Claude Monet

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Klodas Monė
pranc. Claude Monet
Claude Monet 1899 Nadar.jpg
Klodas Monė
(aut. Feliksas Nadaras, 1899 m.)
Gimė: 1840 m. lapkričio 14 d.
Paryžius
Mirė: 1926 m. gruodžio 25 d. (86 metai)
Živerni km., Eras
Tautybė: Prancūzas
Veikla: Dailininkas
Sritis: Impresionizmas
Žinomas už: Vandens lelijos
Commons-logo.svg Vikiteka: Claude MonetVikiteka

Klodas Monė (pranc. Oscar-Claude Monet, 1840 m. lapkričio 14 d. Paryžiuje, Prancūzijoje1926 m. gruodžio 5 d. Živerni km., Ero departamente) – prancūzų tapytojas, peizažistas, vienas garsiausių impresionizmo atstovų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jaunystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Klodas Monė gimė 1840 m. lapkričio 14 d. Paryžiuje, Prancūzijoje. Jo šeima persikėlė į Havrą Normandijoje, kai K. Monė buvo penkeri metai. Tėvas norėjo, kad jis tęstų šeimos bakalėjinių prekių pardavimo verslą, bet jis norėjo piešti. Savo menininko kelią K. Monė pradėjo piešdamas karikatūras, kurias jis kopijavo iš laikraščių ir žurnalų.[1] Kaimynams jis kūrė portretus. Savo kūrinius eksponavo tėvo parduotuvės vitrinos lange. Kartu parduotuvėje savo peizažus eksponavo vietos tapytojas Eženas Budenas, kuris paskatino K. Monė mesti piešti karikatūras ir pradėti tapyti peizažus, išmokė tapybos plenere (atvirame ore) technikos.[2]

1859 m. K. Monė nuvyko į Paryžių, apsilankė oficialiame dailės Salone, po kurio laiške E. Budenui pagyrė Barbizono mokyklos peizažistus: K. Truajoną, K. Koro, F. Dobinji, T. Ruso. Tuo pat metu K. Monė susipažino su olandų tapytojo J. B. Jongkindo marinomis ir realistų, G. Kurbė ir F. Milė, paveikslais.[3]

1859 m. K. Monė Siuis akademijoje susipažino su K. Pisaro − viso gyvenimo draugu ir bendraminčiu.[4] 1860 m. jis buvo pašauktas į armiją ir išvyko į Alžyrą, kur turėjo tarnauti septynerius metus. Tačiau 1862 metų vasarą susirgo vidurių šiltine. K. Monė teta Sofija Lekadr ištraukė sūnėną iš armijos ir apsiėmė remti jo dailės studijas. 1862 m. K. Monė įstojo į akademinio dailininko Š. Glero studiją Paryžiuje, kur sutiko O. Renuarą, F. Bazilį ir A. Sislėjų. Kartu jie dalinosi naujomis dailės idėjomis, kurios tapo pagrindu impresionistinei tapybai. Susibūrusią dailininkų grupę vienijo bendri požiūriai į tapybą. Išvykose į Normandiją K. Monė dirbo kartu su E. Budenu ir J. B. Jongkindu, ir su šių dailininkų tapybos metodais plenere supažindino kitus grupės dailininkus.[5] Tapytojai kartu paliko Š. Glero studiją, tapė Barbizono mokyklos peizažistų pamėgtoje vietoje − Fontenblo miške. Tapytojus paveikė tuo metu skandalus Paryžiuje sukėlę E. Manė paveikslai „Pusryčiai ant žolės“ (1863) ir „Olimpija“ (1865), vaizdavusieji šiuolaikines temas. 1865 m. du K. Monė peizažai buvo priimti į oficialią Salono parodą, rudenį Truvilyje K. Monė dirbo kartu su G. Kurbė, F. Dobinji ir Dž. Vistleriu.[6]

