Pereiti prie turinio

Kroatijos ekonomika

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kroatijos ekonomika
ValiutaEuras
Fiskaliniai metaisausio 1 – gruodžio 31
Prekybos partneriaiEuropos Sąjungos vėliava Europos Sąjunga, EEE, PPO
Statistiniai duomenys
BVP$82,71 mlrd. $ (2023)[1]
BVP augimas▲ 2,9 % (2025)[2]
BVP gyventojui21 416 $ (2023)[1]
BVP pagal ūkio sektoriusžemės ūkis 3,36 %; pramonė 21,01 %; paslaugos 59,07 % (2023)[3]
Infliacija3,6 % (2024)[4]
ŽSRI0,878 (2022)[5]
Darbo jėga1,707 mln. (2022)[6]
Darbo jėgos pasiskirstymas pagal ūkio sektoriusžemės ūkis 1,9 %; pramonė 27,3 %; paslaugos 70,8 % (2017)
Bedarbystė5,4 % (2025 vasaris)[7]
Pagrindiniai pramonės sektoriaichemikalai ir plastikas, mašinos, metalai, elektronika, popierius, medžio pramonė, statybos, tekstilė, laivų statyba, naftos pramonė, maisto ir gėrimų pramonė, turizmas
Užsienio prekyba
Eksporto pajamos24,7 mlrd. $ (2023)[8]
Eksporto prekėstransportas, mechaninės sistemos, tekstilė, chemikalai, maistas, kuras
Pagrindiniai eksporto partneriaiVokietija 12,23 %, Italija 12,20 %, Slovėnija 11,21 %, Bosnija ir Hercegovina 10,04 %, Vengrija 6,88 % (2023)[8]
Importo pajamos42,75 mlrd. $ (2023)[8]
Importo prekėsmechaninės sistemos, transporto ir elektronikos įranga, chemikalai, kuras ir tepalai, maistas
Pagrindiniai importo partneriaiItalija 14,46 %, Vokietija 14,29 %, Slovėnija 11,51 %, Vengrija 6,41 %, Austrija 5,57 % (2023)[8]
Valstybės išlaidos
Valstybės įsiskolinimas61,8 % nuo BVP (2023)[9]
Tiesioginės įplaukos25,24 mlrd. $ (2017)
Tiesioginės išlaidos24,83 mlrd. $ (2017)
Bankų reitingavimas
Rezervo fondas18,82 mlrd. $ (2017)
Infolentelė: žiūrėti • aptarti • redaguoti

Kroatijos ekonomika paremta paslaugų sektoriumi, kuris sudaro 70,8 % bendrojo vidaus produkto (BVP). Maždaug 1990–aisiais, po socializmo žlugimo, Kroatija perėjo į rinkos ekonomiką. Jos ekonomika stipriai nukentėjo Kroatijos nepriklausomybės karo metu, tačiau po karo ekonomika atsigavo. Iki 2007–2008 m. finansų krizės Kroatijos ekonomika kasmet augo po 4–5 %, įplaukos padvigubėjo, o ekonominės ir socialinės galimybės drastiškai išaugo. Visgi Kroatija buvo paveikta finansų krizės, kuri, kartu su sulėtėjusiu ekonominių reformų procesu, tapo šešerių metų nuosmukio ir 12,5 % BVP smukimo priežastimi. Kroatija formaliai atsigavo kai tris ketvirčius iš eilės BVP ėmė po truputį augti (2014 m., ketvirtas ketvirtis (0,3 %), 2015 m. pirmas ketvirtis (0,5 %) ir 2015 m. antras ketvirtis (1,2 %).

2000 m. Kroatija prisijungė prie Pasaulio prekybos organizacijos, 2009 m. prie NATO, o 2013 m. liepos 1 d. tapo Europos Sąjungos nare. Mažėjantis nedarbo lygis bei stiprus turizmo sektorius, palaikomas turizmo pajėgumus plečiančių investicijų, skatina vartojimo didėjimą ir ekonomikos augimą. Prognozuojama, kad nedarbo lygis toliau turėtų kristi, nors tempas lėtėja. Prognozuojama, kad valstybės išlaidų deficitas turėtų išlikti stabilus.

Pramonės sektoriuje, kurio eksportas siekia virš 10 milijardų eurų, dominuoja laivų statyba, kuri sudaro 10 % eksporto. Maisto ir chemijos pramonė taip pat prisideda prie pramonės produkcijos ir eksporto. Pramonės sektorius sudaro 26,2 % Kroatijos BVP, tuo tarpu žemės ūkio sektorius – likusius 3,7 %.

Turizmas tradiciškai yra žymus pajamų šaltinis, ypač vasaros metu, bet paskutiniu metu pastebimas augimas ir žiemos metu, dėl išpopuliarėjusių žiemos sporto šakų, tokių kaip slidinėjimas. Kasmet Kroatiją aplanko virš 14 milijonų turistų. Kroatija yra išrinkta viena populiariausių turizmo krypčių visame pasaulyje, o 2005 metais „Lonely Planet“ ją išrinko kaip geriausią turizmo kryptį.[15]

Prekyba atlieka svarbų vaidmenį Kroatijos ekonomikoje. 2023 metais Kroatijos eksportas siekė 24,7 milijardų JAV dolerių. Kroatija yra Europos Sąjungos, euro zonos ir Šengeno erdvės narė; oficiali šalies valiuta – euras (€).[16][17]

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki XXI a.

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Zagrebo biržos rūmai, 1927 m.
Naftos perdirbimo gamykla Rijekoje, 1930 m.

Kai Kroatija priklausė Austrijos–Vengrijos imperijai, jos ekonomika rėmėsi žemės ūkiu, o pramonė plėtojosi daugiausia aplink didesnius miestus. Miškininkystė, medienos apdirbimas ir laivų statyba buvo tarp svarbiausių ūkio šakų. XIX a. ypač suklestėjo statinių lankų gamyba, o dėl išaugusios paklausos pradėti kirsti ąžuolynai Karlovaco, Sisako bei Savos ir Dravos upių apylinkėse. XIX a. viduryje Kroatijoje suklestėjo burlaivių statyba, o šalis įsitvirtino kaip reikšmingas šios pramonės centras Austrijos imperijoje. Sisakas ir Vukovaras garsėjo kaip upinių laivų dirbtuvės.[18] Slavonija išliko agrariniu regionu, žinomu dėl šilko gamybos, o pagrindiniais užsiėmimais čia buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Auginti javai, kanapės, linai, tabakas ir saldymedis.[18]

Industrializacija Kroatijoje prasidėjo apie 1830 m.,[19] o XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje ją paspartino geležinkelių tiesimas ir elektros energijos gamyba. Nors pramonė augo, žemės ūkis vis dar dominavo šalies ekonomikoje.[20] Industrializacija vyko netolygiai – sparčiausiai ji plėtojosi vidinėje Kroatijoje, o Dalmatija liko vienu skurdžiausių regionų.[21] Lėtas modernizacijos tempas ir didelė kaimo gyventojų koncentracija paskatino masinę emigraciją, ypač iš Dalmatijos. Manoma, kad 1880–1914 m. iš Austrijos–Vengrijos teritorijos išvyko apie 400 tūkst. kroatų. Iki 1910 m. tik 8,5 % Kroatijos–Slavonijos gyventojų gyveno miestuose.[22]

1918 m. Kroatija tapo Jugoslavijos karalystės dalimi – vienos ekonomiškai silpniausių Europos šalių. Daug pramonės objektų veikė Slovėnijoje ir Kroatijoje, tačiau jų plėtra buvo ribota, o ekonomika liko agrarinė.[22][23]

Antrojo pasaulinio karo metais įkurta nacių remiama Nepriklausoma Kroatijos valstybė. Jos ekonomika perėjo prie centralizuotos planinės sistemos. Valstybė perėmė stambias įmones, įvykdyta plataus masto turto nacionalizacija, o karo sąlygomis smarkiai išaugo infliacija.[24]

Po karo Jugoslavijoje įsigalėjo planinė ekonomika, paremta sovietiniu modeliu. Kroatijoje daugiausia vystėsi maisto, farmacijos ir plataus vartojimo prekių pramonė, o sunkioji pramonė buvo telkiama kitose respublikose. Iki 1948 m. nacionalizuota beveik visa nuosavybė, pradėta žemės ūkio kolektyvizacija, tačiau dėl prasto efektyvumo jos greitai atsisakyta.[22]

Šeštajame dešimtmetyje Kroatijoje sparčiai augo miestų gyventojų skaičius. Nuo 1965 m. pradėta ekonominė decentralizacija paskatino turizmo ir kitų sektorių plėtrą. Socialistinė Kroatija tapo antra pagal ekonominę galią Jugoslavijos respublika po Slovėnijos – 1990 m. jos BVP vienam gyventojui buvo apie 55 % didesnis nei šalies vidurkis.[25] 1970–aisiais liberalizavus emigracijos politiką, daug kroatų išvyko dirbti į Vakarų Europą.[26][27] Iki 1990 m. piniginės perlaidos iš užsienio siekė apie 2 mlrd. JAV dolerių.[28] Kroatija į Jugoslavijos ekonomiką įnešdavo daugiau nei gaudavo – tai, kartu su taupymo politika ir hiperinfliacija, stiprino nepriklausomybės siekius.[29]

Laivo statyba Splite, 2010 m.
Nedarbo lygis Kroatijoje pagal „Eurostat“ duomenis, 1996–2019 m.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje, žlugus socializmui ir prasidėjus ekonominiam perėjimui, Kroatijos ekonominė padėtis smarkiai pablogėjo. Situaciją sunkino ilgametis neefektyvus valdymas, karinio konflikto padaryta infrastruktūros žala, pabėgėlių srautai, nutrūkę prekybiniai ryšiai ir neskaidri privatizacija.[30]

1991 m. prasidėjęs nepriklausomybės karas smarkiai paveikė šalies ekonomiką – ypač turizmo sektorių. Nepaisant to, privatizacija ir perėjimas prie rinkos ekonomikos vyko vangiai ir dažnai neskaidriai – valstybės įmonės buvo perduodamos artimai su valdžia susijusiems subjektams. Pasibaigus karui, ekonomika pradėjo atsigauti, tačiau progresą stabdė korupcija, nepotizmas ir skaidrumo stoka.[29][31] Iki 2000 m. apie 70 % pagrindinių įmonių – elektros, vandens tiekimo, transporto, telekomunikacijų ir turizmo sektoriuose – vis dar priklausė valstybei.[32]

Dešimtajame dešimtmetyje šalyje fiksuota didelė infliacija. 1991 m. įvestas laikinas Kroatijos dinaras, o 1994 m. jį pakeitė nuolatinė valiuta – kuna.[31] 1993 m. pradėtos stabilizavimo priemonės padėjo suvaldyti infliaciją ir paskatino ekonomikos augimą. Pokario atstatymas ir anksčiau atidėtos privačios investicijos prisidėjo prie augimo 1995–1997 m.[31] Kroatijai teko perimti didžiąją dalį buvusios Jugoslavijos finansinių įsipareigojimų – pagal 1995–1996 m. pasirašytus susitarimus su Paryžiaus ir Londono kreditorių klubais, Kroatija perėmė apie 60 % bendros skolos.[33] 1998 m. įvestas pridėtinės vertės mokestis (PVM), o valstybės biudžetas tapo perteklinis.[34]

Visgi 1998 m. bankų krizė ir augantis nedarbas sustabdė vartojimo plėtrą ir sulėtino BVP augimą. 1999 m. ekonomika smuko – BVP sumažėjo 0,9 %.[35] Fiskalinės politikos griežtinimas ir išlaidų mažinimas tapo būtinybe. Tuo metu privatizacijos tempai Kroatijoje buvo lėtesni nei daugelyje kitų buvusio socialistinio bloko šalių – 1999 m. privatus sektorius sudarė tik apie 60 % BVP.

Nors valiuta stabilizavosi, o infliacija sumažėjo, valstybės įsikišimas į ekonomiką išliko didelis, o fiskalinės reformos – lėtos. Tai ribojo tvarų ekonominį augimą.[33][36]

Ekonominiai rodikliai (1994–2002 m.):

Metai BVP augimas Biudžetas (% BVP)* Valstybės skola (% BVP) Privatizacijos pajamos (% BVP)**
1994 5,9 % 1,8 % 22,2 % –
1995 6,8 % –0,7 % 19,3 % 0,9 %
1996 5,9 % –0,4 % 28,5 % 1,4 %
1997 6,6 % –1,2 % 27,3 % 2,0 %
1998 1,9 % 0,5 % 26,2 % 3,6 %
1999 –0,9 % –2,2 % 28,5 % 8,2 %
2000 3,8 % –5,0 % 34,3 % 10,2 %
2001 3,4 % –3,2 % 35,2 % 13,5 %
2002 5,2 % –2,6 % 34,8 % 15,8 %
* Įskaitant kapitalo pajamas
** Kaupiamasis rodiklis

XXI a.

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2000 m. į valdžią atėjusi centro kairės vyriausybė, vadovaujama Ivicos Račano, pradėjo reikšmingas ekonomines reformas. Po nuosmukio 1999 m. šalies ekonomika ėmė sparčiai augti – tam įtakos turėjo stabilizacija, bankų sektoriaus privatizacija, investicijos į infrastruktūrą ir turizmo atsigavimas.[37] Infliacija išliko kontroliuojama, o valiuta – stabili.[29][38]

Nedarbas pasiekė aukščiausią lygį 2002 m., bet vėliau nuosekliai mažėjo. 2003 m. šalies BVP grįžo į prieškarinį 1990 m. lygį.[39] Nuo to laiko, vadovaujant konservatyviai HDZ vyriausybei, ekonomika toliau augo, o 2008 m. nedarbas sumažėjo iki 8,5 %,[40] valstybės skola – iki 29 %, o BVP vienam gyventojui pasiekė 16 158 JAV dolerius.[35] Tačiau spartus augimas buvo lydimas didėjančios užsienio skolos – verslas skolinosi iš užsienio bankų,[39] o valiutų kursų svyravimai papildomai prisidėjo prie skolos augimo. 2003–2007 m. privatų sektorių sudarančio BVP dalis išaugo nuo 60 % iki 70 %.[41] Nacionalinis bankas ėmėsi priemonių riboti pernelyg spartų skolinimąsi užsienyje.

2008 m. prasidėjusi pasaulinė finansų krizė paveikė ir Kroatiją.[42] Nors iš pradžių padariniai atrodė riboti, 2009 m. ekonomika pradėjo smukti, o BVP mažėjimas tęsėsi dar keletą metų.[43] Nedarbas augo, o 2014 m. pasiekė 17,3 %,[40] trečią pagal dydį lygį ES po Graikijos ir Ispanijos.[44][45]

Ekonomikos atsigavimą stabdė lėtas valstybinių įmonių privatizavimas, didelė priklausomybė nuo turizmo, neefektyvus viešasis administravimas bei nepakankamai veiksminga teismų sistema.[42] Išliko ryškūs regioniniai skirtumai – rytų ir pietų Kroatijoje nedarbo lygis kai kur viršijo 20 %, o didžiuosiuose miestuose siekė vos 3–7 %.

2013 m. Kroatija tapo 28–ąja Europos Sąjungos nare. Šalies ekonomika išliko glaudžiai susijusi su kitomis ES valstybėmis, ypač Italija, Vokietija ir Slovėnija.[43] Nors atsigavimas po krizės vyko lėtai, Kroatija pagal pajamas vienam gyventojui vis dar lenkė kai kurias kitas ES nares, įskaitant Bulgariją ir Rumuniją.[46] 2022 m. pabaigoje užsienio skola siekė apie 50,9 mlrd. eurų.[47]

2016–2019 m.

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2015 m. Kroatijoje prasidėjo nuosaikus ekonomikos augimas, kuris įsibėgėjo 2016 m. – metų pabaigoje fiksuotas 3,5 % BVP augimas.[48] Geresni nei tikėtasi rezultatai leido vyriausybei padidinti biudžeto pajamas, mažinti valstybės skolą ir pagerinti einamosios sąskaitos balansą.[49][50] Ekonomikos augimas kartu su skolos mažėjimu teigiamai paveikė šalies kredito reitingus – reitingų agentūros pagerino Kroatijos perspektyvas iki aukščiausio lygio nuo 2007 m.[51] 2016 m. nedarbo lygis žymiai sumažėjo – nuo 16,1 % metų pradžioje iki 12,7 % lapkritį. Tai lėmė tiek auganti darbo jėgos paklausa, tiek gyventojų emigracija į kitas Europos Sąjungos šalis.

2020 m.

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

COVID–19 pandemija smarkiai paveikė Kroatijos ekonomiką – daugiau nei 400 tūkst. darbuotojų kreipėsi dėl valstybės paramos. Nors pirmąjį 2020 m. ketvirtį BVP dar augo 0,2 %, antrąjį ketvirtį fiksuotas rekordinis nuosmukis – 15,1 %, o trečiąjį ketvirtį – dar 10 %.

Europos Komisijos duomenimis, 2020 m. Kroatijos BVP sumažėjo 9,6 %. Ekonomikos atsigavimas pradėjo ryškėti 2021 m., kai pirmojo ketvirčio pabaigoje augimas pasiekė 5,8 %.[52]

2021 m.

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2021 m. Kroatijos ekonomika augo sparčiau, nei prognozuota. Liepos mėnesį augimas buvo vertintas 5,4 %,[53] tačiau metų pabaigoje paaiškėjo, kad realus BVP padidėjo net 8,1 %.[54] Prie šio augimo labiausiai prisidėjo vidaus vartojimo augimas, sėkmingas turizmo sezonas ir didėjantis eksportas.[55] Turizmo sektorius sugrįžo į priešpandeminį lygį, o prekių eksportas per metus padidėjo beveik ketvirtadaliu.

2021 m. Kroatijos eksportas pasiekė rekordą,[56] ypač Europos Sąjungos šalyse – pagrindinėmis prekybos partnerėmis išliko Italija, Vokietija ir Slovėnija. Prie eksporto augimo prisidėjo ir trąšų gamyba bei naftos produktų perdirbimas.

2021 m. lapkritį reitingų agentūra „Fitch“ padidino Kroatijos kredito reitingą,[57] įvertindama sėkmingą ekonomikos atsigavimą ir pasiruošimą euro įvedimui.[58] Gruodį pramonės gamyba augo jau tryliktą mėnesį iš eilės,[59] o metinis augimas siekė 6,7 %.[60]

Tais pačiais metais Kroatija įsitvirtino automobilių pramonėje – „Rimac Automobili“ pradėjo gaminti elektromobilį „Nevera“ ir kartu su „Porsche“ įkūrė bendrą įmonę „Bugatti Rimac“.[61] Zagrebe baigtas pirmasis „Rimac Campus“ – inovacijų centro, skirto tiek „Rimac“, tiek būsimų „Bugatti“ modelių kūrimui – statybos etapas.[62]

2022 m.

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2022 m. Kroatijos ekonomika išlaikė spartų augimą, kurį skatino turizmas, eksportas, skaitmeninės ekonomikos plėtra[63] bei padidėjęs eksportas.[64][65] Pramonės produkcija augo 15 mėnesių iš eilės,[66][67] o BVP antrąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2021 m., padidėjo 7,7 %.[68] IT sektorius augo 3,3 %,[69][70] tęsiant COVID–19 laikotarpiu prasidėjusią skaitmeninę transformaciją. Prognozuojama, kad iki 2030 m. skaitmeninė ekonomika sudarys iki 15 % Kroatijos BVP.[71]

Nepaisant pasiekto augimo, šalies ekonomika vis dar atsigauna po ankstesnių nuosmukių. Ateities perspektyvos didele dalimi priklausys nuo padėties euro zonoje, ypač tose šalyse, su kuriomis Kroatiją sieja glaudūs prekybiniai ryšiai – Vokietijoje, Italijoje, Austrijoje, Slovėnijoje ir Prancūzijoje. Svarbūs postūmiai ekonomikai – ES atsigavimo fondų lėšos,[72] investicijos į atsinaujinančią energiją, infrastruktūrą ir IRT sektorių.

2022 m. Kroatija buvo patvirtinta kaip 20–oji euro zonos narė, o euras įvestas 2023 m. sausio 1 d.[73][74] Tais pačiais metais šalis prisijungė prie Šengeno erdvės.[17] 2025 m. padidintas minimalus atlyginimas – jis siekė 970 eurų (bruto) ir apie 753 eurus (neto),[75] o tai turėjo teigiamos įtakos vidaus vartojimui.[16]

Sektoriai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2022 m. daugiausia įmonių Kroatijoje veikė paslaugų sektoriuje (per 110 tūkst.). Mažmeninės prekybos sektoriuje buvo apie 23 tūkst., o statybų sektoriuje – kiek daugiau nei 22 tūkst. įmonių.[76]

Pramonė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kroatijos pramonė yra svarbi šalies ekonomikos dalis ir turi gilias tradicijas, susiformavusias dar XIX a., kai pradėjo vystytis maisto, medienos, tekstilės, laivų statybos ir kitos šakos. Šiandien svarbiausi sektoriai – maisto ir gėrimų pramonė, metalo apdirbimas ir mašinų gamyba, naftos perdirbimas, chemijos ir farmacijos pramonė, medienos ir baldų gamyba, elektronika bei statybinių medžiagų gamyba.

2015 m. pramonė sudarė apie penktadalį šalies BVP, o jos eksportas siekė 94,5 % viso Kroatijos eksporto.[77]

Turizmas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Turizmas Kroatijoje.
Zlatni Rato paplūdimys Bračo saloje.

