Royal Albert Hall

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Karališkoji Alberto salė Londone
Karališkosios Alberto salės vidaus vaizdas

Royal Albert Hall (pilnas pavadinimas angl. Royal Albert Hall of Arts and Sciences) – Londono Karališkoji princo Alberto vardą turinti koncertų salė, esanti Pietų Kensingtone. Tai viena prestižiškiausių koncertinių salių Jungtinėje Karalystėje ir visame pasaulyje. Ją pastatė karalienė Viktorija savo vyro, princo Alberto garbei.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didysis koncertas 1871 m., kurį Karališkojoje Alberto salėje atidarė karalienė Viktorija

1851 m. Londono Haid parke, globojant princui Albertui, buvo suorganizuota Didžioji pasaulinė visų tautų industrinė paroda.

Parodos organizavimu užsiėmė anglų išradėjas, visuomenės veikėjas Henris Koulas ir Anglijos karalienės patvirtinta Karališkoji komisija, kurią sudarė 24 nariai. Parodai buvo paskirti milžiniški Krištolo rūmai, esantys Haid parke.

Įkvėptas parodos sėkmės princas Albertas toliau kuravo Kensingtono Londone pertvarkymą į muziejaus miestelį, kuriame jo iniciatyva įsikūrė Londono Karališkasis muzikos koledžas (stovintis priešais Karališkąją Alberto salę) ir Karališkoji Londono geografų draugija.

Komisija Princo Alberto patarimu nupirko pastatą, ant kurio pamatų šiuo metu stovi princo Alberto koncertų salė. Buvo patvirtintas naujo pastato architektūrinis planas, tačiau princas Albertas 1861 m. mirė, nespėjęs įgyvendinti projekto.

Po vyro mirties karalienė Viktorija sugalvojo įamžinti jo atminimą, princo Alberto vardo koncertų salės pastatymu. 1867 m. gegužės 20 d. buvo padėtas pirmasis pastato akmuo.

Salės pastatas suprojektuotas inžinierių Pranciškaus Fovkės ir Henrio Skoto. Pastatą statė viena tuometinių, anglų lyderiaujančių kompanijų „Luko broliai“.[1]

Projektuotojams įtaką darė senovės amfiteatrai. Be to, jie salės projektui panaudojo vokiečių architekto Gotfrido Sempero, tuo metu dirbusio Pietų Kensingtono muziejuje, idėjas.

Atidarymas ir pirmieji koncertai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karališkosios Alberto salės atidarymo ceremonija, 1871 m.

Karališkosios Alberto salės atidarymo ceremonija įvyko 1871 m. kovo 29 d. Vietoj susijaudinusios karalienės sveikinimo kalbą pasakė princas Eduardas VII.

Jau pirmųjų koncertų metu buvo susidurta su akustikos problemomis. Inžinieriai pirmiausia bandė išspręsti stipraus aido problemą, įrengdami drobės markizę po centriniu salės kupolu. Tai padėjo ir apsaugojo salę nuo saulės, tačiau iki galo problema nebuvo išspręsta. Juokais buvo sakoma, jog salė: „Vienintelė vieta, kur britų kompozitorius gali būti tikras, kad jo kūrinys bus išgirstas du kartus“.

1871 m. prancūzų kompozitorius ir vargonininkas Šarlis Kamilis Sen Sansas atliko epizodą iš Šarlio Guno operos „Faustas“. Orkestro atlikėjai po koncerto pasakė, jog garso efektas buvo kuo nuostabiausias.

Ilgą laiką Karališkojoje Alberto salėje nebuvo gero elektros apšvietimo. Buvo įrengta speciali dujinė apšvietimo sistema, kurioje tūkstančiai dujų purkštukų būdavo apšviesti per dešimt sekundžių.[2][3] Elektra salėje įrengta 1888 metais.

1877 m. gegužės mėn. garsus vokiečių kompozitorius Ričardas Vagneris atliko pirmąją aštuonių koncertų, pavadintų „Didysis Vagnerio festivalis“, dalį. Pasibaigus vienai kūrinio daliai, jis perdavė dirigento lazdelę Hansui Richteriui, pats atsisėdo į kėdę salės kampe. Tarp žiūrovų buvo ir Ričardo Vagnerio žmona Kosima, Vengrijos virtuozo pianisto ir kompozitoriaus Ferenco Listo duktė.

1911 m. Karališkojoje Alberto salėje rusų pianistas ir kompozitorius Sergejus Rachmaninovas dalyvavo „London Ballad Concert“. Į konstatuojamąją dalį buvo įtraukti „Prelude in C-sharp minor“ ir „Elegie in E-flat minor“ iš Fantazijų pjesės.[4]

1933 m. vokiečių fizikas Albertas Einšteinas minėtoje salėje vadovavo vykusiam „Einšteino susitikimui“ su Britų Akademikų taryba.

1936 m. Karališkojoje Alberto salėje buvo švenčiamas Didžiosios Britanijos valstybės veikėjo Džozefo Čemberlano gimimo šimtmečio jubiliejus.

II pasaulinio karo metu salė nenukentėjo.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karališkoji Alberto salė buvo pastatyta daugiausia iš Hamšyro fabriko „Fareham Red“ plytų, su terakotos blokelių apdaila, pagamintų Tamverto gamykloje „Gibbs and Canning Limited“. Anglų inžinieriaus Rolando Masono Ordišo sukurtas kupolas buvo pagamintas iš geležies ir stiklo.[5]

Karališkoji Alberto salė talpina 5267 sėdimų vietų.

Eksploatacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Erikas Klaptonas – Karališkojoje Alberto salėje, 2017 m.

Kiekvienais metais Karališkojoje Alberto salėje įvyksta daugiau kaip 350 renginių, įskaitant klasikinės muzikos koncertus, operas, baletus, labdaros koncertus, apdovanojimų ceremonijas, banketus.

Nuo 1941 m. kiekvienais metais Karališkojoje Alberto salėje rengiamas tarptautinis muzikos festivalis BBC Proms. Į šią salę jis perkeltas po to, kai II pasaulinio karo metais buvo sugriautas Karalienės salės pastatas, stovėjęs Londono centre.

Karališkojoje Alberto salėje koncertavo tokios populiarios roko grupės, kaip The Beatles, Deep Purple, Led Zeppelin ir The Who. 1956 m. Alfredas Hičkokas šioje salėje nufilmavo filmo „Vyras, kuris per daug žinojo“ kulminacinę sceną. Taip pat šioje salėje vyksta Londono Imperatoriškojo koledžo, esančio Kensingtone, šventiniai renginiai kartu su studentais.

Karališkoji Alberto salė atvira turistams.

Istoriniai koncertai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

The Beatles karališkoje Alberto salėje 1963 m. balandžio 18 d. surengė koncertą „BBC’s Swinging Sound, 63“. Koncerto metu populiarų hitą „Please Please Me Followed“ pirmą kartą atliko su nauja kompozicija.[6]

1968 m. karališkoje Alberto salėje suorganizuotas Eurovizijos dainų konkursas.[7]

Grupė Cream pasirodė 1968 m. lapkričio 26 d. koncerte „Cream's Farewell Concert“, kuris vienintelis kaip pilnas šios grupės koncertas buvo įrašytas video BBC.[8]

1969 m. vasario 24 d. čia dalyvavo Jimi Hendrix su koncertu „The Jimi Hendrix Experience“.[9]

1969 m. rugsėjo 24 d. Karališkojoje Alberto salėje įvyko pirmasis pasaulyje jungtinis roko grupės ir simfoninio orkestro koncertas, t. y. Deep Purple ir simfoninio orkestro „Royal Philharmonic Orchestra“ (dirigentas Malkolmas Arnoldas) jungtinis projektas, pavadinimu „Koncertas roko grupei ir orkestrui“.[10] Lygiai po trisdešimt metų, 1999 m. rugsėjo mėn. grupė Deep Purple vėl sugrįžo į Karališkąją Alberto salę su gyvo garso koncertu.[11]

1969 m. birželio 24 d. Karališkoje Alberto salėje koncertavo Pink Floyd. Naktį koncerto metu į salę buvo šaudoma iš patrankos ir mėtomi įvairūs nagų daiktai. Scenoje pasirodė žmogus, apsivilkęs gorilos kostiumu. Po šio koncerto grupei buvo uždrausta pasirodyti Karališkoje Alberto salėje.[12]

Led Zeppelin koncertas įvyko 1970 m. sausio 9 d.[13], Creedence Clearwater Revival – 1971 m.[14] ABBA 1977 metais surengė du pasaulinių gastrolių baigiamuosius koncertus. Bilietai į juos buvo prieinami tik užsisakius paštu. Buvo nustatyta, jog iš viso paraiškų bilietams išsiuntė 2–3,5 milijonų žmonių.[15]

Dusty Springfield Karališkoje Alberto salėje koncertavo 1979 m. gruodžio 3 d.[16] Genesis — 1992 m. lapkričio 16 d.[17] Robbie Williams – 2001 m. spalio 10 d.[18]

2002 m. lapkričio 29 d. buvo surengtas koncertas George Harrison atminti. Į jį iš Indijos atvyko dalyvauti Ravi Šankaras ir Anuška Šankar.[19] [20]

David Gilmour koncertinis turas „Remmember that Night“ surengtas 2006 m. gegužės 29, 30 ir 31 dienomis.[21]

Depeche Mode koncertavo 2010 m. vasario 17 d. labdaros akcijoje „Koncertas, skirtas paaugliams, sergantiems vėžiu“, į kurį visi bilietai buvo parduoti per rekordines 4 minutes.[22] [23]

2015 m. įvyko koncertas „Slowhand at 70“, skirtas Eric Clapton 70-mečio jubiliejui, taip pat tapęs jubiliejiniu 200 koncertu Karališkojoje Alberto salėje.[24]

Pagrindinių koncertų suvestinė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Charles Lucas. Oxford Dictionary of National Biography. January 2008
  2. "The building" Royal Albert Hall [1]
  3. Anglijos spauda apie Royal Albert Hall statybą [2]
  4. „Keynotes“. The Sketch. Vol. 76. 8 November 1911. p. 142.
  5. Anglijos spauda apie Royal Albert Hall statybą [3]
  6. Richard Dacre. Beatlemania, bans and sharing a bill with the Stones: The Beatles Royal Albert Hall history. [4]
  7. 6 April 1968: The Royal Albert Hall hosts the 13th Eurovision Song Contest. [5]
  8. Richard Havers. 50 Years Ago: Cream Said Farewell At The Royal Albert Hall, 2018. [6]
  9. Lydia Smith. An ectoplasm of sound: Jimi Hendrix’s Royal Albert Hall history, 2016. [7]
  10. Matt Griffin. A tribute to rock music pioneer Jon Lord, 2012. [8]
  11. Deep Purple Live at Royal Albert Hall. [9]
  12. Robert Lancaster. Pink Floyd - The Final Lunacy, Royal Albert Hall, London 26th June 1969, 2008. [10]
  13. Lydia Smith.9 January 1970: Led Zeppelin rock the Royal Albert Hall in one of their definitive live shows, 2017. [11]
  14. Creedence Clearwater Revival – The Royal Albert Hall Concert. [12]
  15. ABBA mania.[13]
  16. Dusty Springfield. Live at the Royal Albert Hall. [14]
  17. Steve Hackett. Genesis Revisited - Live at the Royal Albert Hall. [15]
  18. Gavin Martin. Robbie Williams, Royal Albert Hall, London, 2001. [16]
  19. Concert for George. [17]
  20. Matt Griffin.Watch: Official trailer released for Concert for George reissue, 2018. [18]
  21. Fraser Lewry.David Gilmour live at the Royal Albert Hall - review, 2016. [19]
  22. 2010-02-17 Royal Albert Hall, London, England, UK.[20]
  23. Depeche Mode joined by former band member at Teenage Cancer Trust show. [21]
  24. Eric Clapton: Slowhand at 70|Live at Royal Albert Hall. [22]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Clark R.W. The Royal Albert Hall. London: Hamish Hamilton, 1958. viii, 263 p.
  • Thackrah J.R. The Royal Albert Hall. Lavenham (Suffolk): Terence Dalton, 1983. viii, 182 p. ISBN 9780861380121.
  • The Royal Albert Hall: A Victorian masterpiece for the 21st century, ed. by S. Hodgart, R. Williams, J. Stone. London: Fitzhardinge Press, 2003. 160 p. ISBN 9781874044550.
  • Hazlewood Ch. The Royal Albert Hall: a social history // BBC Audiobooks, January 2012.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka