Stigma (sociologija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Stigmatizacijos teorija)
Peršokti į: navigacija, paiešką

Stigma (gėda; dėmė) – sociologijoje visuomeninis reiškinys, kai žmogus pasižymi kokiu nors fiziniu, psichologiniu ar socialiniu nukrypimo požymiu ir ta dėmė (stigma) ryškiai skiriasi nuo kultūriškai nusistovėjusių normų. Žmogus su tokia dėme diskriminuojamas, jo šalinamasi. Asmuo, turintis kokią nors stigmą, vadinamas stigmatizuotu (susitepusiuoju), o jei stigmą turi žmonių grupė, ta grupė vadinama stigmatizuotųjų (gėdinamųjų) grupe. Tokių grupių nariai vienokiu ar kitokiu mastu skiriasi nuo daugumos visuomenės narių savo išvaizda, elgesiu, socialiniu statusu ar kt. savybėmis.

Klasifikacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stigmos gali skirtis:

  • Matomumu, žymumu, t. y., kiek jos matomos, kiek jas galima nuslėpti;
  • Griaunamumu, t. y., kiek jos šokiruojančios, svarbios bendraujant, reikšmingos pačiam stigmatizuotajam.

Kai kurie autoriai (K. Jones, 1984; J. Price, 1995) teigia, kad stigmos skiriasi savo negatyvumu (t. y., savo bjaurumo laipsniu), kuris priklauso nuo:

  • kiek estetiškai nepatraukli yra stigma;
  • kiek ji trikdo komunikaciją (bendravimą);
  • kiek ji yra atgrasi kitiems visuomenės nariams.

Stigmos negatyvumui nusakyti nėra fiksuotos vertės (mato). Tai priklauso nuo kultūros, subkultūrų, nuo to, kokiu lygiu yra bendraujama ir ar kreipiamas dėmesys į tą stigmą bendraujant.

Pagal teoretiką E. Goftman, stigmos skirstomos:

  • Fizinė (kūno trūkumai, sužalojimai, kūno dalių neturėjimas, kai kas priskiria net kūno grožį) stigma;
  • Psichologinė (psichikos liga, vertybių skirtumai ir kt.) stigma;
  • Socialinė (gyvenimo būdo kitoniškumas) stigma.

Visuomenės elgesys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visuomenės nariai nenoriai bendrauja su stigmatizuotųjų grupėmis, atstumia jas, nes bendravimas su tos grupės nariais kelią nerimą, baimę, įtampą. Žmonės linkę negatyviai, stereotipiškai apibūdinti stigmatizuotuosius, atmesti ar blogai su jais elgtis. Visuomenė primeta savo stereotipinę nuostatą tai ar kitai grupei (yra „priklijuojama" etiketė). Iš jų laukiama tam tikro elgesio. Sudaromos tokios sąlygos, dėl kurių stigmatizuotasis negali pasielgti kitaip, nei buvo tikėtasi, todėl visuomenės kelta hipotezė apie stigmatizuotojo elgesį pasitvirtina, o vėliau individas ir pats ima elgtis taip, kaip iš jo buvo laukta. Šis procesas yra vadinamas stigmatizavimu (t. y. žmogui, turinčiam tam tikrą stigmą, priskiriamas dažniausiai blogas, negatyvus elgesys, charakterio, asmenybės bruožai ir kt.).

Stigmatizacijos teorijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stigmatizavimui paaiškinti sukurta įvairių teorijų. Viena iš jų yra K. Katz ir D. Glass ambivalentiškumo (prieštaringos) reakcijos išplėtimo teorija. Ji remiasi tokiomis prielaidomis:

  • Jausmai ir nuostatos stigmatizuojamų grupių atžvilgiu dažniausiai yra prieštaringos, o ne aiškūs ar draugiški;
  • Įvykiai, kurie sužadina prieštaringus jausmus tam tikrai grupei, kelia grėsmę individo savigarbai;
  • Pastangos sumažinti grėsmę gali įgyti tokią išraišką, kuri pasireikš kraštutiniu elgesiu nuostatos objekto atžvilgiu.

E. Jones (1984), remdamasis vaidmenų teorija, iškėlė mintį, kad stigmatizuotieji visuomenėje vaidina „vaiko tarp suaugusiųjų" vaidmenį, būna neveiklūs, stengiasi atkreipti į save dėmesį, atsiskirti ir panašiai. Tai jiems sukelia prisitaikymo visuomenėje kėblumų.

J. Brigham (1991) kelia idėją, kad stigmatizuotieji – tai naujas, neįprastas akstinas, o akstino naujumas visada gąsdina. Todėl žmonės į stigmatizuotuosius reaguoja su baime, įtampa, stengiasi nuo jų atsiriboti.

E. Goffman (1963) išskyrė asocijuotąją stigmą kaip atskirą stigmatizavimo rūšį. Asocijuota stigma – tai tokia stigma, kai asmuo būnantis ar bendraujantis su stigmatizuotuoju, bet pats neturintis jokių nukrypimo požymių, priskiriamas prie stigmatizuotųjų grupės arba jame imama įžvelgti įvairias dorovės ir elgesio silpnybes. A. Farina ir kiti, atlikę tyrimus, teigia, jog visuomenės nuomone, studentai, kurių tėvai yra alkoholikai ar yra įkalinti bei kt., turi sunkumų mokydamiesi. A. Farina aiškina, kad asocijuotoji stigma atsiranda dėl to, kad tikima paveldimumo ir išmokimo įtaka kartų elgesiui.

Stigmatizaciją lemiantys veiksniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Stigmarizavimas – tai galimybė apsiginti nuo nerimo, įtampos, nes, turint neigiamą nuostatą stigmatizuotųjų atžvilgiu, galima su jais nebendrauti ir nejausti dėl to nepatogumo. Be to, pasak mokslininkų, stigmatizavimas ir kitų neigimas padeda pakelti savo vertę. M. Rodin ir J. Price (1995) nurodo, kad stigmatizavimo laipsnį nulemia keli dalykai:

  • Stabilumas. Žmonės linkę mažiau stigmatizuoti tuos individus, kurie yra atsikratę savo stigmos (pavyzdžiui, metę gerti), ir jų pasiekta išdava laikoma tvaria, t. y. kad pašalinta visam laikui ir daugiau neatsiras (M. Rodin, J. Price, 1995)
  • Negatyvumas. Visuomenė linkusi blogiau vertinti tuos, kurių stigma yra labiau atstumianti. Kuo didesnė, matomesnė stigma, tuo neigiamiau ji vertinama (C. Sigelman, 1992)
  • Stigmos kontroliavimas, atsakomybė už stigmą. Tai kone svarbiausias veiksnys, formuojantis požiūrį į stigmatizuotuosius. Žmonės, kurių stigmos yra atsiradusios jų pačių noru, t.y,. jiems pasirinkus (pavyzdžiui, norėjo ir pradėjo vartoti narkotikus), yra vertinami negatyviau, nei tie, kurie gavo savo stigmą dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių (B. Weiner, K. Perry, R. Magnusson, 1988)

Stigmos atsiradimo istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai yra svarbi sąlyga vertinti, nuostatai formuotis. Stigmos istorija – tai paaiškinimas, kaip atsirado stigma. Jei stigmos atsiradimo priežastys yra svarios ir neišvengiamos, tai toks stigmatizuotasis vertinamas palankiau nei tas, kurio stigma atsirado dėl neaiškių priežasčių ar jos atsiradimą lėmė asmenybės veiksniai (M. Rodin, J. Price, 1995).

Žmonės, nebeturintys stigmos, bet anksčiau ją turėję, vis tiek laikomi stigmatizuotaisiais ir yra atstumiami. Stigmatizuotiesiems priskiriamos ne tik elgesio, bet ir dorovinės silpnybės (K. Ebourh, 1988). Jei nėra galimybės išvengti ar atstumti stigmatizuojamųjų, žmonės dažniau linkę juos pasirinkti kaip bendradarbius, nei užmegzti asmeninius, artimus ryšius (draugauti, mylėti, kurti šeimą ar kt.) (H. Rodin, J. Price, 1982).

Destigmatizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai yra visuma išorinių ir vidinių priemonių, kurias naudojant bandoma sumažinti arba panaikinti psichologinį atstumą tarp stigmatizuotojo ir visuomenės, siekiant integruoti jį į visuomenę.

Vidinės destigmatizacijos priemonės – pačių stigmatizuotųjų pastangos integruotis į visuomenę. Šios pastangos gali reikštis elgesiu (menine, sportine veikla ir kt.) arba suvokimu (žmogaus vertinimo pakeitimas, stigmos neigimas). P. Griffit (1970) yra pažymėjęs, kad stigmatizavimui daug įtakos turi asociacijos ir stereotipai. Pavyzdžiui, juodaodį stigmatizuojant galima sieti su tinginyste. Taigi destigmatizacija reiškia ir sąsajos keitimą.

Išorinės destigmatizacijos priemonės apima visuomenės švietimą ir visumą kitų būdų (įdarbinimą, mokymąsi ir kt.), kuriais bandoma įtraukti stigmatizuotuosius į visuomenę (L Neuberg, 1994).