Epika

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Epika (gr. èpos 'žodis, pasakojimas') – viena iš trijų literatūros rūšių (pasakojimo menas). Epiniame kūrinyje autorius pasakoja apie kokį nors žmogų. Epika skirstoma į žanrus:

• proza – epas, apsakymas (pasakojamas tik vienas epizodas), romanas, apysaka, novelė, dienoraštis.
• eiliuoti – poema, pasakėčia.

Epikos pagrindas – pasakojimas, perimtas iš sakytinės liaudies tradicijos, kuriai rašytinė literatūra suteikė deterministinio rišlumo, psichologinės individualizacijos, žanrinių formų pastovumo. Svarbiausias epikos bruožas – vaizduojamojo pasaulio primatas pasakotojo atžvilgiu. Žmonių veiksmai ir išgyvenimai, išoriniai įvykiai ir aplinkybės iškyla kaip objektyvi struktūra, tarsi visai nepriklausoma nuo ją stebinčio ir suvokiančio subjekto.

Lietuvių kritikoje epikos sąvoka iškilo XIX a. pradžioje, išleidus K. Donelaičio „Metus“ (1818 m.). Lietuvių nacionalinio judėjimo laikotarpiu eiliuota epika buvo svarbiausia tautos istorinės patirties raiška (Maironio „Tarp skausmų į garbę“, 1895 m.). Nebuvo daroma skirtumo tarp epikos ir epo. Kaip lietuvių nacionalinį epą kritika interpretavo V. Krėvės „Šarūną“ (1910 m.), vėliau J. Marcinkevičiaus draminę trilogiją („Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“, 1968–1977 m.). Pasirodžius Žemaitės apsakymams, epikos sąvoka buvo susieta su prozinio pasakojimo menu. Į lietuvių prozą įvedama neutrali visažinio autoriaus pozicija, veiksmas rutuliojasi iš nubrėžtų aplinkybių kaip neišvengiama pasekmė, charakteriai plėtojasi pagal savo vidinę logiką (A. Vienuolio apysaka „Vėžys“, 1925 m.; P. Cvirkos romanas „Žemė maitintoja“, 1935 m.; I. Simonaitytės „Vilius Karalius“, 1939, 1956 m.; V. Bubnio „Po vasaros dangum“, 1973 m.).

Epikos brandumas, susijęs su realizmo įsigalėjimu, charakterizuoja nacionalinės literatūros išsivystymo lygį.