Rožė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Rosa
Rosa Perfect Moment 1.jpg
Rožė Perfect Moment
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Poklasis: Erškėčiažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Rosidae)
Šeima: Erškėtiniai
(Wikispecies-logo.svg Rosaceae)
Gentis: Erškėtis
(Wikispecies-logo.svg Rosa)

Rožė – erškėčių (Rosa) genties dekoratyvinis augalas.

Rožės dažnai laikomos dieviškumo, tobulo grožio, o raudonosios – meilės simboliu. Vakarų pasaulyje rožė laikoma kilmingiausia gėle. Jos atskirai ar puokštėse dovanojamos įvairiomis progomis.

Kultūrinių rožių žiedai būna įvairių spalvų (išskyrus gryną mėlyną ir juodą), taip pat spalvų mišinių. Yra netgi žaliųjų rožių (Rosa 'viridis'). Daugelis rūšių skleidžia malonų kvapą.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Seniausi radiniai yra 32-35 mln. metų senumo fosilijos iš Kolorado Uolinių kalnų, kuriose matosi erškėčių lapelių atspaudai. Rožių sukultūrinimo vieta yra Kinija. Konfucijus (551479 m. pr. m. e.) rašo apie rožių auginimą imperatoriškuosiuose Pekino soduose.

Rožė „Bridal Pink“
Rožė „Maiden’s Blush“
A rose 05be wp.jpg

Žymus graikų poetas Anakreontas gyrė gydomąjį rožių balzamo poveikį. Romos imperijos laikais Italijoje rožės (Rosa canina, R. gallica, R. alba) augintos parfumerijai ir kaip vaistinis augalas. Po Romos imperijos žlugimo rožių kaip vaistinių augalų auginimas išliko tik vienuolynų soduose.

Karolis Didysis 794 m. savo Capitulare de villis vel curtis imperialibus nurodė auginti vaisius, daržoves, gydomuosius augalus (tarp jų ir Rosa canina) ir rūpinosi rožių paplitimu privačiuose soduose.

Rožės buvo baltos arba rausvos spalvos. Raudonos ir geltonos rožės Europoje atsirado tik po XVI a. geografinių atradimų Azijoje.

Didelę įtaką rožių veisimui padarė Napoleono žmona Josephine de Beauharnais, kuri surinko pirmąją rožių kolekciją.

Kvepalai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geraniolis (C10H18O)

Rožių kvepalai yra gaminami iš rožių aliejaus (kartais vadinamo rožių ataro), kuris yra lakiųjų eterinių aliejų mišinys, gaunamas distiliuojant garais susmulkintus rožių žiedlapius. Ši gamybos technika atsirado Persijoje[1] ir išplito po visą Arabiją bei Indiją, vėliau technika buvo pradėta naudoti Rytų Europoje. Bulgarijoje, Irane bei Vokietijoje populiariausios Damasko rožės. Kitose pasaulio dalyse gausiai randamas šimtalapis erškėtis. Kvepaluose naudojamas rožių aliejus yra skaidrus, šviesiai geltonos arba gelsvai pilkos spalvos. Jis yra ekstrahuojamas tirpikliu heksanu ir taip gaunamas tamsesnis aliejus (spalva gali varijuoti nuo tamsiai geltonos iki oranžinės). Išgauto aliejaus svoris gali būti nuo vienos trijų tūkstantųjų dalies iki šešių tūkstantųjų žiedų svorio; pavyzdžiui, vienam gramui aliejaus pagaminti reikia apie dviejų tūkstančių gėlių.

Pagrindinės rožių ataro sudedamosios dalys yra kvapnusis alkoholis, geraniolis, L-citronelolis bei rožių kamparas, bekvapė kieta medžiaga, sudaryta iš alkanų, kurie gamybos metu atsiskiria nuo rožių aliejaus.[2] β-damascenonas taip pat labai prisideda prie išgaunamo kvapo.

Maistas ir gėrimas iš rožių[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rosa canina“ erškėtuogės

Erškėtuogės gali būti valgomos žalios, [3] taip pat iš jų galima gaminti džemą, marmeladą, uogienę, kisielių, sirupą, erškėtrožių sriubą ar plikyti arbatą. Jose gausu daug Vitamino C, PP, B1, B2, K. Erškėčių aliejus yra naudojamas įvairioje kosmetikoje, ar veido priežiūros produktuose. [4]

