Ispanijos ekonomika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Ispanijos ekonomika
AZCA (Madrid) 01.jpg
Valiuta euras
Fiskaliniai metai kalendoriniai metai
Prekybos partneriai WTO, Europos Sąjunga, EBPO
Statistiniai duomenys
BVP 1 434 mlrd. $ (2012)
BVP augimas -1,4 % (2012)
BVP gyventojui 31 100 $ (2012)
BVP pagal ūkio sektorius žemės ūkis 3,3 %; pramonė 26,4 %; paslaugos 70,3 %
Infliacija 2,4 % (2012)
GKI 0,320 (2005)
Bedarbystė 25,1 % (2012)
Užsienio prekyba
Eksporto pajamos 291,7 mlrd. $ (2012)[1]
Pagrindiniai eksporto partneriai Prancūzija 16,8 %, Vokietija 10,8 %, Italija 7,7 %, Portugalija 7,1 %, Jungtinė Karalystė 6,5 % (2012)[1]
Importo pajamos 323,7 mlrd. $ (2012)
Pagrindiniai importo partneriai Vokietija 11.8 %, Prancūzija 11,5 %, Italija 6,7 %, Kinija 5,6 %, Nyderlandai 5,4 %, Jungtinė Karalystė 4,1 % (2012)[1]
Valstybės išlaidos
Tiesioginės įplaukos 491,2 mlrd. $ (3012)
Tiesioginės išlaidos 634,6 mlrd. $ (2012)
Rezervo fondas 34,37 mlrd. $ (2011)
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Ispanija yra penkta pagal dydį Europos Sąjungos ekonomika (pagal nominalųjį BVP) ir keturiolikta pasaulio ekonomika pagal perkamosios galios paritetą. 2012 m. Ispanija buvo aštuoniolikta pagal dydį pasaulio eksportuotoja ir šešiolikta pagal dydį importuotoja. Tarp žinomiausių pasaulyje Ispanijos prekinių ženklų yra Freixenet (putojantis vynas), Chupa Chups, Telefonica (telekomunikacijos), Repsol (energetika), Zara.

Ispanija yra laikoma 23-ia tarp labiausiai išsivysčiusių šalių[2], tačiau po 2007–2008 m. pasaulio finansų krizės Ispanijos pagrindiniai makroekonominiai rodikliai suprastėjo. XXI a. pirmojo dešimtmečio bumas baigėsi 2008–2012 m. krize, kurios metu apie ketvirtį Ispanijos darbo jėgos liko be darbo.[3][4] 2012 m. Ispanijos ekonomika susitraukė 1,4% ir išliko recesijoje iki 2013 m. trečiojo ketvirčio.[5]

Svarbiausios ekonomikos šakos yra pramonė (automobilių dalių ir aksesuarų gamyba, audio ir video technika, metalo apdirbimo pramonė, avalynės gamyba, organinė bei neorganinė chemija), turizmas ir žemės ūkis. Svarbiausi eksporto ir importo partneriai yra Prancūzija ir Vokietija.

Užsienio prekyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepaisant sunkios Ispanijos ekonomikos padėties pastaruoju metu, Ispanijos situacija tarptautinėje prekyboje pagerėjo. Bumo metu Ispanijos prekybos deficitas buvo pasiekęs rekordinius 10% BVP (2007 m.).[6] Krizės metu Ispanija ženkliai sumažino importą, padidino eksportą ir pritraukė daugiau turistų. 2013 m., pirmą kartą per tris dešimtmečius, Ispanija turėjo teigiamą užsienio prekybos balansą.[6]

Svarbiausiai Ispanijos prekybos partneriais yra ES šalys, pirmiausia Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija ir Lenkija. Per tarptautines korporacijas Europos erdvėje veikia ir ispanų kapitalas. Endesa valdo elektros energijos gamybos ir paskirstymo įmones visose Pietų Europos šalyse, ypač jos vaidmuo jaučiamas Italijoje (7 proc. elektros generacijos ūkio šakų) ir Prancūzijoje (15 proc. rinkos). Telefónica turi trečiosios kartos mobilaus ryšio licenzijas Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje ir Austrijoje.

Bendrasis vidaus produktas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendrojo vidaus produkto pokytis (BVP), realus
 % lyginant su praėjusiais metais
Metai 2000 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014
Pokytis
% su pr. m.
3,1 3,3 3,6 4,1 3,5 0,9 -3,7 -0,3 0,4 -1,4* -1,4* 0,8*
Šaltinis: Eurostatas[7](2012 m. gruodis) * = apskaičiuota

Žemės ūkis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemės ūkis turi ypatingą vietą ekonomikos struktūroje. Jame dirba 2,3 proc. darbingų Ispanijos gyventojų.[8] Nedidelei žemvaldžių grupei priklauso dideli žemės plotai šalies pietuose. Svarbiausi rodikliai: Ispanija yra trečioji pasaulyje pagal vyno gamybą, ketvirta – pagal citrusinių vaisių auginimą, taip pat aprūpina 1/4 pasaulio alyvuogių ir alyvų aliejaus rinkos. Ispanija taip pat yra stambi kviečių (20 proc. pasėlių), ryžių (aukščiausias derlingumas pasaulyje), tabako ir daržovių (60 proc. pasėlių) augintoja. Jai priklauso didžiausias Europoje žvejybinis laivynas. Pagal jūros produktų ir žuvies sugavimą ir perdirbimą Ispanija laikosi pirmame šalių dešimtuke pasaulyje.

Sėkmingai vystoma gyvulininkystė: ožkos ir avys auginamos sausringuose rajonuose, o šiaurėje auginami stambūs raguočiai.

Žemės ūkio reikšmė Ispanijos ekonomikoje stabiliai mažėja.[9]

Metai BVP % Darbo jėgos %
1901 46,4 66,7
1930 34,6 47,3
1940 31,9 51,9
1950 26,5 48,9
1960 22,6 41,7
1975 9,7 23,4
1980 7,2 19,8
1985 6,4 18,1
1990 4,5 11,2
1995 3,5 9,8

Ekonominės raidos istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

BVP vienam gyventojui, nuo 1900 iki 2003 m.

Antroji Ispanijos respublika ir pilietinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Antroji Ispanijos respublika ir Anarchizmas Ispanijoje.

Nuo 1931 iki 1939 m. šiek tiek mažiau nei pusė gyventojų dirbo žemės ūkio sektoriuje. Tik Katalonijoje (tekstilės ir metalo apdirbimo pramonė), Baskų šalyje (kalnakasyba ir laivų statyba) ir kalnakasybos rajonuose buvo išvystyta pramonė. 1902 m. iš trijų įmonių sudaryta geležies ir plieno bendrovė Altos Hornos de Vizcaya (AHV) įkūrimo metu buvo didžiausia Ispanijos bendrovė. Ji buvo netoli tuometinių geležies rūdos atsargų ir Bilbao uosto. 1929-30 m. tuomet jau milijoniniame mieste Barselonoje vyko pasaulio paroda Exposició Internacional de Barcelona.

Ispanijos ūkis tiesiogiai nuo 1929 m. pasaulinės ūkio krizės nenukentėjo, tačiau padidėjo bedarbystė (iki maždaug 10 proc.) ir streikų skaičius. 1934 m. Asturijos kalnakasybos darbininkų streiko malšinimo metu žuvo iki dviejų tūkstančių streikuotojų.

Pilietinio karo metu anarchosindikalistinė profsąjunga CNT faktiškai kontroliavo Kataloniją su jos pramoniniu centru Barselona ir dideles Aragono dalis.

Frankizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Fransisko Franko diktatūros laikotarpiu (1939–1975 m., t. p. žr. frankizmas) Ispanijos ekonominė politika iki XX a. šeštojo dešimtmečio pradžios siekė išlaikyti šalies nepriklausomybę nuo importo ir eksporto. Šios politikos priežastys buvo Franko siekis neįtraukti Ispanijos į pasaulinį karą, o pokaryje – prasti politiniai santykiai su valstybėmis nugalėtojomis. Ši ekonominė politika nepasiteisino. Šeštajame dešimtmetyje, vėliausiai nuo 1959 m., pradėta įgyvendinti nauja ekonominė politika. Pagal Prancūzijos pavyzdį šalis atsivėrė užsienio investicijoms ir prekybai su svarbiausiais ekonominiais partneriais, o tai lėmė Ispanijos ūkio sėkmę. Šalis ėmė mažinti ekonominį atsilikimą nuo likusios Europos.

Autarkijos siekiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Svarbiu pramonės ekonominės politikos instrumentu buvo 1941 m. įkurtas Instituto Nacional de Industria (INI). Per šį valstybinį holdingą vyriausybė spartino Ispanijos industrializaciją: kūrė dukterines įmones kalnakasybos, energijos ir dujų tiekimo, naftos, metalo apdirbimo, automobilių ir lėktuvų gamybos, laivų statybos, trąšų ir kitose pramonės šakose. Papildomomis priemonėmis buvo apsauginiai muitai ir reguliuojamos maksimalios kainos. 1939 m. įkūrus Instituto Nacional de Colonización atsirado institucija, kuri supirkinėjo žemes ir kūrė žemės ūkio gyvenvietes.

Finansuose nuo 1940 m. gegužės 17 d. pradėta įgyvendinti „status quo“ politika, kuri reiškė, kad finansai buvo griežtai reguliuojami, pvz., naujų bankų kūrimas buvo apsunkintas, o užsienio bankams neleidžiama veikti Ispanijoje.

Po Ispanijos pilietinio karo privatūs geležinkeliai finansiškai buvo labai silpni. Dėl to Franko vyriausybė 1941 m. sausio 24 d. nacionalizavo daugumą geležinkelių ir juos apjungė į geležinkelio įmonę Red Nacional de los Ferrocarriles Españoles (RENFE).

1940 m. darbininkai buvo suburti į tam tikrą vieningą profesinę sąjungą Organización Sindical Española (OSE), kurios pirmininkas turėjo ministro rangą. Ši organizacija susidėjo iš atskirų šakinių organizacijų, vadinamųjų Sindicatos verticales.

Buvo sukurti kareivių drausmės darbo batalionai (Batallones Disciplinarios de Soldados Trabajadores), kuriuose buvo beveik 100 000 asmenų, kurie buvo naudojami, pvz., užtvankų ir greitkelių statybai. Išskirtiniais projektais buvo Gvadalkviviro drėkinamasis kanalas (Canal de Riego del Bajo Guadalquivir) ir didžiausias Europoje Carabanchel kalėjimas.[10]

Instituto Español de Moneda Extranjera (IEME) (1939–1973) tarp 1939 ir 1947 m. nustatė oficialų 10,95 pesetos kursą už JAV dolerį. 1948 m. buvo įvesta keliolika keitimo kursų. Taip importuojamiems produktams buvo nustatyti devyni kursai, o eksportui – penkiolika keitimo kursų.[11] IEME buvo pavaldi Prekybos ministerijai, tuo tarpu Finansų ministerija per Ispanijos banką vykdė Ispanijos pinigų politiką.

Šalies atsivėrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tik 1953 m. rugsėjį sudarius JAV ir Ispanijos gynybos sutartį, Madrido paktą, Ispanijai pavyko išeiti iš tarptautinės izoliacijos. Svarbiausia tuo metu atsiradusi karinė bazė buvo jūrų pajėgų bazė Rota. 1955 m. gruodžio mėn. Ispanija buvo priimta į Jungtines Tautas. Su šiais įvykiais susijusi JAV ekonominė parama siekė 170 mln. dolerių (1955 m. spalio mėn.).[12]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]