Savižudybė

Savižudybės prevencijos plakatas ant tilto Amerikoje. Angliško teksto vertimas: Patarimas krizėje: Yra viltis, paskambink. Šuolio nuo šio tilto pasekmės yra mirtinos ir tragiškos

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Savižudybė – sąmoningas savo paties gyvybės nutraukimas.

Egzistuoja įvairūs požiūriai į savižudybę. Daugelyje religijų tai yra labai smerktina nuodėmė, kai kuriose šalyse savižudybė laikoma sunkiu nusikaltimu.

Savižudybe laikomas toks prieš save nukreiptas veiksmas, kurio pagrindinis tikslas yra mirtis. Tačiau kankiniai paprastai nelaikomi savižudžiais, nors jų veiksmai veda į neišvengiamą mirtį. Taip pat nelaikė savęs tokiais net ir į tikrą mirtį vykstantys kariai (Ohka pilotai ir pan.), nors apie tai yra įvairių nuomonių.

Savižudybių statistika

Žemėlapis, rodantis savižudybių skaičių (iš 100 000 žmonių)

Pagal savižudybių skaičių pasaulyje pirmaujančios valstybės (raudona spalva)

Sudėtinga nustatyti tikslų savižudžių skaičių pasaulyje, kadangi dėl socialinių ar religinių priežasčių tokie atvejai būna nutylimi. Dėl iškreiptų duomenų sudėtinga lyginti įvairių šalių duomenis. Be to, savižudybės faktą ne visada galima tiksliai konstatuoti – savižudybe gali būti laikomas nužudymas žmogaus, kuris buvo apimtas gilios depresijos, tačiau nusižudymas patenkant į avariją mirčių statistikoje dažniausiai priskiriamas nelaimingiems atsitikimams.

Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimą beveik milijonas žmonių nusižudo kasmet, daugiau nei žūsta karuose. Pagal šį tyrimą, pasaulyje savižudybė įvyksta kas 40 sekundžių. Didžiausias savižudžių skaičius yra Baltijos valstybėse, kur kasmet nusižudo apie 40 iš 100 000 žmonių. Mažiausiai savižudžių – Maltoje, kur dažnai metai praeina be savižudybių.

Išsivysčiusiose valstybėse dažniau žudosi vyrai (apie 4 kartus ir daugiau), tačiau moterys dažniau mėgina tai daryti. Šis fenomenas gali būti paaiškintas vyrų polinkiu rinktis žiauresnius ir „efektyvesnius“ metodus nei moterys, šitaip 3-4 kartus padidinant tikimybę nusižudyti. Be to, kai kurie psichologai teigia, kad moterys dažniau renkasi „nesėkmingą“ savižudybę tiesiog norėdamos atkreipti dėmesį į savo prastą situaciją (dažniausiai – dvasinį skausmą), nors tokiais ketinimais pasižymi ir vyrai. Taip pat, vyrai, linkę į depresiją, patiria daug didesnį visuomenės stigmatizavimą ir didesnį socialinių ryšių trūkumą. Pagal PSO Kinija yra vienintelė valstybė pasaulyje, kurioje nusižudo daugiau moterų nei vyrų, pagrindinė priežastis nurodoma problemos šeimoje. Savižudybės dažniausios vasarą.

Daugiausiai savižudybės atvejų yra tarp išėjusių į pensiją, išsiskyrusių, bevaikių, vienišų žmonių.

Savižudybių padaugėja esant ekonominiam nestabilumui (pvz., Lietuvoje kaimo žmonės žudosi žymiai dažniau nei miesto). Karai dažnai siejami su savižudybių skaičiaus sumažėjimu.

Daugelis savižudžių turi psichologinių problemų, viena dažniausių – depresija. Taip pat gana dažnos priežastys yra rimti fiziniai negalavimai, žalingi įpročiai, nevisavertiškumo kompleksas. Būna kalta ir visuomenė, jei ji negailestinga silpnesniam ar kenčiančiam, nepakanti neturtingam, bent pagal galimybes nepadeda bėdos ištiktam žmogui.

Išskyrus Meksiką, Centrinę Ameriką, Venesuelą, Peru, Boliviją, Pietų Afrikos Respubliką ir Braziliją, savižudybių atvejų yra daugiau nei žmogžudysčių.

