Paauglystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Paaugliai klausosi muzikos

Paauglystė – pereinamasis gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiojo amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol pasiekiama savarankiško suaugusio žmogaus socialinė padėtis. Paauglystė prasideda sparčiu augimu ir lytiniu subrendimu. Hormonų antplūdis sukelia sparčios raidos laikotarpį, kuris mergaitėms prasideda apie 11-uosius, o berniukams apie 13-uosius metus. Šis amžius nėra konkrečiai taikomas visiems tokio amžiaus vaikams, nes dabar ypač didelę įtaką daro įvairūs aplinkos veiksniai, vyraujanti akceleracija ir kita. Paauglystės amžiaus ribos yra pakankamai sąlygiškos, dažniausiai nuo 12 iki 18–21 metų, vėliau prasideda suaugusio savarankiško žmogaus periodas. Paauglystė dar kartais skirstoma į ankstyvąją – tarp 12 ir 14 metų, 15–16 metai – pereinamasis tarpsnis, o nuo 17 metų – vėlyvoji paauglystė. Paauglystės pabaigos tiksliai nurodyti neįmanoma; kai kuriose šalyse paauglystė baigiasi tada, kai individas visiškai subręsta lytiškai (tai fizinis organizmo subrendimo kriterijus), kitose – kai subręstama psichiškai ir socialiai, prisiimama atsakomybė. Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas suranda savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvą.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Junona Almonaitienė ir kt., Bendravimo psichologija, K., Technologija, 2001.
  • Maria Fürst, Psichologija, V., Lumen leidykla, 1999.
  • David G.Myers, Psichologija, V., Poligrafija ir informatika, 2000.
  • Rita Žukauskienė, Raidos psichologija, V., Valstybinis leidybos centras, 1996.