Baikalo ežeras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Koordinatės:53°30′N 108°0′E / 53.5°N 108°E / 53.5; 108

Baikalas
Jezioro Bajkał 2.jpg
Vieta Rusija, pietų Sibiras
Plotas 31 494 km²
Kranto linijos ilgis 2000 km
Kilmė Tektoninė
Vidutinis gylis 740 m
Didžiausias gylis 1642[1] m
Tūris 23 000 km³
Įteka Selenga, Barguzinas, Aukštutinė Angara ir kt.
Išteka Angara
Commons-logo.svg Vikiteka: BaikalasVikiteka
Baikalo ežeras iš kosmoso, spalio mėnuo
Baikalas žemėlapyje

Baikalas (rus. Озеро Байкал) yra ežeras Rusijoje (Buriatijoje ir Irkutsko srityje) teritorijoje, pietinėje vidurio Sibiro dalyje. Įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Plotas 31 500 km², ilgis 636 km, didžiausias plotis 79,4 km, didžiausias gylis 1621 m, vidutinis gylis 730 m, tūris 23 tūkst. km³[2] Tai didžiausias gėlavandenis Azijos ir giliausias Žemės ežeras. Taip pat vienas iš geologiškai seniausių ežerų (amžius apie 25-30 milijonų metų). Ežere yra apie 1/5 pasaulio paviršinio gėlo vandens.

Etimologija[taisyti | redaguoti kodą]

Labiausiai tikėtina, kad pavadinimas kilo iš jakutiškos kilmės žodžio Baigal, nors neatmetama ir kilmė iš tiurkų kalbos žodžių Bai-Kul – „turtingas ežeras“.

Mongolai šį ežerą vadino Baigal Dalai – kas išvertus reikštų „didelis ežeras“, evenkai – Lamu, buriatai – Baigal-Nuur, kinai – Beihai („Šiaurinis ežeras“).

Dėl savo formos Baikalas dar vadinamas „Mėlynąja Sibiro akimi“, dėl gamtinių turtų „Sibiro perlu“.

Topografinis Baikalo vaizdas

Susiformavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Baikalas yra vienas seniausių pasaulio ežerų. Geologai mano, kad ežeras pradėjo formuotis vėlyvajame paleogene, maždaug prieš 25-30 mln. m., dėl tektoninių plokščių sąveikos. Manoma, kad iki Baikalo ežero čia buvo ne tokia gili ir plati upės vaga, jungusi mažesnius atskirus ežerus. Vientisu ežeru Baikalas tapo vėlyvojoje plioceno epochoje, ankstyvajame kvartero periode[3].

Ežeras stūkso aktyvioje seisminėje zonoje, todėl čia dažni stiprūs žemės drebėjimai. 1862 m. dėl požeminių smūgių apie 200 km² plotas paniro į 2 m gylį, sudarydamas Provalo įlanką (viena didžiausių Baikalo įlankų).[4]

Selengos, didžiausio Baikalo intako, delta

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Baikalas iš visų pusių yra apsuptas kalnų. Pietvakariuose – Primorės kalnai, vakaruose – Primorės kalnagūbris, šiaurės vakaruose – Baikalo kalnagūbris, šiaurės rytuose – Barguzino kalnagūbris, rytuose – Ulan Burgasio kalnai, pietuose – Chamar Dabano kalnagūbris [5]. Žemumos yra tik prie į ežerą įtekančių upių žiočių.

Ežeras yra pailgos, išlenktos į pietryčius formos.

Nuomonė apie salų kiekį ežere skirtinga, suskaičiuojama nuo 22 iki 30 salų. Didžiausia yra Olchono sala (730 km²), esanti arčiau ežero vakarinio kranto ir atskirianti įlanką, vadinamąją Mažąją jūrą. Tai buvo ir lietuvių tremties vieta. Kitos paminėtinos – Uškano salynas, susidedantis iš Didžiosios, Ilgosios, Siaurosios ir Apvaliosios Uškano salų [6].

Iš rytų kranto išsikiša Sviatoj Noso pusiasalis sudarydamas Barguzino ir Čivyrkujo įlankas. Dar viena didesnė įlanka yra Provalo.

Į Baikalą suteka iki 336 upių. Didžiausios jų yra Selenga, Barguzinas, Aukštutinė Angara, Turka. Išteka tik viena upė – Angara, dešinysis Jenisiejaus intakas.

Vanduo šviesiai žalios spalvos, labai skaidrus. Vandens horizontas yra 456 m aukštesnis už pasaulinio vandenyno lygį.[7] Vandens temperatūra kinta tik paviršiniuose sluoksniuose, giliau 250 m ji laikosi 3,5-3,7 °C ribose. Užšąla ežeras lėtai ir vėlai, tarp gruodžio 21 ir sausio 16 d. Ledas susidaro labai kietas ir storas (0,7-1,3 m storio).

