Telemacho nuotykiai
„Telemacho nuotykių“ frontispisas | |
| Autorius | François Fénelon |
| Šalis | Prancūzija |
| Žanras | Auklėjamasis romanas |
| Veikėjai | Telemachas Mentoras |
| Originalus leidimas | |
| Pavadinimas | Les Aventures de Télémaque, fils d'Ulysse |
| Kalba | Prancūzų |
| Parašyta | 1694 m. |
| Išleista | 1699 m. |
„Telemacho, Uliso sūnaus, nuotykiai“ (pranc. Les Aventures de Télémaque, fils d'Ulysse), trumpiau „Telemacho nuotykiai“ – Fransua Fenelono auklėjamasis romanas, veikiausiai parašytas 1694 m. ir be autoriaus žinios išleistas 1699 m., vėliau 1717 m. išleistas jo šeimos. Kūrinys užpildo tarpą Homero „Odisėjos“ siužete, jame pasakojama apie Uliso (Odisėjo) sūnaus Telemacho, lydimo Mentoro – iš tiesų išminties deivės Minervos – keliones ir po jūras klajojančio Telemacho tėvo paieškas.[1]
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Fenelonas „Telemacho nuotykius“ parašė karališkosios šeimos vaikų švietimui, ypač savo mokinio Liudviko, Mažojo Dofino, karaliaus Liudviko XIV vaikaičio, ugdymui.[2] Kūrinyje naudojant mitologiją vaizduojama gėrio ir blogio problema, ideali ir netinkama valdžia. Taip siekta jaunąjį Liudviką supažindinti su dorove ir politika bei senovės literatūra.[1]
-
Telemacho atvykimas į Kalipsės salą -
Termosiris moko Telemachą sekti Apolono pavyzdžiu
„Telemacho nuotykiai“ buvo tiek epas, tiek traktatas apie moralę ir valdžią, išgarsinęs Feneloną, tačiau ir užtraukęs karaliaus nemalonę. Fransua Fenelonas pasinaudojo Telemacho ir Mentoro istorija kaip pretekstu moraliniam ir politiniam švietimui, kuris tuo metu suprastas kaip Liudviko XIV valdymo satyra; arogantiško valdovo Idomenėjo paveikslas romane atrodo tarsi užuomina į Karalių Saulę. Ši Liudviko XIV absoliutizmo kritika buvo priimta kaip argumentas prieš Dievo suteiktą karalių prigimtinę teisę. Dėl šių priežasčių Fenelono kūryba buvo itin svarbi XVIII a. filosofijai. Šarlis Lui Monteskjė šį veikalą praminė „dieviškąja šio amžiaus knyga“ (pranc. le livre divin de ce siècle) ir iš jo sėmėsi įkvėpimo rašydamas „Persų laiškus“ (pranc. Lettres persans).[2]
Santrauka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagal 1763 m. Paryžiaus leidimą:[3][4]
I–II knyga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Telemachas, vedamas Minervos Mentoro pavidale, laivui sudužus atvyksta į Uliso tegedinčios Kalipsės salą. Ji palankiai jį priima, įsimylėjusi jam pasiūlo nemirtingumą ir reikalauja pasiklausyti jo nuotykių. Ulisas papasakoja apie savo kelionę į Pilą ir Spartą, savo laivo sudužimą Sicilijos krantuose, patirtą pavojų būti paaukotam prie Anchiso kapo, kaip jis ir Mentoras padėjo Akestui atremti barbarų puolimą ir kaip šis karalius atsidėkojo už jų rūpestį, duodamas tyriečių laivą sugrįžti į savąjį kraštą.
Telemachas pasakoja, kaip jis Sesostrido jūreivių buvo sučiuptas, tyriečių laivu nuplukdytas į Egiptą ir ten paimtas nelaisvėn. Jis apsako šios šalies grožį ir jų karaliaus išmintingą valdžią. Jis priduria, jog Mentoras Etiopijoje buvo paimtas į vergovę, kad jis Oazės dykumoje buvo priverstas piemenauti; kad Termosiris, Apolono žynys, jį guodė, ragindamas jį imituoti Apoloną, kadaise buvusį karaliaus Admeto piemeniu; jog Sesostridas, pagaliau sužinojęs apie visus gerus darbus, jo padarytus tarp piemenų, jį pasikvietė ir, įsitikinęs jo nekaltumu, prižadėjo sugrąžinti į Itakę, tačiau Sesostrido mirtis jam atnešė naujų nelaimių ir jis buvo įkalintas bokšte prie jūros kranto, iš kurio jis matė, kaip naujasis karalius Bokchoridas žuvo mūšyje su savo maištaujančiais pavaldiniais, palaikytais tyriečių.
