Vikipedija:Naudingi resursai/Kalvinizmas
|
Šis puslapis nėra vienas Vikipedijos straipsnių, tai tik pagalbinis puslapis su galimai naudinga informacija. Plačiau žiūrėkite - Naudingi resursai. |
| Krikščionybė |
|---|
 |
Pranašai ir dvasininkai
|
Biblija
|
Istorija
|
Atšakos
|
Kultūra ir visuomenė
|
Kalvinizmas – J. Kalvino mokymo pagrindu atsiradusių teologinių sistemų bendras pavadinimas.[1] Kalvinizmas buvo nutolęs nuo katalikybės, tikintieji Šv. Raštą laikė vieninteliu religinių tiesų šaltiniu, buvo įvykdytos Bažnyčios reformos – panaikintos puošnios religinės apeigos, įvestas privalomas pamaldų lankymas.
Istorija[redaguoti vikitekstą]
Kalvinizmas susiformavo vykstant antrajai Reformacijos bangai. Ši antroji protestantizmo plėtimosi ir institucionalizacijos banga pirmiausia kilo kuriant reformatų bažnyčias – bažnyčias, kurias jų priešai vadino „kalvinistais“.[2] Kalvinizmo pradininkas – Jonas Kalvinas, kuris gimė Prancūzijoje, bet dėl persekiojimų turėjo išvykti į Šveicariją. Ten jis Ženevą pavertė didžiausiu protestantizmo centru. Jono Kalvino sukurta nauja protestantizmo šaka buvo radikalesnė ir griežtesnė nei M. Liuterio sukurta liuteronybė bei anglikonų bažnyčios tikėjimas.
Paplitimas Europoje XVI a.[redaguoti vikitekstą]
Šalyse, kurios ribojosi su Šveicarija, kalvinizmo idėjos pradėjo plisti anksčiau negu labiau nutolusiose teritorijose. Kai antroji protestantizmo plėtros banga baigėsi, Anglijoje, Škotijoje, Olandijos Respublikoje, Berne ir dar daugiau nei keliolika Vokietijos teritorijų buvo prisijungusios prie Šveicarijos protestantų kantonų kaip vietos, kur įstatymai nustatė reformatų garbinimą.[3] Šalyse, kuriose buvo populiari prancūzų kalba, kalvinizmas plito greičiau. Pirmosios prancūzų kalba kalbančios teritorijos Europoje, kuriose įsitvirtino protestantizmas, buvo prancūzų kalba kalbančios žemės netoli Šveicarijos sienos, nuo Nešatelio iki Ženevos, kur reformacija pasirodė su bernezų pagalba ir buvo reformuota pagal jų tradiciją.[4]
Kalvinizmo atšakos[redaguoti vikitekstą]
Iš Šveicarijos į kitas Europos valstybes išplitus kalvinizmui, jis kito ir atsirado naujos atšakos: Anglijoje – puritonai, Prancūzijoje – hugenotai.
Hugenotai[redaguoti vikitekstą]
Hugenotai (pranc. huguenots), Prancūzijos evangelikai reformatai.[5] Prancūziją kalvinizmo idėjos pasiekė XVI a. 3-4 dešimtmetyje. Tačiau kalvinizmo pasekėjų skaičius išaugo dešimtmečiu vėliau. Prie judėjimo populiarumo prisidėjo, kad Jonas Kalvinas buvo gimęs šioje šalyje.
1559 m. įvyko pirmas Nacionalinis sinodas, kurio metu sukurta Prancūzijos Reformatų bažnyčia. Šis sinodas sutapo su Prancūzijos karaliaus Henriko II mirtimi. Šalyje prasidėjo politinė destabilizacija, nes visi Henriko II sūnūs buvo politiškai nebrandūs ir netinkami valdyti. Į sostą įžengė Henriko II žmona Kotryna Mediči.
Norint sustabdyti religinius nesutarimus šalyje, nutarta priimti ediktą, kuris suteiktų laisvesnį protestantų tikėjimą išpažinimą. 1562 m. sausio mėn. Sent Žermeno ediktas, dažnai vadinamas „Toleracijos ediktu“, turėjo būti būsimų susitarimų etalonas – pirmasis oficialus hugenotų teisės praktikuoti savo religiją be trukdžių pripažinimas.[6] Tačiau nei hugenotams, nei katalikams susitartos sąlygos netenkino. Iš karto po to įvykusios didiko Fransua Gizos sukeltos hugenotų žudynės Vassi mieste sunaikino netgi šį kompromisinį planą ir, didikui sulaikius jaunąjį karalių Čarlzą IX bei privertus Kateriną Mediči sutikti su jo politika, kilo pirmasis religinis karas, pasibaigęs 1563 m. sunkiomis paliaubomis ir Amboise‘o ediktu.[7] Taip prasidėjo religinių karų epocha Prancūzijoje.
Žuvus katalikų lyderiui Fransua Gizui ir hugenotų lyderiui Antuanui Burbonui, buvo sugalvota sudaryti dinastinę sutartį. Buvo suplanuotos vestuvės tarp karaliaus dukros Margaritos de Valua ir Antuano Burbono sūnaus Henriko Navariečio. Tačiau katalikai užpuolė hugenotus kelios dienos po vestuvių. Paryžiuje prasidėjusios žudynės ankstyvą Šventojo Baltramiejaus naktį, 1572 m. rugpjūčio 24 d., tęsėsi tris dienas ir po to buvo pakartoti keliolikoje kitų miestelių.[8] Vedybos neįvedė taip lauktos taikos šalyje, o atvirkščiai – hugenotai pradėjo naująjį karo etapą. Tačiau daug hugenotų, išgąsdinti kankinimų, mirčių, buvo priversti atsisakyti protestantiško tikėjimo ir pereiti į katalikybę.
XVI a. pabaigoje mirus pagrindiniams pretendentams į Prancūzijos sostą, vienininteliu kandidatu į sostą buvo Henrikas Navarietis. Jis perėjo į katalikybę ir buvo karūnuotas Prancūzijos karaliu Henriku IV. 1598 m. Henrikas IV išleido Nanto ediktą, kuriuo hugenotai laisvai gali išpažinti savo tikėjimą. Nanto ediktas, kuris užbaigė konfliktus, suteikė šioms bažnyčioms specialias karines privilegijas ir garantavo jų narių pilietinės teisės.[9]
Hugenotai galėjo laisvai išpažinti savo tikėjimą iki XVII a. pabaigos, kai Prancūzijos karalius Liudvikas XIV Fontenblo ediktu panaikino Nanto ediktą. Prancūzijoje prasidėjo hugenotų persekiojimas, daug protestantizmą išpažįstančių tikinčiųjų emigravo iš šalies.
Puritonai[redaguoti vikitekstą]
Puritonai (angl. puritans < lot. purus – švarus, grynas), krikščionys, puritonizmo atstovai.[10] Reformacija Anglijoje įsitvirtino XVI a. pirmoje pusėje.
Valdant karaliui Eduardui VI, Anglijoje laisviau pradėjo plisti protestantizmas. Prie to prisidėjo Kenterberio arkivyskupas Tomas Kranmeris. Kranmeris ne tik įgyvendino daugelį naujausių idėjų, kilusių iš Vokietijos ir Šveicarijos, taip pat pakvietė daug reformatorių, tokių kaip Peter Martyr Vermigli ir Martinas Buceris, aplankyti Angliją, norėdamas įgyvendinti savo svajonę prikelti reformaciją kontinente ir Liuterio palikimą.[11]
Po Eduardo VI mirties sostą užėmus seseriai katalikei Marijai I, naujoji valdovė šalyje pradėjo vykdyti kontrreformaciją. Marija I Anglijoje norėjo grąžinti katalikybę ir ėmėsi griežtų priemonių tam norui įvykdyti. Marija ėmė ištreminėti protestantus ir sudeginti juos ant stulpo, šie veiksmai jai pelnė epitetą „Kruvinoji Marija“.[12] Puritonai, išvyti iš šalies, persikėlė gyventi į kontinentinę Europą. Nemaža dalis jų persikėlė į Šveicariją, kur laisvai galėjo išpažinti Jono Kalvino tikėjimą ir priklausyti disciplinuotai bažnyčiai.
Tikrasis Anglijos kalvinizmas prasidėjo tada, kai grįžo „Marijos tremtiniai“ po Elžbietos I išrinkimo į sostą 1558 m.[13] 1559 m. naujoji karalienė išleido Vienodumo aktą, kuriuo vėl įteisino protestantizmą šalyje ir leido grįžti emigravusiems puritonams. Susipažinę, kaip kitose šalyse išpažįstamas kalvinizmas, jie grįžo radikalesni, su naujomis religinėmis taisyklėmis. Puritonai norėjo radikalesnių reformų ir manė, kad bus išleista daugiau aktų.[14]
Kalvinizmas padarė įtaką Anglijos istorijos raidai. Nors XVI a dauguma Anglijos karalių stengėsi įteisinti protestantizmą ir jų tikintiesiems suteikti daugiau laisvių, pagrindine religijos srove išliko anglikonybė. Žymūs kalvinistai teologai – Jonas Kalvinas, Teodoras Beza ir Peteris Martyras – stengėsi, kad Anglijoje sparčiau plitų kalvinizmo idėjos. Jie bendravo su šalies karaliais ir skatino suteikti daugiau teisų ir laisvių puritonams. Tačiau puritonizmas valdžią ir galią pasiekė tik XVII a., puritonu Oliveriui Kromveliui laimėjus Anglijos revoliucijos pilietinius karus.
Kalvinizmas Lietuvoje[redaguoti vikitekstą]
Lietuvoje kalvizmas pradėjo plisti XVI a. Kalvinistai buvo daugiausia bajorai, miestiečiai, didikai, inteligentai. Žymiausi iš jų - Radvilų giminė. XVII a. kalvinistų veikla ėmė silpnėti. Stipriausios kalvinistų bendruomenės buvo Biržuose, Kėdainiuose, Vilniuje, Papilyje.
Nuorodos[redaguoti vikitekstą]
- ↑ [1]. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
- ↑ „The second Wave of Protestant expansion“ in The Cambridge History of Christianity. Vol. 6: Reform and Expansion 1500–1660, p. 125.
- ↑ „The second Wave of Protestant expansion“ in The Cambridge History of Christianity. Vol. 6: Reform and Expansion 1500–1660, Cambridge, 2007, p. 126.
- ↑ „The second Wave of Protestant expansion“ in The Cambridge History of Christianity. Vol. 6: Reform and Expansion 1500–1660, Cambridge, 2007, p. 137.
- ↑ [2]. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
- ↑ Geoffrey Treasure ‘‘The Huguenots“, p.144.
- ↑ „Development and spread of calvinism“ in The New Cambridge Modern History. Vol.3: Counter-Reformation and Price Revolution, p. 95.
- ↑ Geoffrey Treasure ‘‘The Huguenots“, p.165.
- ↑ „The second Wave of Protestant expansion“ in The Cambridge History of Christianity. Vol. 6: Reform and Expansion 1500–1660"The second Wave of Protestant expansion" in The Cambridge History of Christianity. Vol. 6: Reform and Expansion 1500–1660, p. 137.
- ↑ [3]. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
- ↑ Randall J. Pederson “Unity in Diversity : English Puritans and the Puritan Reformation, 1603–1689“, p. 48.
- ↑ Randall J. Pederson “Unity in Diversity : English Puritans and the Puritan Reformation, 1603–1689“, p. 49.
- ↑ „Development and spread of calvinism“ in The New Cambridge Modern History. Vol.3: Counter-Reformation and Price Revolution, p. 106.
- ↑ „The second Wave of Protestant expansion“ in The Cambridge History of Christianity. Vol. 6: Reform and Expansion 1500–1660"The second Wave of Protestant expansion" in The Cambridge History of Christianity. Vol. 6: Reform and Expansion 1500–1660, p. 139.