1866 m. K. Monė nutapė paveikslą „Moteris su žalia suknele“ (Camille, ou la femme à la robe verte), eksponuotą Paryžiaus Salone. Šiame paveiksle nutapyta Kamilė Donsjė (Camille Doncieux). Po kiek laiko Kamilė Donsjė tapo nėščia, K. Monė pasiryžo ją vesti. Jo šeima pasipriešino vedyboms su pozuotoja, tėvas įsakė 1867 m. vasarą sūnui praleisti pas tetą Sent Andrese, vietovėje netoli Havro, grąsindamas nutraukti finansinę paramą. Dėl streso K. Monė pradėjo blogėti regėjimas, jis Havre gydėsi nuo nerimo. Tuo pačiu metu K. Monė savo kūryboje žengė lemiamus žingsnius impresionistinės dailės link − naudojo nemaišytas grynas spalvas tapydamas Normandijos vaizdus.[7] 1867 m. jam ir K. Donsjė gimė sūnus Žanas. Pora gyveno kartu beveik slaptai Paryžiuje ir susituokė tik 1870 m.

Įspūdis, saulėtekis“ (Impression, soleil levant, 1872/1873, Marmottan Monet muziejus, Paryžius)

1870−1890 m.: impresionizmo vedlys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per Prancūzijos-Prūsijos karą (18701871), K. Monė pabėgo į Angliją, kad išvengtų šio konflikto. Čia jis studijavo Dž. Konsteblio ir V. Ternerio darbus, susitiko taip pat pasitraukusį K. Pisaro. Dailininkai susipažino su meno dileriu Poliu Diuran-Riueliu, kuris tapo reikšmingiausiu impresionistinės dailės propaguotoju ankstyvojoje jos fazėje. Po 1870 m. K. Monė apleido figūrines kompozicijas ir koncentravosi išskirtinai į peizažinę tapybą. Maždaug tuo metu jis susipažino su japonų estampais, kurių dekoratyvumas ir plokštuminis vaizdavimas paveikė tiek jo, tiek bendrai impresionistų kūrybą.

Į Prancūziją K. Monė grįžo pro Nyderlandus, kur sukūrė vietos kanalų, vėjo malūnų vaizdų. 1872 m. K. Monė nutapė paveikslą „Įspūdis, saulėtekis“ (Impression, soleil levant), vaizduojantį Havro uosto vaizdą.[8] Šis kūrinys buvo eksponuojamas pirmoje impresionistų parodoje 1874 m. ir dabar yra Paryžiaus Marmottan Monet muziejuje. Iš paveikslo pavadinimo dailės kritikas Luji Lerua (Louis Leroy) išvedė sąvoką „impresionizmas“. 1873 m. K. Monė ir Kamilė Donsjė persikėlė į Aržantejį netoli Senos upės. Tapytojas pasistatė valtį-namą, iš kurios tapydavo upės pakrantes.

Pirmoji impresionistų paroda įvyko 1874 m. fotografo Felikso Nadaro studijoje. Prie impresionistų prisijungė E. Dega ir kai kurie jo prikalbinti draugai. K. Pisaro kvietimu parodoje eksponavo Polis Sezanas. Eduaras Manė atsisakė dalyvauti parodoje, nors neabejotinai buvo kviestas, tačiau joje eksponavo E. Manė ratelio tapytoja Berta Morizo. F. Bazilis buvo žuvęs 1870 m. karo metu. Tai buvo pirmoji nepriklausoma nuo oficialaus Salono dailininkų grupės paroda Prancūzijoje. Nors anksčiau keletas impresionistų kūrinių buvo priimti eksponuoti Salone, tačiau mažų matmenų jų peizažai būdavo beveik nepastebimi nei kritikų, nei publikos. K. Monė, O. Renuaras, K. Pisaro, A. Sislėjus gyveno skurdžiai ir beveik išimtinai priklausė nuo pasiturinčių draugų kaip E. Dega ir B. Morizo, kurie galėjo prisidėti prie parodų finansavimo.

