Margarita de Valua

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Margarita de Valua

pranc. Marguerite de Valois

Margot.JPG
Valua-Angulemai
Margaritos de Valua herbas
Margaritos de Valua herbas
Gimė: 1553 m. gegužės 14 d.
Sen Žermen an Lė, Prancūzija
Mirė: 1615 m. kovo 27 d. (61 metai)
Paryžius, Prancūzija
Palaidotas: Sen Deni vienuolyno bazilika
Tėvas: Henrikas II
Motina: Kotryna Mediči
Sutuoktinis(-ė): Henrikas IV Burbonas
Vaikai:

Neturėjo

Religija: katalikybė
Blason France moderne.svg
Prancūzijos karalienė
Valdė: 1589 m. rugpjūčio 2 d. – 1599 m. gruodžio 17 d.
Ankstesnis: Louise de Lorraine-Vaudémont
Vėlesnis: Marija de Mediči
Blason Royaume Navarre.svg
Navaros karalienė
Valdė: 1572 m. rugpjūčio 18 d. – 1599 m. gruodžio 17 d.
Ankstesnis: Antoine de Bourbon
Vėlesnis: Marija de Mediči
Commons-logo.svg Vikiteka: Margarita de ValuaVikiteka

Margarita de Valua (pranc. Marguerite de Valois; 1553 m. gegužės 14 d. Sen Žermen an Lė, Prancūzija – 1615 m. kovo 27 d. Paryžius, Prancūzija), taip pat žinoma kaip „Karalienė Margo“ – Prancūzijos princesė, karaliaus Henriko II ir Kotrynos Mediči dukra. Po santuokos su Henriku Navariečiu (būsimasis Henrikas IV Burbonas) tapo Navaros ir Prancūzijos karaliene. Tačiau po to, kai Henrikas Navarietis užėmė Prancūzijos sostą, Margaritai de Valua teko su juo išsiskirti, nes ji negalėjo turėti vaikų. Jų santuoka buvo oficialiai anuliuota 1599 m.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jaunystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Margarita buvo Prancūzijos karaliaus Henriko II ir Kotrynos Mediči trečiąja dukra ir septintuoju vaiku. Ji buvo jauniausias vaikas šeimoje. Jos broliai Pranciškus II, Karolis IX ir Henrikas III buvo Prancūzijos karaliais, o jos sesuo Elžbieta de Valua tapo Ispanijos karaliaus Pilypo II Habsburgo trečia žmona.

Margarita apie 1560 m., François Clouet paveikslas

Dar vaikystėje Margarita visus žavėjo savo grožiu, žavesiu, aštriu protu ir nepriklausoma mąstysena. Be to, ji gavo gerą išsilavinimą, žinojo lotynų, graikų, italų, ispanų kalbas, studijavo filosofiją ir literatūrą bei pati gerai rašė.

Jaunystėje Margarita palaikė slaptus meilės ryšius su hercogu Henriku de Gizu, tačiau Kotryna Mediči ir Karolis IX nenorėjo sustiprinti hercogų Gizų įtakos ir turėjo pasipriešinti santuokai, kuri galėtų sutrikdyti pusiausvyrą tarp katalikų ir protestantų. Tuo metu Henriko de Gizo šeima buvo labai įtakinga Prancūzijoje. Hercogai Gizai buvo katalikų partijos lyderiais.[1]

Suplanuota santuoka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVI amžiuje religiniai karai draskė Prancūziją. Margaritos de Valua ir Henriko Navariečio suplanuota santuoka turėjo sumažinti įtampą tarp katalikų ir hugenotų (protestantų). Nepaisant savo priešiškumo hugenotams ir Henriko Navariečio motinai, Žanai d’Albret, Kotryna Mediči labai norėjo, kad jos dukra ištekėtų už Henriko Navariečio, nes ši santuoka galėtų baigti religinius karus Prancūzijoje.[2]

Įdomus yra faktas, kad Henriko Navariečio motina mirė įtartinomis aplinkybėmis, dar prieš savo sūnaus vedybas. Įtariama, kad Kotryna Mediči apnuodijo Žaną d’Albret pirštinėmis, kurios buvo jai nusiųstos kaip būsimų vestuvių dovana.[3]

Margarita de Valua ir Henrikas Navarietis

1572 m. rugpjūčio 18 d. Paryžiuje įvyko Margaritos de Valua ir Henriko Burbono, hugenotų lyderio, Navaros karaliaus ir Margaritos antros eilės pusbrolio vedybos. Jų vedybas švęsti į Paryžių atvažiavo daug hugenotų. Manoma, kad Kotryna Mediči įtikino karalių Karolį IX pradėti hugenotų žudynes mieste, šiandien žinomas kaip Šventojo Baltramiejaus naktis. Šios vedybos, kurios buvo švenčiamos su didele iškilme, baigėsi masinėmis žudynėmis ir tai davė pradžią ketvirtam religiniam karui Prancūzijoje.[4]

Navaros Karalienė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šventojo Baltramiejaus naktį Margarita išgelbėjo keletą hugenotų, tarp kurių buvo ir jos vyras. Ji įleido juos į savo kambarius ir atsisakė atidaryti duris žudikams. Po Šventojo Baltramiejaus nakties Henrikas Navarietis turėjo priimti katalikybę.

1576 m. Henrikui Navariečiui pavyko pabėgti iš Paryžiaus, tačiau jo žmona Margarita turėjo pasilikti. Po Šventojo Baltramiejaus nakties Margaritos laisvė buvo atimta ir ji daugiau nei trejus metus gyveno Paryžiuje. Galiausiai 1578 m. buvo pasirašytas laikinas taikos susitarimas su hugenotais ir Margaritai buvo suteiktas leidimas grįžti pas savo vyrą į Navarą. Iki 1582 m. Margarita gyveno Nerake, Navaroje.

1582 m. Margarita grįžo pas savo brolį Henriką III į Paryžių. Tačiau jau greitai ji buvo priversta palikti Paryžių, nes jos brolis, Prancūzijos karalius, Henrikas III, apkaltino ją, kad ji neatlieka savo pareigų Valua šeimai, nes vietoj politinės tarpininkės, kuria ji buvo visus šiuos metus, Margarita pasirinko savo laiką leisti su meilužiu.

Po ilgų derybų jai buvo leista grįžti pas savo vyrą į Navarą. Tačiau Navaroje Margarita susidūrė su šaltu priėmimu, nes jos vyras Henrikas Navarietis buvo užimtas savo meilės santykiais su Diana d‘Andoins, grafiene de Guiche. Be to, 1584 m. po Margaritos jaunesniojo brolio Pranciško Valua, Alansono kunigaikščio, mirties, Henrikas Navarietis tapo teisėtu Prancūzijos sosto įpėdiniu. Tai leido jam nebesinaudoti žmonos tarpininkavimu savo santykiuose su Prancūzijos karaliumi ir savarankiškai diktuoti sąlygas bevaikiam Henrikui III.

Margarita de Valua, 1573 m.

Esant tokiai situacijai, 1585 m. Margarita de Valua nuvyko į Aženą, savo katalikišką grafystę pietų Prancūzijoje. Ažene ji paskelbė save Katalikų lygos nare ir atnaujino santykius su hercogu de Gizu. Tai buvo atviras pasipriešinimas savo vyrui, Henrikui Navariečiui, ir broliui, Henrikui III. Tačiau jau po kelių mėnesių Aženo gyventojai sukilo prieš karalienę Margaritą ir ji turėjo bėgti į Karlą. 1586 m. jos brolis Henrikas III įkalino ją Ussono pilyje, Overnės provincijoje. Ussono pilyje Margarita pragyveno 18 metų, iki 1605 m.

Per tą laiką Margarita de Valua parašė memuarus, kuriuose ji pasakoja apie savo brolių Karolio IX ir Henriko III santykius su Henriku IV. Tai buvo pirmas tokio pobūdžio tekstas Prancūzijoje, kurio autore buvo moteris.[5] Margaritos de Valua memuarai buvo išleisti tik po jos mirties, 1628 m.

1599 m. karalius Henrikas III buvo nužudytas ir Margaritos de Valua vyras, Henrikas Navarietis tapo naujuoju Prancūzijos karaliumi, Henriku IV.

Derybos dėl Margaritos de Valua ir Henriko IV santuokos anuliavimo prasidėjo 1592 m. ir baigėsi 1599 m. Santuoka turėjo būti anuliuota, nes Margarita negalėjo turėti vaikų. Tačiau buvo sutarta, kad Margarita pasiliks sau karalienės titulą.

Paskutinieji metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vyresniame amžiuje Margarita grįžo į Paryžių ir susitaikė su savo buvusiu vyru ir jo antrąja žmona, Marija de Mediči.

Paryžiuje ji tapo meno globėja, rūpinosi vargšais, padėdavo planuoti Prancūzijos dvaro renginius bei auklėjo Henriko IV ir Marijos de Mediči vaikus.

Margarita mirė 1615 m. kovo 27 d. nuo plaučių uždegimo. Visą savo turtą ji paliko karaliui Liudvikui XIII, kurį mylėjo kaip savo sūnų.[6]

Šaltiniai ir išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.