Sinodas
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Sinodas (gr. σύνοδος = synodos 'susirinkimas') – krikščionių bažnyčios susirinkimas, šaukiamas nuspręsti doktrinos, administravimo ar taikymo klausimus. Žodis naudojamas katalikybėje, stačiatikybėje ir protestantizme.
Katalikybėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Katalikybėje sinodu vadinamas nuo IV a. visos šalies ordinarų, bažnytinės provincijos vyskupų arba vyskupijos aukštesniųjų dvasininkų susirinkimas, įsteigtas 1965 m.
Pripažįstami 7 svarbiausi sinodai: Nikėjos, Konstantinopolio, Efezo, Chalkedono, II Konstantinopolio, III Konstantinopolio, II Nikėjos.
Stačiatikybėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Sinodas stačiatikybėje – aukščiausia jų valdžia (aukšto rango dvasininkų kolegija), kuriai vadovauja bažnyčios vadovas (arkivyskupas, metropolitas, patriarchas).
Visuotinai pripažįstami 6 stačiatikių sinodai: Trulo susirinkimas (692 m.), IV Konstantinopolio susirinkimas (879–880 m.), V Konstantinopolio susirinkimas (1341–1351 m.), Jasės sinodas (1642 m.), Jeruzalės sinodas (1672 m.), Konstantinopolio sinodas (1872 m.).
Protestantizme[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Protestantizme sinodas reiškia dvasininkų ir pasauliečių atstovų kolegiją bažnyčios reikalams spręsti. Sinodai čia nėra šaukiami ir neužima tokios svarbios vietos kaip kitose krikščionių konfesijose.