K. Monė pirmojoje impresionistų parodoje pademonstravo 9 paveikslus, antrojoje 1876 m. − 18, trečiojoje 1877 m. − 30, ketvirtojoje 1879 m. − 29 paveikslus. Penktojoje ir šeštojoje, bei aštuntojoje parodose K. Monė nedalyvavo, septintojoje 1882 m. eksponavo 35 paveikslus.[9] K. Monė pradėjo tapyti paveikslų serijas, kurių pirmąja tapo vaizduojanti Sen Lazaro geležinkelio stotį Paryžiuje (tapyta dar 1876−1877 m.).

1878 m. kovo 17 d. K. Monė ir K. Donsjė susilaukė sūnaus Mišelio. Jie buvo persikėlę iš Aržantejo, kur prisidarė skolų, į Vetejį, kitą Paryžiaus priemiestį. Netoli jų gyveno bankrutavusio parduotuvių savininko Ernesto ir Alisos Hošedės šeima. Tikėtina, kad su Alisa Hošede (Alice Hoschedé) K. Monė jau 1876 m. turėjo romaną, kai atliko užsakymą tuomet pasiturinčiai šeimai.[10] 1879 m. Kamilė Donsjė mirė nuo tuberkuliozės ir Alisa Hošedė apsigyveno (pabėgo nuo vyro) su K. Monė pasiimdama jo 2 vaikus su savais. Jie gyveno Vetejyje ir Puasi, kurio K. Monė nekentė. 1883 m. balandį jie persikėlė į namą Živerni kaime, apie 85 km šiauriau Paryžiaus, kur K. Monė pasodino didelį sodą. K. Monė šį sodą tapė visą likusį gyvenimą. K. Monė ir Alisa Hošedė susituokė 1892 m. po to, kai 1891 m. mirė Alisos vyras.

1880 m. įvyko pirmoji K. Monė personalinė paroda laikraščio „La Vie Moderne“ patalpose.[11] Jis keliavo ieškodamas tapybos vietų: 1883 m. pabuvojo Havre ir Etretoje Normandijoje ir su O. Renuaru − Rivjeroje, 1884 m. lankėsi Bordigeroje ir Mentone, 1886 m. keliavo į Olandiją ir Bretanę, 1888 m. pabuvojo Antibuose, vasaromis viešėdavo Etretoje.[12] 1885 m. dalyvavo tarptautinėje dailės parodoje Žoržo Peti galerijoje Paryžiuje.[13]

Vėlyvieji metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Japoniškas tiltas ir kūdra su vandens lelijomis“ (Le bassin aux Nympheas, 1899, Filadelfijos dailės muziejus)

Po 1890 m. K. Monė dirbo vis labiau vienišas. Impresionistų grupė iširo 1886 m. Jo draugas K. Pisaro persimetė į neoimpresionizmą, O. Renuaras pradėjo tapyti susižavėjęs Engro ir italų renesanso menu. Nors abu tapytojai po 1890 m. grįžo prie impresionistinio tapybos metodo, jie kūryboje atrado naujų įkvėpimo šaltinių. K. Monė niekuomet neapleido impresionistinio metodo vis labiau gilindamasis į šviesos studijavimą, jo drobės pradėjo prarasti gyvybingumą ir lyriškumą. Po 1890 m. serijos tapo pagrindine K. Monė tapybos forma: šieno stirtų (1891), tuopų (1892) ir Ruano katedros (1894). Šiose serijose vaizduojamas vienas objektas varijuojant šviesą ir žiūrėjimo tašką. Ruano katedros fasadas nutapytas skirtingu dienos metu ir iš šiek tiek skirtingų matymo kampų. 20 katedros paveikslų buvo eksponuoti 1895 m. Diuran-Riuelio galerijoje. Pasak K. Monė, jis buvo išsinuomojęs kambarį netoli katedros ir vienu metu tapė kelias drobes − keičiantis dienos metui pereidavo dirbti nuo vienos prie kitos drobės.[14] Jis buvo pirmuoju reikšmingu Europos dailininku, skyrusiu paveikslų serijas vieno objekto vaizdavimui, ir tikėtina, kad tam buvo įkvėptas japonų meninininko Hokusajaus estampų serijų („36 Fudzijamos kalno vaizdai“).