Gulab jamun“ gaminamas iš rožių vandens

Rožių vanduo turi savitą skonį ir yra naudojamas Artimųjų Rytų, Persų ir Pietų Azijos virtuvėje - ypač tinka gaminant lukumą(turkišką skanumyną), [5] chalvą, nuga\nugą. Iš rožių žiedlapių ir žiedpumpurių gali būti plikomos žolelių arbatos . Lapai ir nuplautos šaknys taip pat naudojamos arbatos gamyboje. [3] Indijos subkontinente gaminama saldi rožių žiedlapių uogienė vadinama gulkandu. Šioje pasaulio dalyje rožių vaisvandeniai yra tokie pat populiarūs kaip ir rožių skonio šaldyti desertai, pavyzdžiui tradiciški indiški ledai vadinami kulfi. [6][7] Prancūzijoje labai plačiai naudojamas rožių vanduo, kuris dažniausiai gaminamas iš rožių žiedlapių ekstrakto. Gėlių žiedlapiai (be balto ar žalio pagrindo), stiebai ir jauni ūgliai yra valgomi. [3] Norint suteikti maistui kvapo žiedlapiai dar naudojami kaip kvapioji medžiaga. [8][9] Jungtinėje Karalystėje plačiai paplitęs konditerijos gaminys susidedantis iš šokolado ir jį dengiančių kristalizuotų rožės žiedlapių.

Pagal Amerikos federalinį maisto, vaistų ir kosmetikos įstatymą, [10] yra tik tam tikros saugios rožės rūšys, veislės ir dalys:

  • Rožių ataras
  • Rožių pumpurai
  • Gėlė rožė
  • Erškėtuogė
  • Rožių lapai

Aromatinės savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rožės naudojamos parfumerijoje. Smilkalai, gaunami iš rožių žiedlapių aliejaus, yra saldūs ir tonizuojantys. Rožių smilkalų kvapas veikia tarsi natūralus antidepresantas, atpalaiduojantis nervų sistemą. Rožių aromatas šalina melancholiją ir skatina susikaupti, įsiklausyti į savo kūno ir sielos impulsus.

Miegančios rožės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miegančios rožės pasižymi ilgu žydėjimo laikotarpiu, dažniausiai iki 2-3 metų. Toks žydėjimo laikotarpis pasiekiamas naudojant technologiją, kuri susidaro iš 3 etapų: rožės užauginamos įprastu būdu; nuskinta rožė įsisavina tam tikrą stabilizuojantį mišinį, kurį sudaro gamtoje yranti konservavimo medžiaga; konservavimo skystis (glicerolis) pakeičia gėlėje esantį vandenį.

Menas ir simbolika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Codex Manesse“ iliustruota 1305–1340 m. Ciuriche. kūrinyje gausu vokiškų meilės dainų, iliustracijose gausu rožių motyvų.
Alma-Tadema paveikslas „Heliogabaluso rožės“ (1888).
Viljandi herbe pavaizduota balta rožė.

Per ilgą laiką dėl savo grožio bei malonaus kvapo šis augalas tapo simboliu. Senovės Graikijoje rožė buvo asocijuojama su dieviškąja Afrodite.[11][12] Epe „Iliada“ Afroditė išsaugo Hektoro gyvybę naudodama „rožių nemirtingumo aliejų“,[13][11] o archajiškasis graikų lyrikos poetas Ibycus giria gražią jaunystę sakydamas, kad Afroditė jį slaugė „tarp rožių žiedų“.[14][11] Antrojo mūsų eros amžiaus graikų rašytojas Pauzanijas rožę sieja su Adonis istorija ir teigia, kad rožė raudona, nes Afroditė susižeidė ant vieno iš jos spyglių ir nudažė gėlę. Raudona nuo jos kraujo.[15][11] Senovės romėnų Apulėjaus romano „Auksinis asilas“ vienuoliktoje knygoje yra scena, kurioje deivė Izidė, tapatinama su Venera, nurodo pagrindiniam veikėjui Liucijui, paverstam asilu, valgyti rožių žiedlapius iš rožių vainiko, kurį kunigas nešiojo religinės procesijos metu, kad atgautų savo žmogiškumą.[12]

Po Romos imperijos sukrikščioninimo rožė pradedama tapatinti su Mergele Marija. Rožės spalva bei tai kiek rožių yra gaunama įgavo simbolinę reikšmę.[16][17][12]

Simboliai pagal spalvas:

  • Raudonos rožės simbolizuoja meilę bei romantiką. Tai yra tobula Valentino dienos rožė.
  • Rožinės rožės simbolizuoja dėkingumą, malonę, susižavėjimą ir džiaugsmą.
  • Oranžinės rožės simbolizuoja entuziazmą ir aistrą.
  • Geltonos rožės simbolizuoja draugystę.
  • Baltos rožės simbolizuoja nekaltumą ir grynumą.

Pagal rožių skaičių skiriami šie simboliai:

  • Viena rožė simbolizuoja meilę iš pirmo žvilgsnio.
  • Dvi rožės simbolizuoja bendrą ir gilią meilę.
  • Trys rožės sako: „Aš tave myliu“.
  • Šešios rožės sako: „Aš noriu būti tavo“.
  • Septynios rožės sako: „Aš tave įsimylėjęs“.
  • Devynios rožės simbolizuoja amžiną meilę.
  • Dešimt rožių sako: „Tu esi tobulas“.

Rožės simbolis galiausiai paskatino sukurti rožančių krikščionybėje. [18][12]

[[File:Plucking the Red and White Roses, by Henry Payne.jpg|thumb|Po 1908 m. Henry Payne'o nutapyto paveikslo „Temple Garden“ scenos, kur Rožių karuose konkuruojančių frakcijų šalininkai renka raudonas arba baltas rožes, atspausdintas bei įrėmintas kūrinys. Nuo 1400 m. pas Pranciškonus atsirado Septynių Švenčiausiosios Mergelės Marijos džiaugsmų vainikinis rožinis,[12] o 1400–1500 m. kartūzai propagavo šventų paslapčių, susijusių su rožių simboliu ir rožių sodais idėją.[12] Albrecht Dürer paveikslas

Rožinio šventė

(1506 m.) vaizduoja Mergelę Mariją, dalijančią savo maldininkams rožių girliandas.[12]

Rožės yra mėgstama meno tema portretuose, iliustracijose, antspauduose, kaip ornamentai arba kaip architektūros elementai. Liuksemburge gimęs Belgijos menininkas ir botanikas Pierre-Joseph Redouté yra žinomas dėl savo akvarelių, kuriose gausu gėlių, ypač rožių.

Henri Fantin-Latour taip pat buvo produktyvus natiurmortų tapytojas, kurio meno kūriniuose dominuoja rožių motyvai. Rožė „Fantin-Latour“ buvo pavadinta menininko vardu.

Kitų impresionistų, tarp jų Claude Monet, Paul Cézanne ir Pierre'as-Auguste'as Renoir paveiksluose taip pat galima rasti rožių. Pavyzdžiui, XIX amžiuje menininkai Triesto miestą siejo su tam tikra reta balta rože, laikui bėgant ši rožė išsivystė kaip miesto simbolis.[19] 1986 m. prezidentas Ronaldas Reiganas pasirašė įstatymą, kuriuo siekiama sukurti rožę[20] - Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinę gėlę.[21]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Nikbakht, Ali (2004). „A study on the relationships between Iranian people and Damask rose (Rosa damascena) and its therapeutic and healing properties“. researchgate. „The origin of Damask rose is the Middle East and it is the national flower of Iran. Rose oil usage dates back to ancient civilization of Persia. Avicenna, the 10th century Persian physician, distilled its petals for medical purposes and commercial distillery existed in 1612 in Shiraz, Persia.“ 
  2. Stewart, D. (2005). The Chemistry Of Essential Oils Made Simple: God's Love Manifest In Molecules. Care. ISBN 978-0-934426-99-2. 
  3. 3,0 3,1 3,2 Angier, Bradford (1974). Field Guide to Edible Wild Plants. Harrisburg, PA: Stackpole Books. p. 186. ISBN 0-8117-0616-8. OCLC 799792. 
  4. „Rose Hip Benefits“. Herbwisdom.com. Nuoroda tikrinta 17 January 2017. 
  5. „Rosewater recipes - BBC Food“. Bbc.co.uk. Nuoroda tikrinta 2021-02-26. 
  6. „Rose Flavored Ice Cream with Rose Petals“. eCurry. 
  7. Samanth Subramanian (27 April 2012). „Rooh Afza, the syrup that sweetens the subcontinent's summers“. The National. 
  8. „St. Petersburg Times – Google News Archive Search“. google.com. 
  9. „rosepetal candy – Google Search“. google.co.uk. 
  10. „Generally Recognized as Safe (GRAS)“. 6 September 2019. 
  11. 11,0 11,1 11,2 11,3 Cyrino, Monica S. (2010). Aphrodite. Gods and Heroes of the Ancient World. New York City, New York and London, England: Routledge. pp. 63, 96. ISBN 978-0-415-77523-6. 
  12. 12,0 12,1 12,2 12,3 12,4 12,5 12,6 Clark, Nora (2015). Aphrodite and Venus in Myth and Mimesis. Cambridge, England: Cambridge Scholars Publishing. pp. 209–210. ISBN 978-1-4438-7127-3. 
  13. Iliad 23.185–187
  14. Ibycus, fragment 288.4
  15. Pausanias, Description of Greece 6.24.7
  16. „Rose Flower Meaning and Symbolism“. 20 July 2016. 
  17. Lisa Cucciniello, "Rose to Rosary: The Flower of Venus in Catholicism" in Rose Lore: Essays in Semiotics and Cultural History (ed. Frankie Hutton: Lexington Books, 2008), pp. 64-65.
  18. Cucciniello, Rose Lore, at pp. 65-67.
  19. Ugo Salvini "La rarissima Rosa di Trieste spezza l’oblio e rispunta a sorpresa sulle colline di Muggia" In: Il Piccolo 27.01.2021, La Rosa.
  20. „National Flower | The Rose“. statesymbolsusa.org. 
  21. „National Flower of United States - Fresh from the Grower“. Growerflowers.com. Nuoroda tikrinta 2021-02-26. 


Commons-logo.svg

Vikiteka