Senegalo istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Saheluzrasas.PNG
Sahelio civilizacija
Valstybės IX-XIII a.
Vagadu, Tekrūras, Kanemas
Valstybės XIII-XVIII a.
Džolofas, Malis, Songajus, Bamara, Mosių valstybės, Hausų valstybės, Bornu, Bagirmi, Vadajus, Darfūras
Fulbių džihadas (XVIII-XIX a.)
Futa Džalonas, Futa Toro, Sokoto kalifatas, Masina, Tukuleras, Vasulu, Adamava
Kolonijos Sahelyje (XIX-XX a.)
Britų Nigerija, Prancūzijos Vakarų Afrika, Prancūzijos Pusiaujo Afrika, Sudanas
Nepriklausomybė (XX-XXI a.)
Senegalas, Mauritanija, Gvinėja, Malis, Dramblio Kaulo Krantas, Burkina Faso, Nigeris, Nigerija, Čadas, CAR, Sudanas
Sahelio regionai
Senegambija, Vakarų Sahelis, Mosiai, Hausalandas, Kanem-Bornu, Adamava, Darfūras

Senegalo istorija - Senegalo teritorijoje nuo seno egzistavusių valstybių ir tautų istorija. Jos kultūrinis centras yra Senegalo upės slėnis. Ji skirstoma į kelis laikotarpius - priešistorinė era, prieškolonizacinė era, kolonizacija, nepriklausomybė.

Ikikolonijinė istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Senegambija.

Ikikolonijiniais laikais Senegalo teritorija priklausė didesniam istoriniam regionui, vadinamam Senegambija.

Pagal archeologinių kasinėjimų duomenis Senegalas buvo apgyventas priešistoriniais laikais. Apie 500 m. į dabartinio Senegalo teritoriją iš šiaurės rytų atsikėlė volofai ir sererai.

Seniausia žinoma vietos valstybė buvo Tekrūras, kilusi iš Senegalo žemupio, ir nuo IX a. klestėjusi drauge su Vagadu (Ganos) imperija vakaruose. Šios valstybės gyventojai buvo berberai ir fulbiai. Tekrūras nuolat kovojo su kaimyne Vagadu. Skirtingai nei soninkiai, jos gyventojai XI a. priėmė islamą. 95 % Senegalo gyventojų šiandien yra musulmonai.

Malio imperijos teritorija

1074 m. Tekrūras susivienijo su Almoravidais šiaurėje ir nugalėjo Vagadu imperiją. Tačiau netrukus jų sukurta didžiulė valstybė, apėmusi dabartinio Senegalo ir Malio teritorijas, ėmė byrėti. Nuo XIII a. II pusės šioje teritorijoje įsigalėjo mandinkų Malio imperija, kurie valdė Senegalo teritoriją kaip Tekrūro, Džolofo, Kaabu provincijas. Šios provincijos skatino vietos tautų konsolidaciją.

XIV a. viduryje šiaurės vakarų Seengale iškilo volofų tautos įkurta Džolofo valstybė, kurios valdovai tituluoti burba. Jos sostinė buvo Linguere. Valstybę sudarė šeši pagrindiniai valstybiniai dariniai: pats Džolofas, neturėjęs priėjimo prie jūros, ir penkios vasalinės sritys, kontroliavusios pajūrį: Vaalo, Kajoras, Baolis, Sinė ir Salumas. Dvi pastarosios sritys buvo gyvenamos senarų tautos. XVI a. stiprėjančios pajūrio vasalinės sritys pamažu atsiskyrė nuo Džolofo.

XVI a. byrant Malio imperijai fulbiai vietoj senojo Tekrūro taip pat įkūrė karalystę Denankę, kuri tapo viena stipriausių agresijų tuometinėje Senegambijoje. Denankė plėtė teritorijas į pietus, skatindama fulbių migracijas.

Pietiniame Senegale ir Gambijoje tuo metu konsolidavosi Kaabu valstybė.

XVIII a. Prasidėjus Fulbių džihadui, Senegalo šiaurėje iškilo Futa Toro karalystė.

Kolonizacija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis: Prancūzijos Vakarų Afrika

1707 m. žemėlapis

Nuo XV a. Portugalija, Nyderlandai ir Anglija konkuravo dėl prekybos regione. 1677 m. Prancūzija įgijo Gorė salą šalia šiuolaikinio Dakaro, kuri tapo prekybos vergais tašku. 1758 m., vykstant Septynmečiui karui anglai užėmė prancūzų gyvenvietę, tačiau vėliau ji buvo grąžinta prancūzams.

Tiktai XIX a. šešatajame dešimtmetyje prancūzai, valdant gubernatoriui Louis Faidherbe, ėmė plėsti savo įtaką į žemyną. Prancūzams priklausė siauras pajūrio ruožas, kuriame pradėtas tiesti geležinkelis, jungiantis Sen Luji ir Dakarą. Vietinių tautų valstybės, tokios kaip Kajoras, Salumas pradėjo pasipriešinimo kovą prieš šio geležinkelio tiesimą, kas sukėlė karus su prancūzais. Jie pasibaigė volofų, senarų ir fulbių valstybių pralaimėjimu ir iki 1890 m. prancūzai užėmė dideles teritorijas aplink savo valdas.

Šios teritorijos buvo vadinamos Senegalo kolonija ir valdomos iš Dakaro, bet be dabartinio Senegalo taip pat apėmė pietų Mauritaniją, vakarų Malį, šiaurės Gvinėją. 1891 m. atskyrus Prancūzijos Sudaną (Malio pirmtakas) ir Prancūzijos Gvinėją, o 1904 m. - Mauritanijos sritis, susiformavo dabartinė Senegalo teritorija.

Nepriklausomybė[taisyti | redaguoti kodą]

Malio Federacija

1959 m. sausį Senegalas ir Prancūzijos Sudanas susivienijo į Malio Federaciją, kuri tapo nepriklausoma 1960 m. birželio 20-ąją su Prancūzija pasirašius nepriklausomybės ir valdžios perdavimo sutartį. Dėl vidaus politinių nesutarimų federacija suiro 1960 m. rugpjūčio 20-ąją. Senegalas ir Sudanas (pervadintas į Malio Respubliką), paskelbė nepriklausomybes. Léopold Senghor, tarptautiniu mastu žinomas poetas, politikas ir valstybės veikėjas, 1960 m. rugpjūtį buvo išrinktas pirmuoju Senegalo prezidentu.

Po Malio Federacijos žlugimo prezidentas Senghor ir premjeras Mamadou Dia dirbo kartu, šalyje buvo sukurta parlamentinė sistema. 1962 m. gruodį jų politinė konkurencija privedė prie perversmo, kurį organizavo premjeras Dia. Perversmas buvo nuslopintas be kraujo praliejimo, Dia buvo suimtas ir įkalintas. Senegalas priėmė naują konstituciją, kuri sustiprino prezidento galias. 1980 m. prezidentas Senghor pasitraukė iš politikos ir perdavė valdžią savo parinktam valdžios perėmėjui Abdou Diouf.


 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Pažodinis vertimas
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame
Vikipedijos projekte.

Nuo 1980 m.[taisyti | redaguoti kodą]

Senegambija: Senegalas (caeruleus), Gambija (raudonai)

1982 m. vasario 1-ąją Senegalas su Gambija sudarė Senegambijos konfederaciją, tačiau numatyta dviejų šalių integracija neįvyko ir sąjunga iširo 1989 m. Nepaisant taikos derybų, pietų separatistų grupė Casamance srityje susidūrė sporadiškai su vyriausybinėmis jėgomis nuo 1982.

Abdou Diouf buvo prezidentas tarp 1981 ir 2000. Jis padrąsino platesnį politinį dalyvavimą, sumažino vyriausybinį įsitraukimą į ekonomiką, ir platino Senegalo diplomatinius įsipareigojimus, ypatingai su kitomis besivystančiomis šalimis. Vidaus politika kartais išsiliejo į gatvės smurtą, sienos įtempimą, ir smurtinį separatistų judėjimą pietų Casamance srityje. Vis dėlto, Senegalo įsipareigojimas į demokratiją ir žmogaus teises nas sustiprintas per laiką. Diouf kalėjo keturis nustatytą laiką kaip prezidentą.

Per 2000 m. prezidento rinkimus jis buvo nugalėtas per laisvus ir teisingus rinkimus opozicijos vadovo Abdoulaye Wade. Senegalas patyrė savo antrą taikų perėjimą valdžios, ir savo pirmą nuo vienos politinės partijos kitam. 2004 m. gruodžio 30-ąją Prezidentas Abdoulaye Wade paskelbė, kad jis pasirašys taikos sutartį su dviem separatistų frakcijomis Judėjimo Demokratinių Jėgų Casamance (MFDC) Casamance srityje. Tai užbaigs Vakarų Afrikos ilgiausiai bėgdamas pilietinį konfliktą. Pabaigą 2006, atrodė, kad taikos sutartis laikėsi, kadangi atrodė, abi frakcijos ir Senegalese kariuomenė pagerbė sutartį. Su pripažintomis taikos perspektyvomis, pabėgėliai pradėjo sugrįžti namo iš kaimyninės Bisau Gvinėjos. Tačiau, 2007 pradžioje, pabėgėliai pradėjo bėgti vėl, kadangi Senegalese karių regėjimas vėl sužadino baimes naujo protrūkio smurto tarp separatistų ir vyriausybės. Vikiteka