1899−1904 m. K. Monė bent tris kartus lankėsi Londone, sukūrė serijas paveikslų, vaizduojančių parlamento rūmus, Vaterlo ir Čaring Kroso tiltus.[15] 1908 ir 1909 m. dailininkas tapė Venecijos rūmus ir kanalus. Tačiau daugiausiai K. Monė dirbo savo sodyboje Živerni. Jis 1893 m. nusipirko papildomą sklypą, per kurį tekėjo Epto upės atšaka. Nukreipęs upelio srovę dailininkas sukūrė kūdrą ir virš jos pastatė japonišką tiltą, augino įvairių augalų vandens sodą. Beveik 30 metų K. Monė tapė savo nuosavus sodus, vandens lelijas, baseiną ir jo tiltą. Ilgainiui nuo molbertinių vandens lelijų paveikslų dailininkas perėjo prie sieninės tapybos. 1911 m. mirė K. Monė žmona Alisa Hošedė, 1914 m. mirė jo sūnus Žanas. 1923 m. K. Monė akyje susiformavo katarakta, dėl kurios jis turėjo dvi operacijas. Klodas Monė mirė 1926 m. gruodžio 5 d. Jis palaidotas Živerni bažnyčios kapinėse. Iki pat gyvenimo galo dailininkas tapė impresionistine maniera, nebuvo paveiktas modernistinių dailės judėjimų. Jis mirė būdamas garsiu ir pasiturinčiu menininku. Po jo mirties Prancūzijos vyriausybė sieninę „Vandens lelijų“ tapybą išstatė specialiai jai pritaikytame Oranžerijos muziejuje Paryžiuje. Dailininkui atminti buvo įkurtas Marmottan Monet muziejus Paryžiuje, jo sodyba Živerni kaime buvo atnaujinta ir 1980 m. atidaryta lankytojams.[16]

2004 m. K. Monė paveikslas „Londonas, Parlamentas, Saulės efektai rūke“ (Le Parlement, Effet de Brouillard, 1904), buvo parduotas už 20 mln. JAV dolerių. 2008 m. vienas iš „Vandens lelijų“ paveikslų aukciono metu parduotas už 80,4 mln.[17], 2014 m. kitas − už 54 mln. JAV dolerių[18]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Brodskaya, Nathalia, Kalitina, Nina. Claude Monet. New York : Parkstone International, 2011, p. 27
  2. Brodskaya, Nathalia, Kalitina, Nina. Claude Monet. New York : Parkstone International, 2011, p. 30
  3. Brodskaya, Nathalia, Kalitina, Nina. Claude Monet. New York : Parkstone International, 2011, p. 34
  4. Brodskaya, Nathalia, Kalitina, Nina. Claude Monet. New York : Parkstone International, 2011, p. 194
  5. Brodskaya, Nathalia, Kalitina, Nina. Claude Monet. New York : Parkstone International, 2011, p. 43
  6. Brodskaya, Nathalia, Kalitina, Nina. Claude Monet. New York : Parkstone International, 2011, p. 194
  7. Brodskaya, Nathalia, Kalitina, Nina. Claude Monet. New York : Parkstone International, 2011, p. 48
  8. Brodskaya, Nathalia, Kalitina, Nina. Claude Monet. New York : Parkstone International, 2011, p. 194
  9. Brodskaya, Nathalia, Kalitina, Nina. Claude Monet. New York : Parkstone International, 2011, p. 83
  10. Encyclopaedia Britannica
  11. Brodskaya, Nathalia, Kalitina, Nina. Claude Monet. New York : Parkstone International, 2011, p. 194
  12. Brodskaya, Nathalia, Kalitina, Nina. Claude Monet. New York : Parkstone International, 2011, p. 116
  13. Brodskaya, Nathalia, Kalitina, Nina. Claude Monet. New York : Parkstone International, 2011, p. 195
  14. Laura Auricchio, 2004. Metropolitan Museum of Art
  15. Encyclopaedia Britannica
  16. giverny.org
  17. nytimes.com
  18. bloomberg.com

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka