Pereiti prie turinio

Vienuolis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Vienuolis (iš bžn. lot. monachus – žmogus, gyvenantis atskirai; iš gr. monos vienas) – žmogus, praktikuojantis religinį asketizmą, siekiantis dvasinio tobulumo. [1] Gyvena vienas arba priklauso priklauso organizuotai bendruomenei (vienuolynui).[2]

Vienuolių gyvenimo prasmė – nuolatinė malda (papr. už pasaulį).

Vienuolynuose gyvena bendruomenėse, atskirtose nuo pasauliečių. Vieni vienuolynai bendradarbiauja su pasauliečiais, kiti gyvena uždarai.

Benediktinų vienuolynuose dienotvarkė susideda iš liturgijų, kai vienuoliai susirenę meldžiasi, giedodami grigališkąjį choralą.