Pakaitinė motinystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Seksologija

Pakaitinė motinystė arba surogatinė motinystė (lot. surrogatus – 'pasiūlytas vietoj kito') – atlygintinė arba altruistinė surogacija, naudojama dėl nevaisingumo arba estetinių priežasčių. Paprastai moteris įsipareigoja pastoti bei išnešioti vaisių ir pagimdytą naujagimį atiduoti jo norinčiai porai atsisakydama į jį motinystės teisių, tačiau pagal susitarimą galimas artimas ryšis.[1]

Pakaitine motinyste dažniausiai naudojasi asmenys, dėl medicininių priežasčių negalintys turėti vaikų, taip pat homoseksualios poros. XXI a. pradžioje pakaitine motinyste pradėta naudotis ir dėl estetinių priežasčių (pavyzdžiui, dėl nėštumo nenorinčios susigadinti išpuoselėtos figūros moterys). Anot priešininkų, surogacija yra nepasiturinčias moteris ir vaikus žeminanti ir išnaudojanti praktika. Vis dėlto surogacijos šalininkai tvirtina, kad tinkamai reglamentuota surogacija galėtų padėti vaikų negalinčioms susilaukti poroms. Atlyginimas pakaitinei motinai už išnešiojimą sutartyje nurodomas ne visada, nes kai kuriose pakaitinę motinystę įteisinusiose valstybėse ar valstijose (pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, Olandijoje) pripažįstama tik altruistinė pakaitinė motinystė (komercinė pakaitinė motinystė įteisinta Rusijoje, Ukrainoje ir kai kuriose kitose šalyse). Lietuvoje neleidžiama nė viena surogacijos forma.[1][2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Pakaitinė motinystė. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-03-19.
  2. „Surogatinė motinystė – vergovė ir gimdų nuomos rinka ar pagalba šeimoms?“. lrt.lt. 2020-06-11. Nuoroda tikrinta 2024-03-19.