Paauglystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Paaugliai klausosi muzikos

Paauglystė – individo amžiaus tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiojo amžiaus. Trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki pasiekiama savarankiško suaugusio žmogaus socialinė padėtis.

Paauglystė prasideda sparčiu augimu ir lytiniu brendimu. Hormonų antplūdis sukelia sparčios raidos laikotarpį, kuris mergaitėms prasideda apie 10–11-uosius, o baigiasi apie 16-uosius, berniukams – apie 12-uosius, o baigiasi – apie 16–17-uosius metus.[1] Riba tik orientacinė ir nėra griežtai taikoma visiems vaikams, nes įtaką daro ir gyvenamoji aplinka, išgyvenimai, individuali fiziologija bei technologijų pažanga.

Paauglystės amžiaus ribos yra pakankamai sąlygiškos, formaliai apibrėžiamos dažniausiai nuo 12 iki 18–21 metų; vėliau prasideda savarankiško suaugusiojo žmogaus periodas.

Paauglystė kartais dar skirstoma į etapus pagal amžių:

  • Ankstyvoji: 12–14 metų
  • Pereinamoji: 15–16 metų
  • Vėlyvoji: nuo 17 metų

Visam paauglystės periodui būdingi emociniai šuoliai ir kraštutinumai bei susiję saviraiškos būdai ar sprendimai, menkas rizikos įvertinimas ir valdymas, polinkis nepagrįstai atmesti kitų individų sprendimus, pasiekimus ar sukauptą patirtį siekiant veikti individualiai ar pademonstruoti savarankiškumą.[2]

Paauglystės pabaigos riba įvairiose šalyse visuomenės vertinama skirtingai, galimi keli pagrindiniai kriterijai:

  • Faktinio amžiaus kriterijus: apibrėžiamas konkretus amžius, nuo kurio individas laikomas savarankišku suaugusiuoju.
  • Fizinės brandos kriterijus: paauglystės pabaiga laikoma tada, kai individas visiškai subręsta lytiškai. Tai įvyksta pasibaigus pereinamosios paauglystės tarpsniui.
  • Psichinės ir psichologinės brandos kriterijus: individas suvokia bei prisiima atsakomybę už veiksmus ir pasirinkimus, geba įvertinti ir valdyti rizikas, turi savo tapatumą, aiškias vertybes, siekius.
  • Socialinės brandos kriterijus: individas geba užmegzti ir valdyti draugystės bei meilės ryšius, bendradarbiauti, adekvačiai vertinti aplinką bei ateities perspektyvas, dėmesingas visuomeniniams santykiams bei gyvenamąjai aplinkai.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Junona Almonaitienė ir kt., Bendravimo psichologija, K., Technologija, 2001.
  • Maria Fürst, Psichologija, V., Lumen leidykla, 1999.
  • David G.Myers, Psichologija, V., Poligrafija ir informatika, 2000.
  • Rita Žukauskienė, Raidos psichologija, V., Valstybinis leidybos centras, 1996.