Satyra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
"Le satyra el l'epistole di Q. Orazio Flacco", išspausdinti 1814 metais.

Satyra (lot. satur „prisotintas, užpildytas, aprūpintas“) – kūrinys, kuriame išreikškiamas pasipiktinimas negatyviais ar nepriimtinais reiškiniais, išjuokiamos ydos, trūkumai ar silpnybės, nes šios pirmiausia bijo pašaipos.
Nors satyra iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti tik humoras, jos tikslas – gerinti ir skaidrinti žmogaus prigimtį, kelti sąmoningumą, gerovę bei kultūrą, sukeliant visuomenės pasipiktinimą ar pajuoką dėl to, kas yra nepriimtina.
Satyrai būdinga stipri ironija ar sarkazmas bei konstruktyvi kritika, taip pat dažnai naudojama parodija, karikatūra, sąmojis, hiperbolizavimas, dviprasmybės, sugretinimai, palyginimai, analogijos.
Satyra siejama su inteligentija ir visapusiškai aukštesniu intelektu: kokybiškai satyrai sukurti ar suprasti reikalingas stiprus kritinis, loginis ir abstraktusis mąstymas, kūrinių, personažų, sąvokų ar terminų žinojimas, susidūrimas su įvairiomis kultūromis, bei pakankamai aukštas išsilavinimas, analitiškas pastabumas visuomenėje vykstantiems procesams, aplinkai, tendencijoms.

Rimtoji satyra – sukelianti pasipiktinimo jausmą, protestas prieš visuomenės sugedimą, kai ydos, žeminančios žmonių vertybes, pasiekia plačius žmonių sluoksnius.
Lengvoji satyrasąmojingai pajuokianti žmonių silpnybes ir trūkumus, nukreipta į žmonių silpnybes, klaidas, prietarus. Šie reiškiniai nėra smerkiami, tačiau parodomi kaip netinkami ir taisytini.
Paskvilis – satyra nukreipta į atskirus asmenis.