Deontologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Deontologinė etika arba deontologija (gr. δέον, deon - pareiga, prievolė + gr. -λογία, -logia - mokslas) – etikos teorija, teigianti, kad poelgiai yra savaime geri arba blogi, nepriklausomai nuo jų pasekmių. Nors teorijos šalininkai sutinka, kad pasekmės yra svarbu, jie teigia, jog mes privalome daryti savaime gerus poelgius (pavyzdžiui, sakyti tiesą), net jei jų pasekmės bus blogos.[1]

Deontologija yra supriešinamos su pasekmizmu, kuris teigia, kad kiekvieno poelgio arba veiksmo moralinė vertė slypi vien tik jo pasekmėse.[2] Vis dėlto, deontologija nėra tas pats kaip moralinis absoliutizmas.[3] Deontologai, kurie taip pat yra moralinio absoliutizmo šalininkai, tiki kad kai kurie poelgiai yra neteisingi nesvarbu kokius padarinius jie sukeltų. Vienas iš tokių buvo Imanuelis Kantas, kuris ginčijosi, kad meluoti yra visada blogai - net jei žmogžudys klausia, kur slepiasi jo potenciali auka.[4] Deontologai, kurie nepritaria absoliutizmui, kaip W. D. Rosas teigia, jog geros melavimo pasekmės kartais gali paversti melavimą teisingu pasirinkimu. Kita deontologijos forma, kurios šalininkai s buvo Renė Dekartas, Viljamas Okamas ir XVIII a. kalvinistai, teigia, kad reikia daryti tai, ką įsako dievas.

Dieviškojo įsakymo teorija[taisyti | redaguoti kodą]

Dieviškojo įsakymo teorija iš tikro yra grupė susijusių teorijų, teigiančių, kad poelgis yra teisingas, jei dievas paskelbė, kad jis yra teisingas.[5] Tai yra deontologijos forma, nes teisingais poelgiais laikomi tie, kurie patenkina pareigą laikytis dievo nurodymų, o ne tie, kurie atneša geriausias pasekmes. Jei žmonės nedirba per šabą dėl to, kad taip įsakė dievas, tai jie elgiasi moraliai, bet jei jie nedirba per šabą dėl tingėjimo, tai jų poelgis nėra moralus, net jei fiziškai atlikti veiksmai visiškai sutaptų. Jei dievas įsako netrokšti kaimyno turto, tai to daryti ir nereikėtų, net jei tas troškimas padidintų žmonių motyvaciją dirbti ir siekti savo tikslų, kas atneštų geresnes pasekmes. Be to, pasaulis, kuriame žmonės trokšta savo kaimynų turto nebūtų laikomas geru, net jei žmonės tokiame pasaulyje būtų laimingesni nei tokiame, kur kaimyno turto nėra trokštama.

Imanuelis Kantas[taisyti | redaguoti kodą]

Imanuelio Kanto etikos teorija laikoma deontologine dėl kelių skirtingų priežasčių.[6][7] Visų pirma, jis ginčijosi, kad moralus elgesys turi kilti iš pareigos.[8] Antra, Kantas manė, kad poelgius teisingas arba neteisingai paverčia jų motyvai, o ne pasekmės.

Anot Kanto, aukščiausias gėris turi būti (1) geras savaime, (2) toks, kad jo pridėjimas niekada nepablogintų situacijos etiniu požiūriu.[9] Kantas ginčijosi, kad paprastai gerais laikomi dalykai, kaip intelektas, atkaklumas ir malonumas, yra arba negeri savaime, arba jų pridėjimas pablogina situaciją etiniu požiūriu. Pavyzdžiui, kai žmonės patiria malonumą bežiūrėdami į kitų žmonių kančią, tai paverčia situaciją etiškai prastesne. Kantas padaro išvadą, kad vienintelis tikrai geras dalykas yra gera valia.[9]

Kantas ginčijosi, kad iš poelgio pasekmių negalima nustatyti, ar žmogus turėjo gerus ketinimus, nes blogų norų paskatintų veiksmų pasekmės kartais būna geros, o gerų norų paskatintų poelgių padariniai kartais būna blogi. Kantas teigė, kad žmogus elgiasi iš geros valios tada, kai jis elgiasi iš pagarbos etiniai taisyklei,[9] o tą žmonės daro tada, kai jaučia pareigą elgtis taip, kaip elgiasi. Taigi, vienintelis geras savaime dalykas yra gera valia ir gera valia yra gera tik tada, kai žmogus pasirenka ką nors daryti dėl to, kad tai yra jo pareiga. Dvi reikšmingiausios Kanto kategorinio imperatyvo formuluotės yra:

  • „Elkis taip kad tavo elgesio maksima galėtų tapti visuotiniu dėsniu, priimtinu tau pačiam“ (Elgesio maksima yra tai, ko žmogaus valia privalo siekti)
  • „Elkis taip, kad tavo elgesio maksima visada galėtų kartu būti visuotinio įstatymų leidinio principas“[10]

W. D. Roso pažiūros[taisyti | redaguoti kodą]

W. D. Roso pažiūras galima apibūdinti kaip „pliuralistinę deontologiją“.[11] Jis manė, kad utilitarizmas (viena iš populiariausių pasekmizmo formų) yra nepilnavertė etinė teorija, nes ji pernelyg supaprastina mūsų ryšį su aplinkiniais. Pasak Roso, žiūrėti į kitus žmones tik kaip į naudos iš mūsų veiksmų gavėjus yra negerai, nes žmones sieja ir kitokie ryšiai (pvz., skolininkas ir skolintojas) iš kurių ir kitokios pareigos (pvz., gražinti skolą).[12] Iš viso jis išskyrė septynias pareigas, į kurias turėtume atsižvelgti darydami sprendimą:[13]

  • Pareiga padėti kitiems žmonėms (padaryti juos laimingesniais, patobulinti jų charakterį)
  • Pareiga vengti kitų žmonių žalojimo
  • Pareiga pasirūpinti, kad žmonės gautų tai, ko nusipelno
  • Pareiga tobulinti save
  • Pareiga atlyginti žmonėms, su kuriais elgeisi neteisingai
  • Pareiga padėti žmonėms, kurie padėjo tau
  • Pareiga elgtis tiek pagal aiškiai pasakytus, tiek pagal numanomus pažadus, tarp kurių yra ir numanomas pažadas sakyti tiesą.

Pasak Roso, papuolęs į situaciją, kurioje pareigos viena kitai prieštarauja, žmogus turi nuspręsti, pagal kurią pareigą elgtis. Pavyzdžiui, žmogus pažada draugui su juo pažiūrėti filmą. Tada jis turi pareigą tą pažadą tesėti. Bet beeinant pas draugą žmogus pamato automobilių avariją. Aiškus avarijos kaltininkas apkaltina nekaltą vairuotoją. Dabar pas draugę ėjęs žmogus turi dar ir pareigą „pasirūpinti, kad žmonės gautų tai, ko nusipelno“, pagal kurią jis turėtų palaukti, kol atvažiuos policija ir papasakoti, ką jis matė. Rosas tikriausiai sakytų, kad ši pareiga yra svarbesnė už pareigą tesėti pažadą draugui, todėl jis turėtų palaukti policijos net jei tai reikštų, kad negalės kartu su draugu pažiūrėti filmo. Po to žmogus turėtų paaiškinti savo draugui situaciją ir kaip nors jam atsilyginti, taip įvykdydamas pareigą „atlyginti žmonėms, su kuriais elgeisi neteisingai“. Kitokioje situacijoje pažado tesėjimo pareiga gali būti svarbesnė už pareigą „pasirūpinti, kad žmonės gautų tai, ko nusipelno“.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Olson, Robert G. 1967. 'Deontological Ethics'. In Paul Edwards (ed.) The Encyclopedia of Philosophy. London: Collier Macmillan: 343.
  2. Flew, Antony. 1979. 'Consequentialism'. In A Dictionary of Philosophy, (2nd Ed.). New York: St Martins: 73.
  3. Crisp, Roger. 1995. 'Deontological ethics'. In Ted Honderich, (ed.), The Oxford Companion to Philosophy. Oxford: Oxford University Press: 187-188.
  4. Korsgaard, Christine. 1998. 'Kant on Dealing with Evil'. In James P. Sterba, Ethics: The Big Questions. Blackwell Publishing.
  5. Wierenga, Edward. 1983. 'A Defensible Divine Command Theory'. Noûs, Vol. 17, No. 3: 387-407.
  6. Orend, Brian. 2000. War and International Justice: A Kantian Perspective. West Waterloo, Ontario:Wilfrid Laurier University Press: 19.
  7. Kelly, Eugene. 2006. The Basics of Western Philosophy. Greenwood Press: 160.
  8. Kant, Immanuel. 1780. 'Preface' The Metaphysical Elements of Ethics
  9. 9,0 9,1 9,2 Kant, Immanuel. 1785. 'First Section: Transition from the Common Rational Knowledge of Morals to the Philosophical', Groundwork of the Metaphysic of Morals.
  10. I. Kantas, Dorovės metafizikos pagrindai, 1980
  11. Salzmann, Todd A. 1995. Deontology and Teleology: An Investigation of the Normative Debate in Roman Catholic Moral Theology. University Press: 76.
  12. [Utilitarianism] seems to simplify unduly our relations to our fellows. It says, in effect, that the only morally significant relation in which my neighbours stand to me is that of being possible beneficiaries of my action. They do stand in this relation to me, and this relation is morally significant. But they may also stand to me in the relation of promisee to promisor, of creditor to debtor, of wife to husband, of fellow countryman to fellow countryman, and the like; and each of these relations is the foundation of a...duty....Ross, W.D. 1930. The Right and the Good. Oxford: Clarendon Press: 19
  13. Ross, W.D. 1930. The Right and the Good. Oxford: Clarendon Press: 26-7

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]