Turizmas yra viena svarbiausių Kroatijos ekonomikos šakų, ypač vasaros sezono metu – 2019 m. jis sudarė apie 11,8 % BVP.[78] 2023 m. šalį aplankė 15,8 mln. turistų,[78] iš jų daugiausia – iš Vokietijos, Slovėnijos, Austrijos, Čekijos bei vietinių keliautojų. Vidutinė viešnagė trunka apie 5 dienas.[79]

Dauguma turistų renkasi Adrijos jūros pakrantę ir salas. Opatija buvo pirmasis kurortas, iškilęs dar XIX a. viduryje.[80] Pakrantėje įsikūrę kurortai siūlo tiek masinį poilsį, tiek jūrinį, kultūrinį ar nišinį turizmą. Vidaus regionuose populiarūs kalnų kurortai, agroturizmas ir SPA. Zagrebas taip pat sulaukia nemažai lankytojų.[81]

Kroatijos pakrantė garsėja švaria jūra, Mėlynosios vėliavos paplūdimiais ir prieplaukomis.[82] Šalis patenka tarp penkių populiariausių kelionių krypčių pasaulyje.[83] Kroatija taip pat žinoma kaip viena pirmųjų nudistinio turizmo šalių Europoje.[84]

Žemės ūkis

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kroatijos žemės ūkis orientuojasi į ekologiškų produktų gamybą, iš kurių dalis eksportuojama į Europos Sąjungos šalis. Tarp labiausiai vertinamų – vynas, alyvuogių aliejus, levandos ir mėlynavandenės žuvys, ypač paklausios Japonijoje ir Pietų Korėjoje.

Šalyje yra apie 1,5 mln. hektarų dirbamos žemės, iš kurios didelė dalis naudojama ganykloms. Nors alyvuogės ir vaisiai auginami vietoje, šių produktų vis dar nemažai importuojama.[85] Gyvulininkystėje vyrauja paukštininkystė, kiaulininkystė ir avininkystė.

Pagrindiniai augalininkystės produktai – kukurūzai, kviečiai, miežiai, cukriniai runkeliai, sojos pupelės, vynuogės ir bulvės.[86] Žuvininkystėje svarbią vietą užima tunų auginimas eksportui.[87]

Transportas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Kroatijos transportas.

Ryškiausias pastarųjų metų infrastruktūros plėtros projektų Kroatijoje – sparčiai išplėtotas automagistralių tinklas, ypač išplėstas XXI amžiaus pirmame dešimtmetyje. Iki 2011 m. rugsėjo Kroatija pastatė daugiau nei 1 100 km automagistralių, kurios sujungė sostinę Zagrebą su dauguma regionų bei europiniais keliais. Judriausia automagistralė Kroatijoje yra kelias, pažymėtas A1, jungiantis Zagrebą su Splitu. Taip pat A3 magistralė, jungianti rytus su vakarais, einanti per visą šiaurės–vakarų Kroatiją. Kroatijos greitkelių tinklo kokybė ir saugumo lygis buvo patikrinti ir patvirtinti keliose „EuroTAP“ ir „EuroTest“ programose.[88][89]

Kroatija taip pat turi platų geležinkelių tinklą, kuris siekia 2 722 km, iš kurių 985 km yra elektrifikuoti. Per Zagrebą eina geležinkeliai, kurie jungia Rijeką su Budapeštu, Liublianą su Belgradu. Visas geležinkelių paslaugas teikia Kroatijos Geležinkeliai.

Kroatija turi septynis tarptautinius oro uostus: Zagrebo, Zadaro, Splito, Dubrovniko, Rijekos, Osijeko ir Pulos.

Rijekos uostas yra judriausias krovininių laivų uostas, o Splito ir Zadaro uostai yra didžiausi Kroatijos keleivinio transporto uostai. Keltų sistema jungia Kroatijos salas su pakrantės miestais, taip pat su keliais miestais Italijoje. Vukovaras yra didžiausias upių uostas, įsikūręs prie Dunojaus upės.

Energetika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kroatija turi 610 km ilgio naftotiekių, kurie jungia Rijekos uosto naftos terminalą su naftos perdirbimo įmonėmis Rijekoje ir Sisake. Šios gamyklos perdirba apie 20 milijonų tonų naftos per metus.

Elektros energija:[90]

  • gamyba: 13 696 GWh (2022 m.)
  • suvartojimas: 18 391 GWh (2022 m.)
  • eksportas: 7 225 GWh (2022 m.)
  • importas: 11 920 GWh (2022 m.)

Elektros energijos gamybos šaltinis:[91]

  • vandens: 34 % (2023 m.)
  • šiluminė: 21 % (2023 m.)
  • branduolinė energija: 12 % (2023 m.)
  • atsinaujinanti: 7 % (2023 m.)
  • importas: 26 % (2023 m.)

Nafta:[90]

  • gavyba: 594 tūkst. tonų (2022 m.)
  • suvartojimas: 2 306 mln. tonų (2022 m.)
  • eksportas: 202 tūkst. tonų (2022 m.)
  • importas: 1 979 mln. tonų (2022 m.)
  • atsargos: 3 508 900 kubinių metrų (22 070 000 barelių) (2022 m.)[92]

Gamtinės dujos:[90]

  • gavyba: 745 mln. m³ (2022 m.)
  • suvartojimas: 2 529 mlrd. m³ (2022 m.)
  • eksportas: 1 063 mln. m³ (2022 m.)
  • importas: 3 022 mlrd. m³ (2022 m.)
  • atsargos: 15 592,4 mln. m³ (2022 m.)[92]

Bankininkystė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kroatijos nacionalinio banko pastatas Zagrebe, 2014 m.

Kroatijos pinigų politiką nustato ir įgyvendina nacionalinis centrinis bankas.

Pagrindiniai mažmeniniai bankai:

  • Zagrebačka banka (priklauso Italijos „UniCredit“),
  • Privredna banka Zagreb (priklauso Italijos „Intesa Sanpaolo“),
  • Hrvatska poštanska banka (valstybinis bankas),
  • OTP Banka (priklauso Vengrijos „OTP Bank“),
  • Raiffeisen Bank Austria (priklauso Austrijos „Raiffeisen“),
  • Erste & Steiermärkische Bank (Austrijos „Erste Bank“ grupės narys).

Centrinis biudžetas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kroatijos valstybės biudžetas tvirtinamas kasmet, galioja nuo sausio 1 iki gruodžio 31 dienos. 2025 metams suplanuota 30,09 mlrd. eurų pajamų ir 33,27 mlrd. eurų išlaidų, todėl prognozuojamas 3,18 mlrd. eurų biudžeto deficitas.[93]

Vertybinių popierių birža

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Zagrebo vertybinių popierių birža (ZVPB) – vienintelė vertybinių popierių birža Kroatijoje. Joje prekiaujama Kroatijos įmonių akcijomis, obligacijomis ir komerciniais vekseliais.

Zagrebo vertybinių popierių birža įkurta 1991 m., o 2007 m. susijungus su Varaždino birža suformuota pagrindinė Kroatijos kapitalo rinka. 2016 m. bendras rinkos kapitalizacijos dydis siekė apie 30,8 mlrd. eurų.[94]

Prekyba vyksta darbo dienomis nuo 9:00 iki 16:00,[95] o biržos būstinė įsikūrusi Zagrebo „Eurotower“ pastate. ZVPB priklauso Europos ir Azijos vertybinių popierių biržų federacijai, taip pat valdo Liublianos vertybinių popierių biržą.

Pagrindiniai biržos indeksai – CROBEX (akcijų) ir CROBIS (obligacijų).

Literatūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Benczes, Istvan (2014). Deficit and Debt in Transition: The Political Economy of Public Finances in Central and Eastern Europe. Central European University Press.
  • Frucht, Richard C. (2005). Eastern Europe: An Introduction to the People, Land, and Culture.
  • Teich, Mikulas; Porter, Roy (1996). The Industrial Revolution in National Context: Europe and the USA. Cambridge University Press.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ 1,0 1,1 „Report for Selected Countries and Subjects: October 2024“. imf.org. Tarptautinis valiutos fondas.
  2. ↑ „GDP Past Annual Growth Rate & IMF Forecast“. Tarptautinis valiutos fondas. 2025.
  3. ↑ „Croatia: Share of economic sectors in the gross domestic product (GDP) from 2012 to 2022“. statista.
  4. ↑ „Economic Forecast for Croatia“. Europos Komisija.
  5. ↑ „Human Development Index (HDI)“. hdr.undp.org. Human Development Report. Nuoroda tikrinta 2025-04-08.
  6. ↑ „Aktivno stanovništvo u Republici Hrvatskoj u 2022. – prosjek godine“. DZS. Nuoroda tikrinta 2025-04-08.
  7. ↑ „Unemployment Rate for given month (February 2025)“. Hzz.hr. Nuoroda tikrinta 2025-04-08.
  8. ↑ 8,0 8,1 8,2 8,3 „Robna razmjena Republike Hrvatske s inozemstvom u 2023“. Priopćenje (kroatų). Zagreb: Državni zavod za statistiku. 2024-05-29. ISSN 1334-0557. Nuoroda tikrinta 2025-04-08.
  9. ↑ „Main macroeconomic indicators - HNB“. Suarchyvuotas originalas 2025-01-25.
  10. ↑ „Croatia Upgraded To 'A-' On Reform Progress; Outlook Positive“. 2024-09-16.
  11. ↑ „Fitch Upgrades Croatia to 'A-'; Outlook Stable“. www.fitchratings.com. 2024-09-21.
  12. ↑ „Croatia Credit Rating“. GovBonds.
  13. ↑ „Moodys Ratings upgrades Croatias ratings to A3“. 2024-11-08.
  14. ↑ „Scope upgrades Croatia’s credit ratings to A- and revises the Outlook to Stable“. Scope Ratings. Nuoroda tikrinta 2025-04-08.
  15. ↑ „Lonely Planet: Croatia, the best destination in year 2005“. 2016-12-23. Nuoroda tikrinta 2025-04-08.
  16. ↑ 16,0 16,1 „Nova EU direktiva: Minimalac bi mogao porasti na 4000 kuna, sindikati traže 5000“. tportal.hr. Nuoroda tikrinta 2025-04-08.
  17. ↑ 17,0 17,1 „Overview“. World Bank (anglų). Nuoroda tikrinta 2025-04-08.
  18. ↑ 18,0 18,1 Nagy, Mariann. „Croatia in the Economic Structure of the Habsburg Empire in the Light of the 1857 Census“.
  19. ↑ Teich & Porter 1996, p. 310.
  20. ↑ Teich & Porter 1996, p. 311.
  21. ↑ Tanner, Marcus (2001). Croatia: a nation forged in war (2nd leid.). New Haven; London: Yale University Press. p. 110. ISBN 0-300-09125-7.
  22. ↑ 22,0 22,1 22,2 Frucht 2005, p. 462–463.
  23. ↑ Dragnich, Alex N. (1983). The First Yugoslavia: Search for a Viable Political System. Hoover Press. p. 72.
  24. ↑ Tomašević, Jozo (2010). Rat i revolucija u Jugoslaviji 1941–1945. p. 785.
  25. ↑ „UNdata | record view | per capita GDP at current prices - US dollars“.
  26. ↑ „Yugoslavia (former) Guest Workers – Flags, Maps, Economy, History, Climate, Natural Resources, Current Issues, International Agreements, Population, Social Statistics, Political System“. www.photius.com.
  27. ↑ Nejašmić, Ivo. „Hrvatski građani na radu u inozemstvu: razmatranje popisnih podataka 1971, 1981. i 1991“.
  28. ↑ Europa Publications Limited (1999). Eastern Europe and the Commonwealth of Independent States 1999. Taylor & Francis Group. p. 279.
  29. ↑ 29,0 29,1 29,2 International Business Publications: Croatia Investment and Trade Laws and Regulations Handbook, p. 22
  30. ↑ „CIA – The World Factbook 2000 – Croatia“. www.iiasa.ac.at.
  31. ↑ 31,0 31,1 31,2 Benczes 2014, p. 203.
  32. ↑ Frucht 2005, p. 473.
  33. ↑ 33,0 33,1 Benczes 2014, p. 205–206.
  34. ↑ OECD (1999). Agricultural Policies in Emerging and Transition Economies. p. 43.
  35. ↑ 35,0 35,1 „United Nations Statistics Division – National Accounts“. unstats.un.org. Suarchyvuotas originalas 2016-12-31.
  36. ↑ Gale Research (2001). Countries of the World and Their Leaders: Yearbook. p. 456.
  37. ↑ Benczes 2014, p. 207.
  38. ↑ „Croatia“. The World Factbook. Centrinė žvalgybos agentūra. Nuoroda tikrinta 2025-04-09.
  39. ↑ 39,0 39,1 Adams, John. „The Political Economies of Slovenia and Croatia: Does EU and Eurozone Membership Play a Role At All?“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2014-07-09. Nuoroda tikrinta 2025-04-09.
  40. ↑ 40,0 40,1 „Croatia Unemployment Rate 1991-2025“. MacroTrends.
  41. ↑ „Croatia - Economy“. www.qfinance.com. Suarchyvuotas originalas 2013-02-09. Nuoroda tikrinta 2025-04-09.
  42. ↑ 42,0 42,1 „Croatia Economy: Population, GDP, Inflation, Business, Trade, FDI, Corruption“. The Heritage Foundation. Suarchyvuotas originalas 2009-01-15.
  43. ↑ 43,0 43,1 Dalić, Martina (2013). „Croatia: A Prolonged Crisis without Recovery“. In Novotný, Vít (red.). From Reform to Growth: Managing the Economic Crisis in Europe. Eburon Uitgeverij B.V. p. 67–88.
  44. ↑ „Greece Unemployment Rate 1991-2025“. MacroTrends.
  45. ↑ „Spain Unemployment Rate 1991-2025“. MacroTrends.
  46. ↑ „Statistics Explained“. epp.eurostat.ec.europa.eu. Suarchyvuotas originalas 2011-01-27.
  47. ↑ „Croatia External Debt, 1998 – 2023 | CEIC Data“. www.ceicdata.com. Nuoroda tikrinta 2025-04-10.
  48. ↑ „Croatia GDP Growth Quickens In Q4“. 2017-02-28. Nuoroda tikrinta 2025-04-10.
  49. ↑ „Croatia Trade Deficit Narrows In September“. RTTNews.
  50. ↑ Kuzmanovic, Jasmina (2016-03-10). „Croatia to Narrow 2016 Budget Deficit on Planned Economic Growth“. Bloomberg News. Nuoroda tikrinta 2025-04-10.
  51. ↑ „Croatia views Moody's outlook upgrade as results of reform: minister“. 2017-03-11. Nuoroda tikrinta 2025-04-10.
  52. ↑ „Summer 2021 Economic Forecast“ (PDF). Europos Komisija (anglų). Nuoroda tikrinta 2025-04-14.
  53. ↑ „European Commission revises up Croatia's 2021 GDP forecast to 5.4 pct“. N1 (anglų). 2021-07-07. Nuoroda tikrinta 2025-04-10.
  54. ↑ „EU Commission raises forecast for Croatia's 2021 GDP growth to 8.1%“. seenews.com (anglų). 2021-11-11. Nuoroda tikrinta 2025-04-10.
  55. ↑ „Fitch Upgrades Croatia to 'BBB'; Outlook Positive“. www.fitchratings.com. Nuoroda tikrinta 2025-04-10.
  56. ↑ „Rekordna godina: Skor iz 2019. nadmašen za 2 milijarde eura“ (kroatų). Nuoroda tikrinta 2025-04-10.
  57. ↑ Trkanjec, Zeljko (2021-11-15). „Fitch assigns Croatia highest credit rating in history“. www.euractiv.com (anglų). Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  58. ↑ „Fitch Upgrades Croatia to 'BBB'“. Invest Croatia (anglų). 2021-11-15. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  59. ↑ Trkanjec, Zeljko (2022-02-01). „Industrial production in Croatia up 6.7% in 2021“. www.euractiv.com (anglų). Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  60. ↑ „Industrijska proizvodnja u 2021. godini porasla 6,7 posto“. tportal.hr. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  61. ↑ „Why Rimac-Bugatti CEO plans to keep pushing boundaries“. Automotive News Europe (anglų). 2021-08-20. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  62. ↑ „Rimac Campus Phase One is Complete, with Production Already Underway“. Automotive News Europe (anglų). 2024-10-18. Nuoroda tikrinta 2025-04-14.
  63. ↑ „Croatia's tourism revenue expected to reach record high this year-Xinhua“. english.news.cn. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  64. ↑ „EBRD more than doubles forecast of Croatia's GDP growth“. N1 (kroatų). 2022-09-28. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  65. ↑ „Podaci DZS-a: Izvoz raste impresivno, ali uvoz još više“. PoslovniPuls (kroatų). 2022-10-11. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  66. ↑ „Industrial Workers Statistics in February Shows Rise m-o-m And Fall y-o-y“. www.total-croatia-news.com (anglų). 2022-04-02. Suarchyvuotas originalas 2022-04-03.
  67. ↑ „Croatia's February Industrial Production Up 4%“. www.total-croatia-news.com (anglų). 2022-03-31. Suarchyvuotas originalas 2022-04-03.
  68. ↑ „Government of the Republic of Croatia - Tourism figures indicate higher-than-forecast economic growth“. vlada.gov.hr. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  69. ↑ „Croatia's IT sector boosts revenue 3.3% to 27.8 bln kuna (3.7 bln euro) in 2020“. seenews.com (anglų). 2021-12-09. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  70. ↑ Stojkovski, Bojan (2022-09-30). „The Top 10 IT Companies in Croatia in 2022“. TheRecursive.com (anglų). Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  71. ↑ „McKinsey: Croatia's digital economy might reach 15 pct of GDP by 2030“. N1 (anglų). 2022-09-14. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  72. ↑ „Croatia's recovery and resilience plan“. commission.europa.eu.
  73. ↑ Hughes, Rebecca Ann (2022-07-12). „As Croatia joins the euro, which 7 EU countries still use their own currency“. Euronews. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  74. ↑ Blenkinsop, Philip (2022-07-12). „'Amazing journey': EU accepts Croatia as 20th eurozone member“. Reuters. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  75. ↑ Petrushevska, Dragana (2024-10-16). „Croatia to raise minimum wage to 970 euro in Jan“. See News (anglų). Nuoroda tikrinta 2025-04-14.
  76. ↑ „Industry Breakdown of Companies in Croatia“. HitHorizons.
  77. ↑ „Industrial Production Volume Index and Indices of Stocks, Persons Employed and Labour Productivity in Industry, December 2015, First Results“. Suarchyvuotas originalas 2021-09-01. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  78. ↑ 78,0 78,1 „Global and regional tourism performance“. UN Tourism. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  79. ↑ „Turistički prihod porast će prvi put nakon 2008“. t-portal.hr (kroatų). Hrvatski Telekom. 2011-09-14. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  80. ↑ „History of Opatija“. Opatija Tourist Board. Suarchyvuotas originalas 2012-04-29. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  81. ↑ „What Is Zagreb, Croatia, Known and Famous For? A Guide to the Best Attractions and Experiences!“. Traveling Season. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  82. ↑ „Our Numbers - All Blue Flag awarded sites per country“. Blue Flag. Aplinkosauginio švietimo fondas. Suarchyvuotas originalas 2020-05-14. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  83. ↑ „Croatia ranked among top five global destinations“. 2025-01-28. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  84. ↑ „Croatian highlights, Croatia“. Euro-poi.com. Suarchyvuotas originalas 2013-02-24. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  85. ↑ „Croatia production in 2018, by FAO“.
  86. ↑ Predrag, Cvjetićanin; Kanižaj, Željko (2023-01-31). „Površina i proizvodnja žitarica i ostalih usjeva u 2022“. DZS (kroatų). Zagreb. ISSN 1334-0557. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  87. ↑ „Popis poljoprivrede 2020“ (PDF) (kroatų). Ministarstvo poljoprivrede. 2020. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2023-01-31.
  88. ↑ „EuroTest“. Eurotestmobility.com. Suarchyvuotas originalas 2011-04-30. Nuoroda tikrinta 2025-04-09.
  89. ↑ „Brinje Tunnel Best European Tunnel“. Javno.com. Suarchyvuotas originalas 2009-01-15. Nuoroda tikrinta 2025-04-09.
  90. ↑ 90,0 90,1 90,2 „Energetska statistika u 2022“ (PDF). Statistička izvješća (kroatų). Zagreb: Croatian Bureau of Statistics. 2023-12-15. ISSN 1334-5834.
  91. ↑ „Izvori energije“. HEP Opskrba (kroatų). Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  92. ↑ 92,0 92,1 „Energija u Hrvatskoj 2022“ (PDF). Energetski institut Hrvoje Požar. Ministry of Economy and Sustainable Development, Republic of Croatia. ISSN 1848-1787. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  93. ↑ „Državni proračun Republike Hrvatske za 2024. godinu i projekcije za 2025. i 2026. godinu“. Narodne novine (kroatų). 2023-12-14. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  94. ↑ Garaca, Maja (2017-01-13). „ZSE's total market capitalisation rises 14% in 2016“. SeeNews. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.
  95. ↑ „Trading hours“. Zagreb Stock Exchange. Nuoroda tikrinta 2025-04-11.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.


v • a • r
Europos šalių ekonomikos

Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė | Juodkalnija | Kazachija | Kosovas | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | Moldavija | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | Vatikanas | Vengrija | Vokietija
Europos ekonomika
Europos Sąjungos ekonomika

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kroatijos_ekonomika&oldid=7566795"