Karališkasis erelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Aquila heliaca
Karališkasis erelis (Aquila heliaca)
Karališkasis erelis (Aquila heliaca)
Apsaugos būklė

Pažeidžiami (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Aves)
Būrys: Vanaginiai paukščiai
(Wikispecies-logo.svg Accipitriformes)
Šeima: Vanaginiai
(Wikispecies-logo.svg Accipitridae)
Pošeimis: Suopiai
(Wikispecies-logo.svg Buteoninae)
Gentis: Tikrieji ereliai
(Wikispecies-logo.svg Aquila)
Rūšis: Karališkasis erelis
(Wikispecies-logo.svg Aquila heliaca)
Mokslinis pavadinimas
Aquila heliaca
Savigny, 1809
Karališkojo erelio rėksnio paplitimas. Šviesiai žalia – perėjimo sritis, mėlyna – žiemojimo sritis, tamsiai žalia – gyvena ištisus metus
Karališkojo erelio rėksnio paplitimas.
Šviesiai žalia – perėjimo sritis,
mėlyna – žiemojimo sritis,
tamsiai žalia – gyvena ištisus metus

Karališkasis erelis (lot. Aquila heliaca, angl. Eastern Imperial Eagle, vok. Östlicher Kaiseradler) – vanaginių (Accipitridae) šeimos, tikrųjų erelių (lot. Aquila) genties plėšrusis paukštis.

Išvaizda, kūno išmatavimai, svoris[taisyti | redaguoti kodą]

Tai vienas didžiausių tikrųjų erelių (lot. Aquila) genties plėšrusis paukštis, tik kiek mažesnis už kilnujį erelį ar jūrinį erelį, bet didesnis už Lietuvoje gyvenantį didįjį erelį rėksnį. Lyginant su panašiais į jį kitais ereliais atrodo sunkus ir galingas. Jų kūno ilgis nuo 68 iki 84 cm, sparnų tarpugaliai nuo 1.76 iki 2.16 metro ir tai šiek tiek mažiau nei pas kilniuosius erelius. Tarp patinėlių ir patelių yra žymus dydžio ir svorio skirtumas. Patinėliai užauga maždaug tik iki 83 proc. patelių dydžio. Patinėlių svoris nuo 2.45 kg iki 2.72 kg, patinėlių sparnų ilgis 540-622 mm. Patelių svoris nuo 3.16 kg iki 4.53 kg, o sparnų ilgis 565-661 mm. Kada žiūrint į juos skrendančius, jų sparnai atrodo palyginti siauroki ir ilgoka uodega.

Snapas didelis, tamsus, beveik juodas, o pats platus antsnapis, kaip ir pirštai geltonas, akies rainelė gelsva. Suaugusių paukščių apdaras labai tamsus, juodai rudas su savotišku beveik nežymiu tamsiai rausvu atspalviu. Jų pečiuose išsiskiria ryški balta dėmė. Užgalvyje, kakle ryškiai išsiskiria gelsva ar sviesiai ruda, balsva dėmė.

Jaunikliai gerokai skiriasi nuo suaugusiu. Jų apdarai gelsvai rudi, margoki. Jie tokiais išlieka 6-7 metus.

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Karališki ereliai peri nuo pietryčių Europos (šiaurės vakariausia arealo riba - rytų Austrija, Čekija ir Slovakija) iki rytų Kinijos ir Mongolijos, siekia Baikalo ežerą. Kadangi centrinė Europa jų arealo šiaurės vakarų pakraštys, tai jie nėra plačiai čia paplitę ir čia gyvena tik pavienės poros. Kiek dažnesni rytų Ukrainoje, pietvakarių Rusijoje.

Karališkojo erelio žiemavietės - artimieji rytai, Pakistanas, šiaurės vakarų Indija, pietryčių Kinija, šiaurės Vietnamas, siekia net šiaurės Tanzaniją.

Ypatingai retai užklysta į Lietuvą. Lietuvoje neperi.

Gausumas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagal 2007 metų PGAO duomenis, manoma kad Europoje Karališkųjų erelių gyveno apie 1051-1619 porų, iš kurių dauguma (600-900 porų) buvo aptinkama Rusijos Europinėje dalyje. Anot PGAO, gana nemaža šių erelių populiacija yra Kazachstane - 750-800 porų. Dėl žmonių ūkinės veiklos ypač šių erelių pamėgtame stepių, atvirų didelių laukymių kraštovaizdyje, XX amžiuje karališkųjų erelių labai žymiai sumažėjo. Pagal PGAO duomenis, pasaulyje gali būti apie keletas tūkstančių karališkų erelių porų. Vengrijoje šių paukščių 1980 metais galėjo būti likę tik 15 porų. Bulgarijoje 1980-1993 metais priskaičiuota tik 15 to 20 porų. Manoma kad Graikijoje visai išnyko. Nepaisant visa tai, yra ir teigiami pokyčių, kad rūšis kiek atsistato. Vengrijoje jų vėl kiek pagausėjo, tai yra nuo 14 porų 1985 metais, iki 61-65 porų 2002 metais. Slovakijoje 1981 metais buvo 12 porų, bet 2004 metais buvo stebima iki 40-45 porų. Tuo pačiu jų gyvenamas arealas pasistumėjo į vakarus, kadangi 2004 metais Čekijoje ir Austrijos Burgenlande buvo pastebėtos po dvi šių paukščių poras.

Gyvenama aplinka[taisyti | redaguoti kodą]

Jiems tinkamiausia gyventi yra stepių aplinka arba atviras agrikultūrinis kraštovaizdis, atviri lygūs ar kiek kalvoti laukai su pavieniais medžiais.

Poravimasis[taisyti | redaguoti kodą]

Poravimą pradeda nedelsiant, kada tik sugrįžta i pamėgtas veisimosi vietas. Lizdui vietą dažniausiai pasirenka atviro kraštovaizdžio pavieniuose lapuočių medžiuose, retai žmonių gyvenamose vietovėse. Bet kartais lizdą susisuka ir didesniuose miškų masyvuose. Lizdo diametras apie 100-130 cm, kuriuose peri daugelį metų. Dažniausiai sudeda du - tris kiaušinius, rečiau tik vieną. Kiaušiniai balti arba nežymiai turi rudo ar violetinio atspalvio, bet numarginti taškais 73.3-56.5 mm dydžio. Pietryčių Europoje kiaušinius deda kovo vid., bet dažniausiai kovo ar balandžio pabaigoje. Jaunikliai iš kiaušinio prasikala maždaug per 43 dienas. Jaunikliai lizde išbūna apie 62-67 dienas, kada maždaug liepos pabaigoje arba ankti rugpjūčio mėnesiais išbando pirmąjį skrydį. Dažniausiai kol pradeda skraidyti, išgyvena tik vienas jauniklis.

Mityba[taisyti | redaguoti kodą]

Dažniausiai medžioja mažus arba vidutinio dydžio graužikus gyvenančius žemėje, juos sumedžioja dažniausiai tupėdamas ant šieno kupetos ar kokių stulpų, nudžiuvusių medžių. Rečiau medžioja jaunus paukščius kaip einio ar gervių jauniklius ar suaugusius vidutinio dydžio paukščius kaip karvelius, fazanus, varninius paukščius. Reguliariai minta ir dvėseliena, ar dar rečiau varlėmis ir vabzdžiais.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Karališkasis erelis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka