Lenkijos ekonomika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lenkijos ekonomika
2605201117DSC 0967.JPG
ValiutaZlotas
Fiskaliniai metaisausio 1 – gruodžio 31
Prekybos partneriaiEuropos Sąjungos vėliava Europos Sąjunga
PPO, ESBO
Statistiniai duomenys
BVP517,5 mlrd. (nominalusis, 2013 m.)
BVP augimas3,4 % (2014 m.)
BVP pagal ūkio sektoriusŽemės ūkis 4,6 %, pramonė 28,1 %, paslaugos 56,7 % (2009 m.)
Infliacija2,7 % (2010 m. lapkritis)
Darbo jėga17,92 mln. (2012 m.)
Darbo jėgos pasiskirstymas pagal ūkio sektoriuspaslaugos 53,4 %, pramonė 29,2 %, žemės ūkis 17,4 % (2005 m.)
Bedarbystė6,8 % (2016 m. kovo mėn.)
Pagrindiniai pramonės sektoriaimašinų gamyba; juodoji metalurgija; chemijos pramonė; laivų statyba; maisto pramonė; tekstilės pramonė; stiklo gamyba
Užsienio prekyba
Eksporto pajamos178,4 mlrd.
Pagrindiniai eksporto partneriaiVokietija (24,9 %), Prancūzija (6,2%), Italija (6%), Jungtinė Karalystė (5,7%), Čekija (5,6%), Rusija (5,3%)
Valstybės išlaidos
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Lenkijos ekonomika 2015 m. pagal bendrąjį vidaus produktą, kuris sudarė 474,9 mlrd. dolerių,[1] buvo dvidešimtpenkta pasaulyje ir šešta pagal dydį Europos Sąjungoje. Tai didžiausia Centrinės Europos.[2][3] ir visos Europos posovietinės erdvės ekonomika.[4]

Nuo 1990 m. Lenkija vykdė ekonomikos liberalizavimo politiką, tarp Europos šalių vienintelė Lenkijos ekonomika nepatyrė recesijos per 2008–2009 m. ekonomikos krizę. Iki XXI a. pirmojo dešimtmečio pabaigos Lenkijos ekonomika augo 6% per metus.[5]

Pasaulio bankas Lenkiją laiko aukštų pajamų šalimi. Didžiausią dalį ekonomikos sudaro paslaugų sektorius (62,3 %), po jo – pramonė (34,2 %) ir žemės ūkis (3,5 %).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Abiejų Tautų Respublika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Abiejų Tautų Respublikoje ekonomikos pagrindas buvo žemės ūkis, eksportuoti javai, galvijai ir miško produktai. Eksportuota 7-9 proc. bendro javų derliaus, kas sudarė 1,5 mln. tonų, pagrindinis importuotojas buvo Nyderlandai. Dėl prekybos javais Lenkijos užsienio prekybos balansas paprastai buvo teigiamas. Be javų buvo eksportuojama vilna, kalio karbonatas, tekstilės gaminiai, taip pat kailiai ir odos dirbiniai. Dėl to šalis labai priklausė nuo Europos rinkų svyravimų. Tarp įvežamų prekių buvo audiniai, geležis, plienas ir metalo dirbiniai. XVI a. atsirado pirmosios manufaktūros, kuriose dirbo iki 40 darbininkų.

Tarpukaris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkijos 1918-1939 m. žemėlapis, paryškinta Silezijos vaivadija

1918–1939 m. Lenkijos ekonomikoje dominavo žemės ūkis. Pramonė buvo silpna, ūkio vystymasis priklausė nuo užsienio kapitalo. Kaimiškose vietovėse buvo gyventojų perteklius ir didelė bedarbystė. Didelę dalį ekonomikos sudarė Silezijos regionas, kuriame 1931 m. buvo sukuriami 46 proc. šalies BVP, nors pats regionas tesudarė 1 proc. šalies ploto su 3 proc. gyventojų.

Nacių okupacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jau 1939 m. gegužės 23 d. kalbėdamas su aukščiausiaisiais karininkais Hitleris nurodė ir ekonominį sprendimo pulti Lenkiją pagrindimą, esą Lenkiją užpulti reikia siekiant išplėsti gyvybinę erdvę Rytuose ir užsitikrinti išsimaitinimą. Dėl to vermachtui buvo nurodyta rūpintis, kad po karinių veiksmų kuo greičiau būtų atstatytas ekonominis krašto gyvenimas. Vyriausioji sausumos kariuomenės vadovybė 1939 m. spalio 3 d. išleido tokį nurodymą: „Ekonominiai krašto pajėgumai turi būti pilnai pajungti išnaudoti vokiečių karo ekonomikai“. Buvo daroma prielaida, kad karui užsitęsus turi būti mobilizuoti okupuotųjų kraštų ekonominiai pajėgumai.

Aneksuotųjų provincijų ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkijos teritorijos su labiausiai išvystyta pramone ir žemės ūkiu 1939 m. spalio 26 d. buvo aneksuotos. Iki karo šiose teritorijose buvo išgaunama (pagaminama) 100 proc. visos Lenkijos anglių, cinko, 97,5 proc. geležies rūdos, 90 proc. plieno ir 70 proc. cukraus. Čia veikė 80 proc. Lenkijos pramonės įmonių, o javų derlius buvo gerokai didesnis nei vidutinis šalyje.[6] Iš likusios okupuotosios Lenkijos dalies suformuota „Generalinė gubernija“, kuri turėjo būti deindustrializuota ir paversta migruojančių darbininkų ir „nepageidautinų“ Vokietijos tautinių grupių šalimi.

Šiais pertvarkymais siekta vietos ūkį integruoti į Vokietijos Reicho ekonomiką ir visus išteklių, žaliavas ir darbo jėgą išnaudoti karo tikslams. Lenkų ir žydų turtas turėjo būti nusavintas ir padidinta gamyba. Iš pradžių Lenkijos valstybės institucijų, politinių organizacijų ir religinių bendruomenių turtas buvo perduotas naujai įkurtam trestui Haupttreuhandstelle Ost (HTO). Po to, kai lenkai ir žydai neteko teisių, bei po didelių deportacijų ir dalies jų sunaikinimo, okupacinė valdžia ėmėsi privataus turto nusavinimo. Konfiskuotos privačios bendrovės bei įmonės, priklausiusios lenkams ir žydams. Taip buvo perimtas beveik visas turtas, kuris atiduotas vokiečių įstaigoms, NSDAP, vermachtui, SS, naujakuriams ir nukentėjusiems nuo bombardavimų vokiečiams. Trestų Treuhandstelle Generalgouvernement ir Haupttreuhandstelle Ost valdomą turtą palankiomis sąlygomis įsigijo ir arijų verslininkai bei bankai. Tarp jų žinomiausias yra Oskaras Šindleris, kuris daugybei žydų išgelbėjo gyvybes.

Lenkijos darbininkai turėjo dirbti vokiečių įmonėse, o vėliau priverčiamuosius darbus Vokietijoje. Iš viso iš okupuotų teritorijų priverčiamiesiems darbams buvo išvežti 2,81 mln. lenkų piliečių.[7] Dėl to, pavyzdžiui, Vartelando gyventojų skaičius sumažėjo 12,2 proc.[8]

Ypatingo dėmesio susilaukė Aukštutinės Silezijos pramonės regionas. Šiame regione buvo 1764 įmonės, tarp jų 65 anglies šachtos (išgauta 79 mln. t), 24 geležies rūdos kasyklos (išgauta 60 000 t), 96 plieno liejyklos (pagaminta 3 mln. t plieno žaliavos ir 1,9 mln. t plieno), 67 chemijos įmonės, keturios elektrinės ir 7 cemento gamyklos, kuriose iš viso dirbo 178 449 darbininkai (1940 m. duomenimis).

Didelę reikšmę turėjo ir aneksuotųjų provincijų žemės ūkis, ypatingai Vartelande, kur buvo sukuriamas žemės ūkio produktų perviršis. Didieji lenkų ūkiai buvo panaikinti ir išdalinti žymiems nacionalsocialistų veikėjams bei aukšto rango karininkams. Tik Vakarų Prūsijoje ir Pietų Rytprūsiuose lenkų ūkininkai galėjo pasilikti savo ūkiuose, tačiau derlių turėjo perduoti vokiečių įstaigoms. Kitur vidutinio dydžio ūkiai buvo perimti vokiečių, o lenkai savininkai deportuoti į Generalinę Guberniją. 1942 m. vien tik Vartelande buvo išauginta 3 mln. t javų, o tai buvo 13 proc. visos Vokietijos suvartojimo, taip pat pagaminta 30 proc. Vokietijos cukraus.[9]

Generalgubernijos ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Generalgubernijoje turtas nebuvo nusavinamas tokia apimtimi kaip aneksuotose provincijose. Vokiečių okupacinė valdžia konfiskavo Lenkijos valstybės, žydų ir į užsienį pabėgusių lenkų turtą. Tai sudarė apie trečdalį viso Generalgubernijos turto. Gyventojams įvesti dideli mokesčiai, kuriais dengtas Generalgubernijoje dislokuoto vermachto, SS, policijos ir administracijos išlaikymas. Papildomai 1940–1941 m. iš šių lėšų buvo finansuojamas kelių tiesimas ruošiantis karui su Sovietų Sąjunga.

Pačiai Generalgubernijai Hitleris nebuvo numatęs didesnės ekonominės reikšmės. Ji turėjo tik tiekti darbo jėgą ir apsirūpinti save būtiniausiomis prekėmis. Dėl to 1939 m. spalio mėn. pradėti demontuoti ir perkelti į Vokietiją visi pramonės įrengimai ir mašinos. Šie veiksmai turėjo neigiamų pasekmių Vokietijos karinei pramonei, dėl to nuo 1940 m. sausio Geralgubernijos fabrikai pradėti atstatinėti ir jų gaminiai tiekti tiesiogiai Vokietijos pasiruošimo karui reikmėms. Nuo 1940 m. rugsėjo iki 1944 m. birželio Generalgubernijos įmonių, kurios tiekė gaminius karinei pramonei, padaugėjo nuo 186 iki 404. Tai buvo susiję didžiąja dalimi su tuo, kad Vokietijos įmonės dėl sąjungininkų bombardavimų buvo perkeltos į Lenkiją. Šių įmonių gamyba tuo laikotarpiu išaugo nuo 12,55 mln. RM iki 86,08 mln. RM.[10]

Jeigu prie Vokietijos prijungtose teritorijose buvo gaminama daugiau nei suvartojama ir perviršis tiekiamas Reichui, tai Generalgubernijoje buvo žemės ūkio produkcijos trūkumas. Dėl to svarbiausiu tikslu buvo užtikrinti, kad šis teritorija galėtų aprūpinti save pati. Bandymai tai pasiekti racionalizuojant ūkininkavimą iki 1942 m. buvo nesėkmingi ir derliai dėl nepalankių orų buvo net žemesni nei prieškariniame laikotarpyje. Siekiant padidinti produktyvumą nuo 1942 m. pradėtos taikyti prievartinės ir teroro priemonės. Taikant šias priemones, taip pat sistemingai naikinant žydus, buvo pasiektas žemės ūkio produkcijos eksporto šuolis. Jeigu 1940-41 m. į Reichą buvo eksportuota tik 55 000 tonų grūdų ir 122 000 tonų bulvių, tai 1943-44 m. šis kiekis išaugo iki 571 700 tonų grūdų ir 387 000 tonų bulvių. Be to, Generalgubernija išlaikė dar apie 500 000 vermachto karių, 50 000 policijos ir SS narių, taip pat apie 400 000 sovietų karo belaisvių.[11]

Pokaris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1945 m. Lenkija „pasislinko“ į vakarus: rytinė jos dalis buvo aneksuota TSRS ir iš jos resursai bei daugiau nei 5 mln. gyventojų perkelti į iš Vokietijos gautas teritorijas vakaruose. 1944 m. buvo nacionalizuota pramonė, valstybė perėmė prekybos monopolį. Šalies ekonomika ėmė remtis socialistine gamybos priemonių nuosavybe.

Po to, kai 1970 m. gruodžio mėnesį buvo sudaryta Varšuvos sutartis su Vakarų Vokietija, kuria pripažintos Lenkijos vakarinės sienos, vyriausybė nusprendė pasinaudoti pakiliomis lenkų nuotaikomis ir pakelti vartotojų prekių kainas 13-38 proc. Tai sukėlė gyventojų maištą. Užsienio skola 1970 m. siekė 1,2 mlrd. dolerių. Po gyventojų maišto vyriausybė kurį laiką nebesiryžo toliau didinti kainas, tačiau nuo 1976 birželio 24 d. vėl buvo suplanuotas kainų augimas. Norėta gana drastiškai pakelti kainas, pvz., sviestui ir sūriui 50 proc., mėsai 68 proc., cukrui – 100 proc. Kilus streikų ir demonstracijų bangai vyriausybė paskelbė, kad tai esą tebuvo tik planai.

1980 m. užsienio skola pasiekė 24,1 mlrd. dolerių, didžioji dalis paimtų kreditų buvo išleista vartojimui. 1980 m. liepos 1 d. mėsos kainos vėl buvo pakeltos. Po su tuo susijusių protestų susiformavo profesinė sąjunga „Solidarumas“.

Perėjimas iš planinės į rinkos ekonomiką (1989–2007 m.)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1988 m. pradėtos pirmosios reformos, kuriomis siekta Lenkijos ekonomiką perorientuoti nuo centralizuotos planinės į rinkos ekonomiką. Skirtingai nuo kitų socialistinių šalių Lenkijoje jau 1988 m. privačiose rankose buvo apie 20 proc. įmonių.[12] Nuo 1989 m. sausio mėn. 1 d. įstatymu palengvintas privačių įmonių kūrimas ir verslo registravimas.

1989 m. rugsėjo 12 d. pirmosios nekomunistinės Lenkijos vyriausybės po Antrojo pasaulinio karo vadovu tapo Solidarumo lyderis Tadeusz Mazowiecki. Jo vyriausybės finansų ministras ir vicepremjeras Leszek Balcerowicz ėmėsi spartinti perėjimą į rinkos ekonomiką. Jo planas, vadintas „šoko terapija“, padėjo suvaldyti hiperinfliaciją ir sparčiai pereiti į rinkos ekonomikos santykius.

Perėjimas į rinkos ekonomiką buvo sąlyginai sėkmingas, nes mažų ir vidutinių įmonių privatizacija ir su naujų įmonių kūrimu susiję įstatymai paskatino privataus sektoriaus susidarymą, kuris tapo pagrindiniu Lenkijos ekonomikos augimo varikliu. Po sunkaus periodo, kuriam buvo būdinga aukšta infliacija, valiutos nuvertėjimas, įmonių bankrotai ir staigus bedarbystės šuolis, 1993 m. ekonomika vėl pradėjo augti, išaugo gyventojų gyvenimo lygis, kuris leido augti vartojimui, sumažėjo infliacija, zlotas stabilizavosi. Bedarbystė išliko didžiausia problema ir savo piką pasiekė 2004 m., kai perkopė 20 proc. ribą. Vėlesniais metais bedarbystės lygis palaipsniui mažėjo.

Žemės ūkio sektorius išliko silpnas dėl per didelio dirbančiųjų skaičiaus, mažų ir neefektyvių ūkių ir investicijų trūkumo. Be to, „jautrių“ sektorių, tokių kaip anglies gavyba, restruktūrizacija ir privatizacija buvo lėta, nors pastaruoju metu energetikos ir plieno sektoriai susilaukė užsienio investicijų, o tai leido įsisavinti naujas technologijas ir sudaro sąlygas tolimesniam šių sektorių augimui.

Sveikatos apsaugos, švietimo, pensijų ir valdymo reformos sukėlė fiskalinį spaudimą. Lenkijos vyriausybė prioritetu tapo deficito mažinimas ir monetarinė politika.

Laikotarpyje iki 2007 m. Lenkijos ekonomika pasiekė teigiamų makroekonominių rezultatų. 2007 m. III ketvirtyje BVP augimas buvo 6,5%, o tai buvo 2,9 procentinio punkto daugiau nei ES vidurkis. Šie įspūdingi rezultatai buvo nulemti stipriai išaugusio eksporto, investicijų ir pramonės produkcijos gamybos augimo.

1994 m. šalis pradėjo derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą. Europos Sąjungos nare Lenkija tapo 2004 m. gegužės 1 d. Nuo 2004 iki 2014 m. Lenkija iš Europos Sąjungos fondų gavo 85,2 mlrd. eurų, kurie daugiausia buvo įdėti į infrastruktūros gerinimą (greitkeliai, geležinkeliai, metro ir pan.).

Ekonomikos raida po 2007 m[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepaisant ekonominės krizės Europoje Lenkijos ekonomika 2014 m. buvo viena sparčiausiai augančių Europos Sąjungoje, daugiausia dėl pigios darbo jėgos ir užsienio investicijų (virš 10 mlrd. eurų per metus). Ekonomikos stipriosios pusės yra "stipri bankinė sistema, finansavimo galimybės, patrauklūs mokesčiai su 19 proc. pelno mokesčiu įmonėms ir lanksti darbo rinka.[13]

Мakroekonominiai rodikliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • BVP (2008 m.): € 362 415 mln.
  • BVP perkamosios galios pariteto (2015 m.): $ 1004 mln.
  • BVP perkamosios galios pariteto pr capita (2015 m.): $ 26,402
  • Vidutinė metinė infliacija (2009 m. lapkritis): 3,9 %.
  • Užsienio skola (2007 m.): apie 169 800 mln. US $.
  • Nedarbo lygis (2015 m.): 7 %.
  • Importas (2008 m.): € 141 970 mln.
  • Pagrindiniai importo partneriai: Vokietija, Rusija ir Kinija
  • Pagrindiniai importo produktai: kuras, mineralinės žaliavos, chemijos pramonės produktai, mašinos ir įrengimai, transporto priemonės

Valiuta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkijos nacionalinė valiuta yra zlotas. Vienas zlotas yra 100 grašių.

Dėl hiperinfliacijos XX a. paskutinio dešimtmečio pradžioje 1995 m. buvo nubraukti keturi nuliai – 10000 senųjų zlotų tapo 1 naujuoju zlotu.

Šiuo metu cirkuliuoja šių denominacijų monetos ir banknotai:

  • 1, 2, 5, 10, 20, 50 grašių, 1, 2, 5 zlotų monetos
  • 10, 20, 50, 100, 200 zlotų banknotai.

Nors 2004 m. Lenkija ir įstojo į Europos Sąjungą, tačiau euro neįsivedė ir šiuo metu nėra nustatyta jokia oficiali euro įsivedimo data.

Finansai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkijos biudžeto deficitas:

  • 2008 – 26,91 mlrd. JAV dolerių;
  • 2007 – 20,12 mlrd. dolerių.

Lenkijos užsienio skola 2008 m. gruodžio 31 d. duomenimis sudaro 243,5 mlrd. dolerių, o tai yra 10,1 mlrd. dolerių daugiau nei 2007 m.

2008 m. valiutos rezervai lyginant su 2007 m. sumažėjo 3,57 mlrd. dolerių.[14]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. International Monetary Fund, World Economic Outlook Database, April 2016: Nominal GDP list of countries. Data for the year 2015
  2. https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/fields/2144.html
  3. http://statisticstimes.com/economy/european-countries-by-gdp.php
  4. Stay informed today and every day (2011-08-27). „Eastern Europe's economies: Some calm amid storms“. The Economist. Nuoroda tikrinta 2014-06-01. 
  5. "Tapping into Polish Power", Forbes, 2007-09-24.
  6. Wolfgang Bleyer, Elisabeth Brachmann-Teubner, Gerhart Hass, Helma Kaden, Manfred Kuhnt, Norbert Müller, Ludwig Nestler, Fritz Petrick, Werner Röhr, Wolfgang Schumann, Martin Seckendorf (Hrsg.-Kollegium unter Leitung von Wolfgang Schumann): Nacht über Europa: die Okkupationspolitik des deutschen Faschismus (1938–1945). Achtbändige Dokumentenedition, Bd. 2, Die faschistische Okkupationspolitik in Polen (1939–1945). Köln 1989, ISBN 3-7609-1260-5, P. 23.
  7. Bogdan Musial: Das Schlachtfeld zweier totalitärer Regime, in: Klaus-Michael Mallmann, Bogdan Musial (Hrsg.): Genesis des Genozids – Polen 1939–1941. Darmstadt 2004, P. 18.
  8. Hans-Jürgen Bömelburg: Die deutsche Besatzungspolitik in Polen 1939–1945, in: Bernhard Chiari (Hrsg.): Die polnische Heimatarmee – Geschichte und Mythos der Armia Krajowa seit dem Zweiten Weltkrieg, München 2003, S. 70.
  9. Hans-Jürgen Bömelburg: Die deutsche Besatzungspolitik in Polen 1939–1945, in: Bernhard Chiari (Hrsg.): Die polnische Heimatarmee – Geschichte und Mythos der Armia Krajowa seit dem Zweiten Weltkrieg. München 2003, P. 69.
  10. Bogdan Musial: Das Schlachtfeld zweier totalitärer Regime, in: Klaus-Michael Mallmann, Bogdan Musial (Hrsg.): Genesis des Genozids – Polen 1939–1941. Darmstadt 2004, P. 20.
  11. Bogdan Musial: Das Schlachtfeld zweier totalitärer Regime, in: Klaus-Michael Mallmann, Bogdan Musial (Hrsg.): Genesis des Genozids – Polen 1939–1941. Darmstadt 2004, P. 21.
  12. Andrzej Chwalba: Kurze Geschichte der Dritten Polnischen Republik. Wiesbaden 2010, P. 79
  13. Anne Cheyvialle, « Les recettes du miracle polonais », Le Figaro, priedas « Économie », samedi 22 / dimanche 23 novembre 2014, psl. 22.
  14. World Fact Book