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Baikalo klimatas yra švelnesnis, negu jį supančios teritorijos. Žiemą temperatūra nukrenta iki vidutiniškai – 25 °C, o vasarą vidutinė temperatūra būna 17 °C. Ežero paviršius užšąla sausį, ledo storis, priklausomai nuo vietos, 80–110 cm, atitirpsta gegužės (kartais birželio) mėnesį. Metinis kritulių kiekis siekia 450 mm.

Dėl ypatingos geografinės padėties (pailgos formos, iš visų pusių ribojamo kalnais) ir temperatūrų skirtumo (tarp žemės ir vandens temperatūrų skirtumas rudenį gali siekti 1-4 °C), kuris sukelia slėgio kaitą, Baikalo ežere susidaro daug įvairių vėjų (suskaičiuojama iki 30 vardų, nors dažnai vėjas yra vadinamas keletu vardų). Stipriausi vėjai pučia rudenį (58 iš 100 būna stiprių vėjų dienos), pasiekdami 18–20 m/s greitį, tai Baikale sukelia iki 3 m aukščio bangas. Žinomiausi vėjai: Viršutinis, Kultukas, Kalnų, Barguzino, Sarmos, Selengos.[8][9]

Biologija[taisyti | redaguoti kodą]

Fauna[taisyti | redaguoti kodą]

Rūkyti omuliai paruošti pardavimui, Baikalo simboliu tapusi žuvis
Baikalo ruonis

Ežere ir jo apylinkėse aptinkama apie 1200 skirtingų gyvūnų rūšių iš kurių apie 60 % yra endemikai. Vandens gyvūnai Baikalo ežere yra įvairūs ir neįprasti, kaip baikaliniai ruoniai, omuliai (Coregonus autumnalis migratorius), gėlavandeniai kūjagalviai, skaidriosios plernės, baikalinės plernės ir kt. Randama pinčių rifai, 255 rūšys šoniplaukų, 147 rūšys pilvakojų ir 80 plokščiųjų kirmėlių rūšių. Plaukioja tankūs mažų vėžiagyvių (Epischura baicalensis) debesys, sudarantys apie 96 % viso zooplanktono. Gilios hidroterminės angos pritraukia keistų, niekur kitur nematytų gyvūnų rūšių.

Miškuose, aplink Baikalą, veisiasi dažnesnės rūšys [10]. Šiauriniams Baikalo krantams, kaip, pavyzdžiui, Barguzino draustiniui, būdingi taigos gyvūnai, iš viso 39 rūšys žinduolių: šiaurinės pikos (Ochotona hyperborea), azijiniai burundukai (Eutamias sibiricus), pilkieji švilpikai (Marmota baibacina), voverės skraiduolės (Pteromys volans), rudosios lapės (Vulpes vulpes), rudieji lokiai (Ursus arctos), šermuonėliai (Mustela erminea), žebenkštys (Mustela nivalis), altajinės žebenkštys (Mustela altaica), Sibiriniai šeškai (Mustela sibirica), ūdros (Lutra lutra), sabalai (Martes zibellina), erniai (Gulo gulo), Sibirinės kabargos (Moschus moschiferus), Sibiro taurieji elniai (Cervus elaphus sibiricus), briedžiai (Alces alces), šiauriniai elniai (Rangifer tarandus) ir kt.

Suskaičiuojama iki 261 paukščių rūšių: sibirinės gervės (Grus leucogeranus), karališkieji ereliai (Aquila heliaca), griežlės (Crex crex), jūriniai ereliai (Haliaeetus albicilla), kurtiniai (Tetrao urogallus) ir kt. Kasmet peri 138 000 antinių šeimų, 5-7 milijonai pelkių ir vandens paukščių praskrenda virš Selengos deltos.

Flora[taisyti | redaguoti kodą]

Ežero krantai yra apaugę spygliuočių miškais. Baikalo ekosistemoje aptinkama 1085 augalų rūšių iš kurių apie 40 % yra endemikai. Kaip ir gyvūnai, augalai yra prisitaikę prie atšiauraus taigos klimato[11].

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Schematinis Semiono Remezovo žemėlapis, ~1699-1701 m.

Priešistorė[taisyti | redaguoti kodą]

Žmogus prie Baikalo apsigyveno seniai, kaip rodo archeologiniai kasinėjimai – jau akmens amžiuje, daugiau nei prieš 100 tūkstančių metų. Pastoviai apsigyventa prieš 25 tūkst. metų, tam įtakos turėjo patogi aplinka: gėlas vanduo, daug medžiojamų gyvūnų, kuras (apsiginti nuo šalčio). Manoma, kad turėjo primityvius kalendorius, religinis apeigas. Aptinkama neolito kapavietės, sienų piešiniai [12].

Tyrinėjimai[taisyti | redaguoti kodą]

Sibiras ilgam buvo neįdomi ir nesvarbi vieta tyrinėtojams, bei keliautojams, tai lėmė sunkus priėjimas ir atšiaurus klimatas. Pirmoji rusų ekspedicija pasiekusi Baikalo ežerą buvo 1643 m., jai vadovavo Kurbatas Ivanovas. Po ketverių metų – 1647, vykusiai ekspedicijai vadovavo Vasilijus Kolesnikovas. Šios dvi kelionės praturtino žinias apie Baikalą, jo šiaurines apylinkes, jų metu buvo įkurtas Verchneangarsko fortas.

Pirma mokslinė ekspedicija įvyko 17231724 metais, caro Petro I pavedimu. Kelionės metu buvo sužinota naujų faktų apie apylinkių gyventojus ir gamtą.[13]

Minėtina ir lietuvių kilmės keliautojo Jono Čerskio 18771880 m. kelionė, kurios metu geografas tyrė Baikalo krantus, sudarė pirmąjį jo geologinį žemėlapį.

Transsibiro geležinkelis, pastatytas ~ 1898 (linija iki Baikalo ežero), labai pagyvino susidomėjimą Baikalu, jo tyrinėjimą, bei kolonizaciją.

Naujas tyrinėjimų etapas prasidėjo, kai pirmą kartą buvo padaryta spalvota Baikalo nuotrauka iš kosmoso, 1976 metais.

Ekologija[taisyti | redaguoti kodą]

Miškų gaisrai į šiaurę nuo Baikalo

Apsauga[taisyti | redaguoti kodą]

Šiaurės rytinėje dalyje 1916 m. įkurtas Barguzino draustinis, pirmasis gamtos rezervatas Baikalo pakrantėje. 1969 pietinėje dalyje įkurtas Baikalo draustinis. 1986 m., šiaurės vakaruose įkuriamas Baikalo – Lenos gamtos rezervatas, Užbaikalės nacionalinis parkas rytuose ir Pabaikalės nacionalinis parkas pietvakariuose. 1994 m. Selengos upės delta (12 100 ha) įtraukiama į Ramsaro vietovių sąrašą.

Baikalo ežeras pripažintas viena unikaliausių ekosistemų pasaulyje ir 1996 m. įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Baikalo popieriaus gamykla[taisyti | redaguoti kodą]

Baikalo popieriaus gamykla buvo pastatyta 1966 metais (tada, tai buvo karo pramonės fabrikas). Šios gamyklos chloro (skirto balinti popierių) ir dioksino (per metus ~ 135–175 kg) junginiai patenka į ežerą, kenkdami visai Baikalo ekosistemai.

Gamtosaugininkai yra susirūpinę dėl šios gamyklos padarinių aplinkai, buvo pasiūlymų uždaryti fabriką, tačiau 3000 gamyklos darbuotojų liktų be darbo. Todėl dabar siekiama į fabriką įdiegti technologiją, kuri nenaudotų ar naudotų mažiau dioksino turinčių junginių. Šis problemos sprendimas kainuotų 600 mln. JAV dolerių.[14][15]

Naftotiekis[taisyti | redaguoti kodą]

2006 metų balandžio mėnesį buvo numatyta tiesti „Transneft“ naftotiekį einantį šalia Baikalo ežero (kai kur tik 800 m atstumu), pastačius naftotiekį šioje aktyvioje seisminėje zonoje kiltų rizika naftos nutekėjimui.

Protestų bangai augant Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas „patarė“ pakreipti naftotiekio statybą toliau į šiaurę, aplenkiant Baikalo ežerą.[16]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]


UNESCO vėliava UNESCO pasaulio paveldas
Objekto nr. 754
(anglų k.)(prancūzų k.)

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "MORPHOMETRIC DATA (Anglų k.)." ugent.be. Nuoroda tikrinta 2011-03-29.
  2. Rimantas Krupickas ''Baikalas''. Baikalo ežeras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
  3. http://www.bww.irk.ru/baikalorigin/baikalformation.html
  4. http://www.irkutsk.org/baikal/geology.htm
  5. http://www.waytorussia.net/Baikal/Maps/Baikal.jpg
  6. http://www.baikaladventures.com/eng/where/baikal1.htm
  7. Rimantas Krupickas ''Baikalas''. Baikalo ežeras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
  8. http://www.bww.irk.ru/baikalclimate/baikalwinds.html
  9. http://www.baikal.us/winds.php
  10. http://www.bww.irk.ru/baikalfauna/baikalwildlife.html
  11. www.irkutsk.org
  12. http://www.bww.irk.ru/baikalhistory/baikalarchaeology.html
  13. http://www.bww.irk.ru/baikalhistory/baikalexplorations.html
  14. http://www.earthisland.org/project/reportPage2.cfm?reportContentID=12&subSiteID=1&pageID=71
  15. http://www.profundo.nl/english/publications/russianpaper2.html
  16. http://news.bbc.co.uk/1/hi/world/europe/4950448.stm
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.