Savižudybių skaičius (iš 100 000 gyventojų per metus):

Vieta	Valstybė	Metai	Vyrų	Moterų	Iš viso
1.	Šri Lanka	2015	58,8	13,3	34,6
2.	Gvinėja	2015	46,0	15,5	30,6
3.	Mongolija	2015	48,2	9,2	28,1
4.	Kazachstanas	2015	48,1	9,6	27,5
5.	Dramblio Kaulo Krantas	2015	38,8	14,4	27,2
6.	Surinamas	2015	41,6	12,6	26,9
7.	Pusiaujo Gvinėja	2015	39,1	13,2	26,6
8.	Lietuva	2015	47,1	8,1	26,1
9.	Angola	2015	38,1	14,3	25,9
10.	Pietų Korėja	2015	36,1	13,4	24,1

Giluminės savižudybių priežastys

Yra sukurta daug įvairių teorijų ir hipotezių apie savižudybes, kuri evoliuciškai atrodo beprasmė, priežastis, juolab, kad gyvūnijos pasaulyje tai beveik nepasitaikantis reiškinys. Žymus prancūzų sociologas Emilis Durkheimas pagrindine savižudybių priežastimi laikė socialinę dezintegraciją – kuomet visuomenė susiskaido, buvusios moralės normos devalvuojamos, nėra naujų, konsoliduojančių tikslų. Psichologinės krypties atstovų nuomone, nemažą įtaką savižudybėms turi asmenybės charakteris, temperamentas, emocinis stabilumas. Anot E. Šneidmano, „savižudybę iš esmės lemia psichologinis skausmas. Pirminis didelio psichologinio skausmo šaltinis yra nepatenkinti psichologiniai poreikiai.

Plėtojant E. Durkheimo modelį galima išskirti keturis dezintegracijos etapus – ontologinį, biologinį, socialinį ir psichologinį. Savižudybė yra galutinė dezintegracijos stadija. Ontologinės dezintegracijos metu nyksta žmogaus tikėjimas dievybe, pasaulis pradedamas suvokti materialistiniu požiūriu, stiprėja individualizmas, beprasmybės jausmas. Tyrimais nustatyta, kad religingi žmonės save laiko laimingesniais negu nereligingi, o savižudybės šalyse, kur realus religingumas didelis (Arabų šalyse, Lotynų Amerikoje) vyksta daug rečiau, negu sekuliarizuotose, ateistinėse šalyse (Europa, Rytų Azija). Individualizmu ir konkurencija paremtoje visuomenėje asmenys priversti nuolat kovoti, o nesugebėję realizuoti tikslų patiria psichologinį spaudimą, stigmatizciją.

Biologinė dezintegracija pasireiškia kaip gamtos savireguliacija. Civilizacija, dėl spartaus gyventojų daugėjimo, eikvodama gamtinius resursus, masiškai naikindama gamtą sukelia gamtinį disbalansą. Kadangi žmogus natūralių priešų neturi, o ligas kontroliuoja, žmonija destabilizuojama psichiškai ir vedama prie susinaikinimo.

Socialinė dezintegracija pasireiškia visuomenės tarpusavio susipriešinimu. Šis gali kilti dėl „visuomenės pralaimėjimo“ (žlugus imperijai, dėl okupacijos, nutautėjimo), dėl vienijančio tikslo, vizijos neturėjimo, staigių kultūrinių pokyčių (globalizacijos, vertybinių normų devalvacijos) bei tapatybės erozija dėl bendruomenės narių santykių dezintegracijos („visų karas prieš visus“). XX a. pirmojoje pusėje Europoje pagal savižudybes pirmavo žlugusios Austrijos-Vengrijos imperijos šalys (Austrija, Vengrija, Čekoslovakija) bei Estija, o dabar – žlugusio Rytų bloko, ypač TSRS šalys (Lietuva, Rusija, Baltarusija, Latvija). Šiose valstybėse pasireiškė dauguma socialinė dezintegracijos požymių – įprastos santvarkos žlugimas, tautos vizijos neturėjimas, ekonominis lūžis tarp komunizmo ir kapitalizmo bei dvasinis lūžis tarp konservatizmo ir liberalizmo. Rytų Azijoje savižudybių padaugėjimas nulemtas staigių permainų iš ilgametės izoliacinės politikos, stiprių moralės normų į materializmu ir konkurencija paremtą vakarietišką kultūrą. Individo ir bendruomenės santykių eroziją parodo didelis nepasitikėjimas visuomene, mažas pilietinis aktyvumas, individualizmas.

Paskutinė dezintegracijos stadija – psichologinė. Asmuo yra nuolatiniame savo tapatybės ieškojime, nepavykstant jos rasti kyla dvasinis skausmas. Šiuolaikinėje vakarų kultūroje yra įsigalėjęs nihilizmas.

Rizikos grupės

Édouard Manet paveikslas „Savižudybė“

Psichosocialinės savižudybės priežastys būna labai individualios ir įvairios. Čia pateiktos dažniausiai minimos ir sutariamos priežastys:

1. Vienatvė. Savižudybės grėsmė ypač reali tiems, kurie gyvena vieni, atsiskyrę, prie nieko neprisirišę, neturintys pareigų, – visko, kas padėtų jiems išlikti gyviems. Dažniau tai būna vyresnio amžiaus žmonės. Vienišumas, pojūtis, kad esi niekam nereikalingas ar net našta kitiems, gali kilti ir kai šeimoje nėra santarvės, kai žmogus nesuprantamas, žeminamas.
2. Šeimos statusas. Didžiausia savižudybių rizika yra tarp našlių išsiskyrusių žmonių, viengungių.
3. Gyvenimo stereotipo lūžis. Pasprastai pasireiškia persikėlus gyventi kitur, pradėjus mokslus naujoje mokymo įstaigoje, išėjus į pensiją, pasikeitus darbo specifikai ir kt.
4. Ankstesni mėginimai nusižudyti arba savižudis giminėje. Jei šeimoje yra buvę savižudžių, tos šeimos nariai yra labiau linkę į savižudybes, pasiteisindami šeimos likimu. Pavyzdžiui, nusižudė ne tik E. Hemingway, bet ir jo tėvas, brolis, sesuo, anūkė.
5. Verterio efektas. Savižudybių pagausėja nusižudžius įžymybei arba pažįstamam žmogui, ypač tas pastebėtina jaunimo tarpe. Neretai kopijuojamas ir savižudybės būdas. Po jauno žmogaus savižudybės bendraamžių savižudybės rizika išauga 6–7 %, suaugusiųjų – 2–3 %. Tyrimų duomenys rodo, kad pavyzdžiai veikia trejopai: skatina pasirinkti tam tikrą nusižudymo būdą, t. y. pamėgdžioti; skatina pasirinkti savižudybę kaip išeitį iš sunkios situacijos; diegia požiūrį, kad savižudybė yra priimtinas problemų sprendimo būdas.
6. Konfliktai, stresai, krizės. Šios būklės metu žmogus tampa itin jautrus ir neatlaikęs įtampos ryžtasi savižudybei.
7. Finansinės – ekonominės problemos. Amerikos mokslininkų duomenimis, ekonominiai stresoriai nustatyti 24 % savižudybių.
8. Bedarbystė. Savižudybės rizika padidėja 4-5 kartus.
9. Socialinis statusas. Daugelyje šalių 3-8 kartus daugiau savižudybių pasitaiko tarp žemiausio sluoksnio žmonių. Lyginant profesijas, nustatyta didesnė stomatologų, medikų, vaistininkų, policininkų, teisininkų, meno žmonių, psichologų savižudybių rizika.
10. Agresyvumas, impulsyvumas. JAV savižudybių po prieš tai įvykdytos žmogžudystės yra 0,2–0,3.
11. Gyvenimo prasmės praradimas sukelia egzistencinę neviltį. Tai gali įvykti bet kuriuo amžiaus tarpsniu, bet ypač dažnai – paauglystės ir senyvo amžiaus.
12. Psichikos ligos. Kartais psichikos sutrikimai gali būti svarbiausia savižudiško elgesio priežastis ne tik tiesiogiai dėl psichopatologinių veiksnių (kliedesių, imperatyvių haliucinacijų, sujaudinimo ar depresijos), bet ir dėl ligos sukeliamų psichosocialinių, ekonominių, socialinių problemų. Įvairių mokslininkų atlikti nusižudžiusiųjų psichologinės autopsijos tyrimų duomenys, rodantys psichikos sutrikimų ir savižudybės sutapimą, labai skiriasi. Jie svyruoja nuo 88 % iki 100 %. Dažniausiai nurodomi afektiniai sutrikimai (28–70 %). Sergant didžiąja depresija savižudybės rizika 20 % didesnė, dvipoliu afektiniu sutrikimu – 16 %, distimija – 12 %. Savižudybės rizikai turi įtakos metų laikas. Nustatyta, kad Vasaros tipo depresijos kur kas pavojingesnės nei žiemos. Taip pat gausus alkoholio vartojimas gali būti savižudiškas, o alkoholis vartojamas kaip nusižudymo priemonė. Apgirtus nusižudoma gan dažnai. Vilniaus krašte atlikti tyrimai rodo, kad 55 % Vilniaus mieste nusižudžiusių vyrų buvo girti, o rajonuose tokių buvo net 70–90 %. Trečias psichikos sutrikimas, sukeliantis didelę savižudybės grėsmę yra šizofrenija. Sergančiųjų šia liga nusižudo apie 10–15 %, o tarp visų nusižudžiusiųjų būna 2-12 % šizofrenijos atvejų. Šie pacientai dažniausiai nusižudo ligos pradžioje, būdami jauno amžiaus, jų premorbidinė charakteristika gera, intelektas aukštas, jie turi didelių mokslo, darbo laimėjimų, gerą karjeros perspektyvą. Nusižudo dėl skausmingo konflikto tarp įsivaizduojamos normalios ateities ir ateities turint nuolatinę negalią, dažnai prisidėjus depresijai, piktnaudžiavimui alkoholiu, klinikinio pagerėjimo metu pirmą mėnesį, rečiau esant persekiojimo kliedesiams, imperatyvioms haliucinacijoms. Labai didelė savižudybės rizika sietina su tais ligoniais, kurie informuoja apie savo ketinimus, nuolat išgyvena egzistencinę neviltį. Asmenybės sutrikimai yra toks pat svarbus rizikos veiksnys kaip depresija ir šizofrenija. Atliktų psichologinių autopsijų duomenimis, 31–57 % nusižudžiusiųjų buvo asmenybės sutrikimų. Dažniausiai nurodomas ribinio tipo asmenybės sutrikimas, tarp kurio diagnostikos kriterijų yra autoagresyvus elgesys ir antisocialaus tipo sutrikimai. Impulsyvumas, agresyvumas ir nusikalstamumas labai susiję su savižudišku elgesiu. Neretai nurodomas ir uždarumas, socialinis atsiribojimas, skatinantis savižudišką elgesį bei kitos savybės. Kitų psichikos sutrikimų (valgymo, nerimo, organinių) metu savižudybės rizika taip pat pastebimai didėja. Ji ypač didelė sutapus keliems sutrikimams, pavyzdžiui, nervinei anoreksijai ir depresijai, nerimui ir priklausomybei nuo alkoholio. Kai kurių tyrimų duomenimis, komorbidinės būklės nustatomos net 95 % nusižudžiusiųjų.
13. Somatinės ligos. Sergant lėtine liga iškyla daug fizinių, psichologinių ir socialinių problemų. Somatinės ligos dažnai sukelia skausmą, negalią, bedarbystes, riboja socialinį gyvenimą. Mėginimų nusižudyti studijos rodo, kad sergant somatinėmis ligomis žudomasi 27 % iki 50 % atvejais. Iš pacientų su somatiniais skundais 50 % sudarė reumatoidinės, 22 % – neurologinės, 19 % – virškinimo, 15 % – širdies ligos. Skausmu skundėsi 13–21 % pacientų: tarp jų galvos – 50 %, sąnarių – 31 %, raumenų – 38 %, nugaros – 31 %, skrandžio – 14 %.

Veiksniai

Benamė mergaitė, besiruošianti nusiskandinti. Iliustracija iš Geo C. Needham knygos „Street Arabs and Gutter Snipes“

E. Šneidman išskyrė 12 psichologinių savižudybės veiksnių, bet iki šiol nėra tokios teorijos, kuri galėtų paaiškinti kas vyksta savižudžio galvoje ir kaip jam galima būtų padėti. Kai kurie tų veiksnių:

• Savižudybės tikslas – sąmonės nutraukimas, pasislėpimas nuo įtampos.
• Bendras postūmis – nepakeliamas psichologinis skausmas.
• Nepatenkinami poreikiai, keliantys skausmą (meilė, rūpinimosi poreikis).
• Bendra emocinė būsena – bejėgiškumas, nevilties jausmas.
• Vidinė pozicija – ambivalencija – tokia būsena, kai vienu metu jaučiami priešingi jausmai.
• Suvokimo savybė – susiaurėjimas, mažas pasirinkimas.
• Bendras veiksmas – pasitraukimas iš gyvenimo.
• Bendras komunikacinis aspektas – pasireiškia savižudybės ženklais (apie 80 % ketinančių nusižudyti išsako aiškius žodinius ženklus).

Ženklai

• Žmogus apimtas beviltiškumo būsenos, depresiškas.
• Staiga keičiasi žmogaus elgesys.
• Pradeda imtis avantiūrų (nepaiso pavojų gyvybei).
• Keičiasi žmogaus interesai.
• Pradeda ruošti testamentą.
• Daug kalba, rašo, piešia mirties tema.
• Kalba apie savižudybę.
• Jau yra bandęs nusižudyti.
• Dažnai mini konkrečią vietą ar laiką.

Savižudybių būdai

Viadukas virš A1 kelio – dažna savižudybių vieta Londone

Pasikorimas – populiariausias savižudybės būdas Lietuvoje

Savižudybės būdas skiriasi skirtingose šalyse. Šitai priklauso nuo tradicijų, kultūros, galimybių prieinamumo (pvz., dėl liberalios politikos ginklų atžvilgiu JAV ten šaunamuosius ginklus gauti nesunku). Pvz., JAV populiariausia nusišauti, Skandinavijoje, Azijos šalyse – nusinuodyti, Singapūre, Niujorke – nušokti nuo tiltų, pastatų.

Dažniausias savižudybės būdas Lietuvoje – pasikorimas, kurio dalis tarp kitų savižudybės būdų nuo 1993–1997 m. iki 1998–2002 m. padidėjo nuo 87,3 iki 90,1 %. Šį būdą dažniau renkasi vyrai negu moterys, taip pat dažniau kaimo, vyresni negu miesto ir jaunesni gyventojai. Tarp vyrų antrąją vietą užima tyčinis susižalojimas šaunamaisiais ginklais ir sprogstamosiomis medžiagomis, o tarp moterų – nusinuodijimas kietomis ar skystomis medžiagomis, buitinėmis ir kitomis dujomis. Didesnė dalis moterų palyginti su vyrais savižudybės būdą pasirenka nusinuodijimą, pasiskandinimą, nušokimą nuo aukšto pastato, tilto ir panašiai. Moterys dažniausiai nuodijasi raminamaisiais, migdomaisiais, psichotropiniais ir kitais vaistais, o vyrai – nuodingomis dujomis ir garais. 2-3 % vyrų nusišauna ar panaudoja sprogstamąsias medžiagas, moterys šį būdą renkasi labai retai. Nušokimas nuo tiltų, pastatų dažnesnis miestuose. Šiuo būdu nusižudo ~2 % gyventojų. Dar ~1 % gyventojų savižudybei panaudoja aštrius daiktus. Tarpukariu (1936 m.) savižudybių būdų proporcija skyrėsi: 29,6 % pasikorė, 22,0 % nusišovė, 12 % nusinuodijo actu, 9,6 % kitais nuodais. Vėliau didėjo tendencija pasikarti. Vyrai paprastai renkasi agresyvesnius nusižudymo būdus (pasikorimas, nušokimas, nusišovimas, pasiskandinimas) negu moterys (nusinuodijimas). Pasikorimo mirtingumas – 90 %, tuo tarpu nusinuodijimo – 6,5 %. Lietuvoje vyrai agresyvius nusižudymo būdus renkasi daug dažniau negu kitose pasaulio valstybėse, moterų rodikliai panašūs su kitų šalių.

Būdas taip pat priklauso nuo savižudžio ketinimų: rimtai apsisprendę nutraukti gyvenimą dažniausiai renkasi staigius ir mirtinus būdus (nusišovimas, šuolis nuo tilto, po traukiniu ir pan.), tuo tarpu norintys labiau atkreipti dėmesį nei iš tiesų pabaigti gyvenimą renkasi atsargesnius būdus (venų pjaustymas, vaistų perdozavimas). Kaip viešo protesto būdai išskiriami susideginimas, sepuku, badavimas, susisprogdinimas.

Lietuvoje

Istorija

Jau ankstyvosiose viduramžių kronikose apie baltus išskiriamas baltų polinkis į savižudybę, kuris ten daug ryškesnis nei tarp slavų ar germanų. Henrikas Latvis „Livonijos kronikoje“ rašo, kad 1205 m. po nesėkmingo lietuvių karo žygio, viename kaime pasikorė 50 moterų, idant pomirtiniame pasaulyje sutiktų savo vyrus. Taip pat senovėje dažnai drauge su mirusiuoju susidegindavo jo žmona ar mylimas tarnas. Pasirinkusieji savižudybę su mirusiuoju tai laikė didele malone, kad galės lydėti mirusįjį pomirtiniame gyvenime. Petras Dusburgietis aprašo 1311 m. lietuvių karo žygį – patyrę pralaimėjimą daugelis karių iš sielvarto pasikorė. Jis taip pat rašo, kad ir prūsai, atsidūrę vargingoje padėtyje, yra linkę nusižudyti. Ypač ryškus lietuvių savižudybės aktas Vygando Marburgiečio minimas 1336 m. Pilėnų antpuolis – pilies gynėjai pamatę, kad nesugebės apsiginti sudegino savo turtą, pasmaugė moteris ir vaikus, vyrai patys tarpusavyje išsižudė, viena senolė kirviu nužudė apie šimtą žmonių ir pati sau perkirto galvą, o pilies vadas Margiris kalaviju nužudė savo žmoną ir pats persismeigė. Simono Grunau aprašomame prūsų teisyne yra punktas, kuriame rašoma, kad ligoti, prislėgti žmonės turi teisę susideginti ar sudeginti kenčiančius savo gimines. Lietuvių tautosakoje pasakojama, kad nusižudžiusiojo siela klajoja žemėje, kartais įsikūnija augaluose ar gyvūnuose, neduoda ramybės gyviesiems, kol nepraeina jai gyventi skirtas laikas. Neigiamą savižudybės vaizdinį lietuvių kultūroje suformavo krikščionybė.

Dabartis

Lietuvoje veikia kelios organizacijos, vykdančios savižudybių prevenciją („Jaunimo linija“, Valstybinis psichikos sveikatos centras ir kt.), tačiau savižudybių skaičius išlieka itin didelis: nuo 1993 Lietuva pirmauja pasaulyje pagal vyrų savižudybių skaičių, o Europoje yra pirmoji ir pagal moterų savižudybes. Šalyje iš 100 tūkst. gyventojų nusižudo 30,4 (2007 m.). Lietuvoje taip pat labai aukšti ir kiti į savižalą nukreipti rodikliai: besaikis alkoholio vartojimas, neatsargus vairavimas. Nuo išorinių priežasčių šalyje žūva 156,4 žm./100 000 gyv., tuo tarpu ES vidurkis yra 42,4. Tarp išorinių mirties priežasčių pačiu pirmuoju numeriu Lietuvoje yra savižudybė. Tiek savižudybių, tik kitų į savižalą nukreipto elgesio rodiklių tendencijos vyrauja ir kitose regiono šalyse: Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Kazachstane.

Kaip savižudybės priežastys Lietuvoje išskiriamas žmonių tarpusavio susvetimėjimas, nepasitikėjimas aplinkiniais, beviltiškumo, beprasmiškumo jausmas, pesimistinis požiūris į aplinką. 2008 m. apklausos duomenimis 8,9 % apklaustųjų yra planavę nusižudyti. 2004 m. tyrimo duomenimis 62 % Lietuvos paauglių savižudybę vertino kaip priimtiną poelgį, 1994 m. tokių buvo 34 %.

2015 m. duomenimis Lietuva pagal savižudybių skaičių 100 000 gyventojų pasaulyje buvo 8 vietoje.

Prevencija

Savižudybių prevencija tai veiksmų visuma, skirta sumažinti savižudybių skaičių ir pagerinti psichinę savižudybei pasiryžusių žmonių būklę.

Prevencija rengiama tokiais būdais:

• Psichinių galių atkūrimas keliant optimizmą, padedant įveikti stresą
• Mokymas apie savižudybes, įtraukiant rizikos faktorius, pavojaus signalus, pagalbos galimybes
• Konsultavimo ir medicininės pagalbos specialistų tinklo plėtimas
• Smurto namuose ir mokyklose mažinimas
• Savižudybės priemonių (pvz., ginklų, nuodų, stiprių vaistų) pasiekiamumo mažinimas
• Pagalba rizikos grupėms
• Tyrimų vykdymas

Filosofinis ir religinis požiūris

Didesnioji dalis filosofinių srovių, ypač pagrįstų krikščioniškąja morale (deontologija, klasikinis liberalizmas), vertina savižudybę kaip amoralų, su žmogiškumo vertybėmis nesuderinamą, bailumo sukeltą veiksmą. Pagal Kamiu absurdistinę filosofiją, žmogus nusižudydamas atsisako laisvės (kaip ir pasiduodamas iliuzijoms ar religijai), todėl vienintelė galimybė išsivaduoti iš absurdo yra jį priimti. Utilitaristiniu požiūriu savižudybė vertinama neutraliai – iš vienos pusės žmogus nutraukia savo kančią, tačiau jis gali sukelti kančią artimiesiems. Savižudybę, kaip žmogaus teisę, pripažino graikų filosofai (Herodotas, stoikai), Šopenhaueris, dalis liberalizmo filosofų. O konfucionizme netgi pabrėžiama, kad žmogaus negebėjimas gyventi dorai yra blogiau už mirtį.

Krikščionybėje savižudybė laikoma nuodėme, Dievo įsakymo „nežudyk“ sulaužymu. Gyvybė laikoma Dievo dovana ir jos be Dievo niekas negalįs atimti. Pagal katalikų mokymus, savižudžio siela patenka į pragarą, jo kapui neskiriama vieta kapinėse. Tiesa, stačiatikiai nėra taip griežtai nusistatę savižudybės atžvilgiu, istorijoje būta atvejų, kai stačiatikiai nusižudydavo, kad nepasiduotų priešui. Dalis šiuolaikinių evangelinių atšakų taip pat nesmerkia savižudžių. Islame savižudybė taip pat laikoma didele nuodėme, į šią koncepciją taip pat patenka ir savižudžių sprogdinimai. Judaizme savižudybė smerkiama, tačiau iš tiesų judėjai yra įvykdę ne vieną masinės savižudybės aktą (pvz., Masados gynimas). Hinduizme savižudybė yra prilyginama smurto aktui, tačiau žmogus, neturintis įsipareigojimų pasauliui, gali numarinti save badu (Prayopavesa). Tiesa, viduramžių Indijoje buvo dažna sati praktika, kai žmona susidegindavo savo vyro palaikų lauže. Budizme, kaip ir hinduizme, savižudybė yra matoma kaip neigiama dėmė žmogaus karmoje, trukdanti išsivaduoti iš samsaros.

Savižudybės paplitimas tarp kitų gyvūnų

Trūksta tyrimų apie gyvūnų savižudybę. Nors esti duomenų apie atvejus, kai nusižudo šunys, arkliai ar delfinai, vyrauja nuomonė, kad tai nebuvusi valinga savižudybė, o veikiau atsakas į psichologinį stresą ar įvairius parazitus. Gyvūnų pasaulyje tarp kai kurių rūšių egzistuoja savižudybės aktai siekiant apginti savo gentainius. Vienas pavyzdžių - Brazilijoje paplitusių Forelius pusillus skruzdžių darbininkių elgesys.

Taip pat skaitykite

• Savižudžio laiškas
• Sąrašas:Valstybės pagal savižudybių skaičių
• Sepuku
• „Paskenduolė“

Šaltiniai

• [1] Archyvuota kopija 2008-12-20 iš Wayback Machine projekto.
• [2]
• [3]

Nuorodos

• Savižudybių tendencijų Lietuvoje analizė^{[neveikianti nuoroda]}