Žolelių ir vaisinės arbatos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Džiovintos žolelės arbatai

Žolelių ir vaisinės arbatos – gėrimai, gaminami užplikius įvairių prieskoninių, vaistinių augalų dalis, džiovintų vaisius, uogas bei jų lapus, pumpurus, stiebus, šaknis ir žiedlapius. Žolelių arbatos patiekiamos tiek karštos, tiek šaltos. Dėl juose esančių, vitaminų, mineralinių medžiagų ir organinų rūgščių, jos naudojamos liaudies medicinoje.[1] Pastarosios gerina virškinimą, skatina medžiagų apykaitą, ramina nervų sistemą.[2]

Arbatą iš augalų, turinčių mažai skoninių ir aromatinių medžiagų, gali būti aromatizuota žiupsneliu mėtų lapų, ramunėlių, čiobrelių, liepų, kraujažolių žiedais, dėti esencijų (aviečių, kriaušių, žemuogių). Vietoje arbatžolių galima vartoti įvairius šviežius ir džiovintus vaisius, uogas: avietes, žemuoges, juoduosius serbentus ir kitas tinkamai paruoštas augalų dalis: obelų lapus, rožių ir jazminų vainiklapius ir daugelį kitų. Arbatai puikiai tinka obuolių ir kriaušių džiovinimo atliekos (žievelės, sėklinės), taip pat vaisų bei uogų sulčių gaminimo atliekos. Jos karštai išdžiovinamos, kad truputį paskrustų, supilamos į dėžutes ir laikomos sausoje vietoje.

Juodoji, žalioji ir kt. arbatos nuo jų skiriasi tuo, kad jos gaminamos iš fermentuotų kininio arbatmedžio lapų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Tisane - Definition from the Free Merriam-Webster Dictionary“. Merriam-webster.com. 2012-08-31. Nuoroda tikrinta 2014-05-04. 
  2. „Žolelių arbatos: kokia gydo, o kokia geriau nepiktnaudžiauti“. „Lietuvos sveikata“. Nuoroda tikrinta 2021-06-12.