III–IV knyga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
.jpg)
Telemachas pasakoja, kaip jis buvo išlaisvintas Bokchorido įpėdinio drauge su visais tyriečių kaliniais; jog jis Narbalo, vadovavusio tyriečių laivynui, laivu buvo nuplukdytas į Tyrą; kad Narbalas jam papasakojo apie savo karalių Pigmalioną, kurio žiauraus godumo derėtų bijoti, supažindino jį su Tyro prekybos principais ir atskleidė, kad jis ketina kipriečių laivu iš Kipro salos nuvykti į Itakę, Pigmalionui sužinojus, kad jis yra svetimšalis ir norėjus jį suimti; kad jis buvo bepražūvąs, tačiau buvo išgelbėtas tirono meilužės Astarbės, norėjusios vietoj jo pražudyti kitą jaunuolį, kurio panieka ją supykdė.
Kalipsė pertraukia Telemachą, reikalaudama, kad jis pailsėtų. Mentoras jį subara už pradėtas pasakoti keliones, tačiau jam jau pradėjus pataria užbaigti. Telemachas papasakoja, jog savo kelionėje iš Tyro į Kiprą susapnavo Venerą ir Kupidoną, nuo kurio jį saugojo Minerva; kad jis regėjo Mentorą, raginusį jį palikti Kipro salą; kad jam besikeliant jie pateko į audrą, kuri juos būtų pražudžiusi, jei jis pats nebūtų griebęs vairo, nes vynu pasigėrę kipriečiai nesugebėjo jo suvaldyti; kad, jam atvykus į salą, jis su siaubu išvydo ištirkusius šalies gyventojus, tačiau siras Hazaelis, kurio vergu tapo Mentoras, tada taip pat buvęs Kipre, abu graikus pasiėmė į savo laivą, juos nuplukdė į Kretą ir šioje kelionėje jie pamatė nuostabų Amfitritės, karietoje traukiamos jūros arkliukų, vaizdą.
V–VI knyga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Telemachas pasakoja, kad jam atvykus į Kretą jis sužinojo, kad Idomenėjas – šios salos karalius – paaukojo savo vienintelį sūnų, kad išpildytų neapgalvotą priesaiką; kad kretiečiai, norėdami atkeršyti už pralietą jo sūnaus kraują, privertė tėvą palikti jų šalį ir po ilgų svarstymų susibūrė išrinkti naująjį karalių. Telemachas priduria, jog jis buvo priimtas į šį susirinkimą, laimėjo apdovanojimų daugelyje rungčių ir išaiškino klausimus, Minojo paliktus savo įstatymų knygoje; kad visi salos seniai, teisėjai ir gyventojai, stebėdamiesi jo išmintimi, norėjo padaryti jį karaliumi.
Telemachas pasakoja, kaip jis atsisakė Kretos sosto, idant galėtų grįžti į Itakę; kad jis pasiūlė karaliumi išrinkti Mentorą, kuris taip pat atsisakė diademos; kad galiausiai, susirinkusiesiems spaudžiant Mentorą nuspręsti už visą tautą, jis jiems papasakojo visa, ką žinojo apie Aristodemo vertybes ir šis iš karto buvo paskelbtas karaliumi; kad jis ir Mentoras tuomet išplaukė į Įtakę, tačiau Neptūnui norėjus patenkinti įniršusią Venerą ir sudaužius jų laivą, jie deivės Kalipsės buvo priimti į savo salą.
VII–VIII knyga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kalipsė žavisi Telemachu ir jo kelionėmis ir visaip stengiasi jį pasilikti savo saloje, apkerėdama jį savo aistra. Mentoras savo patartimi padeda Telemachui atsilaikyti prieš šios deivės ir Veneros padėti pakviesto Kupidono klastą. Nepaisant to, Telemachas ir nimfa Eucharidė netrukus įsimyli. Tai Kalipsei sukelia pavydą, o vėliau ir neapykantą įsimylėjėliams. Ji Stikso vardu prisiekia, jog Telemachas privaląs išsidešdinti iš jos salos. Kupidonas ją guodžia ir pasiunčia jos nimfas padegti Telemacho laivą, pastatytą Mentoro, jam vos Telemachui paliepus šiuo išplaukti. Telemachas slapta pasidžiaugia laivo sudegimu. Tai pamatęs, Mentoras jį įstumia į vandenį ir pats paskui jį įšoka, kad galėtų nuplaukti iki kito pakrantėje pastebėto laivo.
Adoamas, Narbalo brolis, pasirodo esąs tyriečių laivo, kuriame palankiai priimami Mentoras ir Telemachas, kapitonas. Kapitonas, atpažinęs Telemachą, jam papasakoja apie tragišką Pigmaliono ir Astarbės mirtį ir Baleazaro, kurio tironas tėvas, įtikintas šios moters, buvo išsižadėjęs, įžengimą į sostą. Vaišių, surengtų Mentorui ir Telemachui, metu Achitojas savo dainos švelnumu aplink laivą suburia tritonus, nereides ir kitas jūros dievybes. Mentoras paėmęs lyrą pagroja dar šauniau už Achitoją. Tada Achitojas apsako Betikos nuostabumą. Jis apibūdina šios šalies, kur žmonės ramiai gyvena kuklioje dorovėje, šiltus orus ir kitus grožius.
IX–X knyga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
_-_Telemachus_and_Thermosiris_-_732111_-_National_Trust.jpg)
Venera, tebepykstanti ant Telemacho, reikalauja, kad Jupiteris jį pražudytų. Tačiau, moiroms neleidus jam mirti, deivė nueina su Neptūnu pasitarti, kaip jį nukreipti nuo Itakės, į kurią jis plukdomas Adoamo. Jiems padeda klastinga dievybė, kuri jį sutrikdo ir jis, manydamas, jog plaukia Itakėn, atvyksta į salentiečių uostą. Jų karalius Idomenėjas Telemachą priima į savo naująjį miestą, kur jis tuo metu rengia auką Jupiteriui už pasisekimą kare prieš mandūriečius. Žynys, išnagrinėjęs aukos žarnas, Idomenėjui pranašauja sėkmę, teigdamas, jog jis už savo laimę bus skolingas savo dviem svečiams.
Idomenėjas Mentorui atskleidžia karo prieš mandūriečius priežastį. Jis jam papasakoja, kad šie žmonės jam anksčiau buvo perleidę Hesperijos pakrantę, kur jis įkūręs miestą; jog jie atsitraukę į netoli esančius kalnus, kur kelis iš jų sužeidus jo vyrų būriui, ši tauta atsiuntusi du senius, su kuriais jis sudaręs taikos sutartį; kad keliems jo pavaldiniams, nežinojusiems apie taikos sutartį, ją pažeidus, šie buvo besiruošią pradėti karą. Idomenėjui bepasakojant, mandūriečiai, skubėję griebtis ginklo, pasirodo prie Salento vartų. Nestoras, Filoktetas ir Falantas, kuriuos Idomenėjas laikęs nešališkais, prieš jį kovoja mandūriečių kariuomenėje. Mentoras išvyksta iš Salento ir vienas priešui pasiūlo taikos sąlygas.
XI–XII knyga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Telemachas, matydamas Mentorą tarp sąjungininkų, panori sužinoti, kas ten vyksta. Jam atveriami Salento vartai ir šis prisijungia prie Mentoro, o jo pasirodymas paskatina sąjungininkus priimti taikos sąlygas, Idomenėjo vardu pasiūlytas Mentoro. Karaliai į Salento miestą įžengia kaip draugai. Idomenėjas sutinka su viskuo, dėl ko buvo sutarta. Apsikeičiama įkaitais ir tarp miesto bei stovyklos paaukojama bendra auka sąjungai patvirtinti.
Nestoras sąjungininkų vardu iš Idomenėjo reikalauja paramos prieš dauniečius, jų priešus. Mentoras, norėdamas valdyti Salento miestą ir išmokyti šią tautą žemės ūkio, viską pertvarko taip, kad jie pasitenkintų Telemacho, vadovaujančio šimtui kretiečių didikų, valdžia. Jam išvykus, Mentoras kruopščiai peržiūri miestą bei uostą, viską ištiria, pasirūpina, kad Idomenėjas įvestų naujus prekybos ir valdžios įstatymus, paskirstytų žmones į septynias klases, kurių luomus ir kilmę skiria skirtingi drabužiai; ir atsisakytų prabangos bei nenaudingų menų, idant amatininkai galėtų dirbti jo garbinamą ariamąjį darbą.
 Šią straipsnio dalį reikėtų išplėsti.
|
 |
Vertimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Fransua Fenelono „Telemacho nuotykiai“ išversti į 40 kalbų, sulaukė 800 leidimų.[5] Į lietuvių kalbą romanas neišverstas.
1733 m. išleistas „Telemacho, Uliso sūnaus, nuotykių“ vertimas į vokiečių kalbą pavadinimu „Keisti Telemacho nuotykiai“ (vok. Die seltsamen Begebenheiten des Telemach), tapęs labai populiarus Vokietijos aukštuomenės dvaruose.[6][7] Jis įkvepė markgrafienę Vilhelminą Bairotietę sukurti „Sanparėjo“ (pranc. sans pareil – be lygių, neprilygstamas) sodą Bavarijoje.[8]
Romanas 1726 m. Jono Stanislovo Jablonovskio Sandomiere išverstas į lenkų kalbą pavadinimu „Telemacho, Itakės karaliaus Uliso sūnaus, istorija“ (lenk. Historya Telemaka, syna Ulissesa, krola Itaku). Vertimas į lenkų kalbą „Telemacho, Uliso sūnaus, nuotykiai“ (lenk. Przypadki Telemaka syna Ulisesa) 1750 m. vėl pasirodė Leipcige, o 1775 m. – Varšuvoje.[9]
Rusijoje kūrinys geriausiai žinomas dėl 1766 m. išleisto Vasilijaus Trediakovskio vertimo pavadinimu „Telemachida, arba Klajojantis Telemachas, Odisėjo sūnus“ (rus. Тилемахида, или Странствование Тилемаха, сына Одиссеева). Tai buvo pirmoji užbaigta epinė poema rusų kalba. Šis vertimas pasižymi archajiška dikcija ir hegzametru.[10] Jį niekino Jekaterinos II, tačiau gynė Aleksandras Radiševas ir kiti.
„Telemacho nuotykiai“ 1859 m. Jusufo Kamilio Pašos, vėliau tapusio Osmanų imperijos didžiuoju viziriu (ministru pirmininku), buvo išversti į turkų osmanų kalbą. Tai laikoma pirmuoju europietiško romano vertimu į turkų kalbą.[11]
Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 „Les Aventures de Télémaque“. Gallica. Nuoroda tikrinta 2022-09-24.
- ↑ 2,0 2,1 Cogné, Albane; Blond, Stéphane; Montègre, Gilles (2011). „Les Circulations internationales en Europe, 1680–1780“. Atlande. p. 210. ISBN 9782350301358.
{{cite web}}: Trūksta arba tuščias parametras|url=(pagalba) - ↑ Fénelon, François (1763). Les aventures de Télémaque, fils d'Ulysse. I. Nuoroda tikrinta 2022-09-25.
- ↑ Fénelon, François (1763). Les aventures de Télémaque, fils d'Ulysse. II. Nuoroda tikrinta 2022-09-25.
- ↑ Urba, Kęstutis. Vaikų literatūros sistemos formavimasis iki XIX amžiaus (PDF). Vilniaus universiteto leidykla. p. 19. ISBN 978-609-459-746-6.
- ↑ Hillenaar, Henk (2000). Nouvel état présent des travaux sur Fénelon. Amsterdamas: Rodopi. p. 144. ISBN 9042007095. Nuoroda tikrinta 2022-09-24.
- ↑ Eck, Katharina (2018). Tapezierte Liebes-Reisen. transcript Verlag. pp. 202ff. ISBN 9783839436288. Nuoroda tikrinta 2022-09-24.
- ↑ Müller-Lindenberg, Ruth (2005). Wilhelmine von Bayreuth die Hofoper all Bühne des Lebens. Kelnas: Böhlau. p. 68. ISBN 9783412116040. Nuoroda tikrinta 2022-09-24.
- ↑ „Przypadki Telemaka syna Ulissesa” Franciszka Fénelona“. Polona. Nuoroda tikrinta 2022-10-02.
- ↑ V. L. Korovin. „Trediakovskij“. Didžioji rusų enciklopedija. Suarchyvuotas originalas 2022-09-23. Nuoroda tikrinta 2022-09-24.
- ↑ Berk, Özlem. „Translating the “West”: The Position of Translated Western Literature within the Turkish Literary Polysystem“ (PDF). p. 3. Nuoroda tikrinta 2022-09-24.