinti vergijos ir pažaboti piratavimo. Jis įsteigė kelias pradines mokyklas ir licėjų, kuris vėliau tapo karališkuoju koledžu, praplėtė valdžios rūmus, kūrė naujas gyvenvietes ir globojo intelektines bendruomenes ir skatino žemdirbystę. Taip pat jis ėmė saloje taikyti Napoleono kodeksą, kuris galioja iki šiol.
Britų kolonizacijos laikotarpis (1810–1968 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
_1835.jpg)
Kadangi Mauricijus buvo jūros kelyje iš Anglijos į Britų Indiją, ir prancūzų buvimas Mauricijuje kėlė grėsmę Jungtinės Karalystės laivybai, 1809 m. britų pajėgos beveik be pasipriešinimo užėmė Rodrigeso salą ir iš jos surengė Mauricijaus puolimą. 1810 m. gruodžio 3 d. britų pajėgos įžengė į Port Luisą ir prancūzai pasidavė. Naujoji administracija išleido potvarkį buvusius kareivius laikyti civiliais, o ne karo belaisviais, ir visiems norintiems asmenims buvo leista su visu savo turtu palikti salą ir grįžti į Prancūziją. 1814 m. Paryžiaus sutartimi Prancūzija perleido Mauricijų (kartu su Rodrigesu ir Seišelių salomis) Didžiajai Britanijai, kuri valdė salą iki 1968 m., kai šalis gavo nepriklausomybę.
1835 m. britų administracija panaikino vergovę. Netekę vergų, atvežtų iš Afrikos ir Madagaskaro prancūzų valdymo laikotarpiu, plantatoriai gavo 2 mln. svarų sterlingų kompensaciją. Tai sukėlė daug socialinių ir ekonominių pokyčių: darbui cukranendrių laukuose imta samdyti daug darbininkų iš Indijos. Šie imigrantai atvežė į salą hinduizmą, islamą ir savo kultūrą. Vėliau prie jų prisijungė kinų prekeivių bendruomenė.
Rodrigeso sala Britų valdymo laikotarpiu tapo Mauricijaus salos papildomu maisto išteklių šaltiniu.
Britų įtaka Mauricijaus vystymuisi ne mažiau reikšminga nei prancūzų: paplito anglų kalba ir teisynas, buvo įdiegta Vestminsterio tipo valdymo sistema, valstybės tarnyba, konstitucija, britiška švietimo sistema, taip pat socialinės apsaugos sistemos ir demokratijos užuomazgos.
Užėmę Mauricijų britai galutinai įsitvirtino Indijos vandenyne iki Antrojo pasaulinio karo, kai pretenzijas į regioną ėmė reikšti Japonijos imperija. Karo metais sala išvengė Ašies puolimo, išskyrus kelis atvejus, kai japonų ir vokiečių povandeniniai laivai prie salos krantų nuskandino kelis prekybinius laivus.
Nepriklausomybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1968 m. kovo 12 d. Mauricijus tapo nepriklausoma Tautų Sandraugos valstybe, kurioje Jungtinės Karalystės karalienę atstovavo Generalinis Gubernatorius. Mauricijui atiteko Rodrigeso, Agalegos bei Kargados Karachos salos. Referendume dėl nepriklausomybės nuo Jungtinės Karalystės, 90 % Rodrigeso gyventojų pasisakė prieš (tuo tarpu dauguma Mauricijaus gyventojų pritarė nepriklausomos valstybės idėjai).
Daug metų šalį krėtė etniniai konfliktai (ypač tarp kreolų ir indų), kuriuos iš dalies nulėmė etnine ir socialine visuomenės sudėtimi grįsta rinkimų sistema. Ypač kruvinos buvo 1964 (žuvo vienas policijos pareigūnas ir vienas pilietis) ir 1968 m. riaušės (mažiausiai 25 žmonės žuvo ir kelis šimtai buvo sužeista). Pokario socialinės ir ekonominės sąlygos taip pat prisidėjo prie politinių konfliktų. Augančios sveikatos priežiūros ir socialinės apsaugos paslaugos gerino gyvenimo sąlygas ir ilgino gyvenimo trukmę. Gyventojų skaičius ėmė augti ir nepriklausomybės išvakarėse nedarbas siekė 12 %.
Bedarbius ėmė vienyti 1969 m. įkurta partija – Mauricijaus aktyvistų judėjimas (Mouvement Militant Mauricien, MMM), – žadėjęs radikalius socialistinius pokyčius. 1971 m. buvo surengti streikai ir demonstracijos, reikalaujant pagerinti darbininkų sąlygas ir paankstinti rinkimus. Šalyje buvo paskelbta nepaprastoji padėtis (tęsėsi iki 1976 m.), partijos vadovai buvo įkalinti vieneriems metams, tačiau 1971–1975 m. valstybės ekonominės plėtros plane darbo vietų kūrimas buvo iškeltas kaip vienas iš prioritetų. Vėliau MMM partija ne kartą laimėjo Mauricijaus savivaldos ir parlamento rinkimus.[6]
1992 m. kovo 12 d. Mauricijus tapo nepriklausoma Tautų Sandraugos respublika.
Nuo nepriklausomybės atgavimo Mauricijus labai pasikeitė. Anksčiau auginusi beveik vien cukranendres, valstybė diversifikavo ekonomiką ir tapo šiuolaikine pramonine valstybe, plėtojančia įvairias žemės ūkio kultūras, turizmą ir tekstilės pramonę. Šiuo metu tai viena stabiliausių besivystančio pasaulio valstybių.
2001 m. Rodrigesui buvo suteikta ribota autonomija sprendžiant socialinius-ekonominius klausimus ir valdant savo gamtos išteklius. Šiuo metu salą valdo Mauricijaus Respublikos Ministrui Pirmininkui atskaitinga 18 asmenų Regioninė Rodrigeso asamblėja.
Agalegos ir Kargados Karachos salos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kargados Karachos saloms pavadinimą suteikė portugalų jūrininkai. 1598 m. jas užėmė olandai, o 1722 m. jos tapo Prancūzijos protektoratu. 1810 m. salos buvo perleistos Jungtinei Karalystei. Šiuo metu jose gyvena apie 60 gyventojų.
Pirmoji gyvenvietė Agalegos salose buvo įkurta 1808 m., bet ekonomikos, infrastruktūros ir politinė plėtra prasidėjo tik 1827 m., kai buvo duotas nurodymas organizuoti kokoso riešutų ir kopros gamybą. 2000 m. salose gyveno apie 290 gyventojų.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ History of Mauritius. The Phœnicians Archyvuota kopija 2011-02-23 iš Wayback Machine projekto.. Encyclopædia Mauritiana (Nuoroda tikrinta 2011-03-24)
- ↑ History of Mauritius. The Malays Archyvuota kopija 2011-02-23 iš Wayback Machine projekto.. Encyclopædia Mauritiana (Nuoroda tikrinta 2011-03-24)
- ↑ History of Mauritius. The Arabs Archyvuota kopija 2012-05-01 iš Wayback Machine projekto.. Encyclopædia Mauritiana (Nuoroda tikrinta 2011-03-24)
- ↑ History of Mauritius. The Dutch Settlements Archyvuota kopija 2010-08-18 iš Wayback Machine projekto.. Encyclopædia Mauritiana (Nuoroda tikrinta 2011-03-25)
- ↑ History of Mauritius. The French Period Archyvuota kopija 2010-09-25 iš Wayback Machine projekto.. Encyclopædia Mauritiana (Nuoroda tikrinta 2011-03-25)
- ↑ History of Mauritius. Mongobay.com (Nuoroda tikrinta 2011-03-25)
Alžyras · Angola · Beninas · Bisau Gvinėja · Botsvana · Burkina Fasas · Burundis · CAR · Čadas · Dramblio Kaulo Krantas · Džibutis · Egiptas · Eritrėja · Etiopija · Gabonas · Gambija · Gana · Gvinėja · Kamerūnas · Kenija · Komorai · Kongas · Kongo DR · Lesotas · Liberija · Libija · Madagaskaras · Malavis · Malis · Marokas · Mauricijus · Mauritanija · Mozambikas · Namibija · Nigerija · Nigeris · Pietų Afrika · Pietų Sudanas · Pusiaujo Gvinėja · Ruanda · San Tomė ir Prinsipė · Seišeliai · Senegalas · Siera Leonė · Somalis · Sudanas · Svazilandas · Tanzanija · Togas · Tunisas · Uganda · Vakarų Sachara · Zambija · Zimbabvė · Žaliasis Kyšulys