Pijus V

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Nota disambigua.svg
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Pijus V
lot. Pius V
225-asis Popiežius
El Greco 050.jpg
Gimimo vardas: it. Antonio Michele Ghislieri
Gimė: 1504 sausio 17
Bosco Marengo, Italija
Mirė: 1572 gegužės 1
Palaidotas: Roma
Tautybė: italas
Pijaus V herbas
Pijaus V herbas
225-asis Popiežius
Išrinktas: 1566 sausio 7
Baigė: 1572 gegužės 1
Pirmtakas: Pijus IV
Įpėdinis: Grigalius XIII
Commons-logo.svg Vikiteka: Pijus VVikiteka

Pijus V (lot. Pius V; gimė kaip Antonio Michele Ghislieri) 1504 m. sausio 17 – mirė 1572 m. gegužės 1 d.) – popiežius nuo 1566 m. sausio 7 d. iki mirties. Katalikų bažnyčios šventasis (1712 m.).

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuo 1518 m. – būdamas keturiolikos metų – tapo dominikonu. Studijavo Genujoje. 1528 m. įšventintas kunigu. Dėstė filosofiją ir teologiją Pavijoje. Lombardijos provincijos dominikonų provincijolas. Nuo 1550 m. Romos inkvizicijos generalinis komisaras. Nuo 1556 m. Sutri ir Nepi vyskupas. 1557 m. paskirtas kardinolu. Nuo 1558 m. Bažnyčios didysis inkvizitorius. 1560 m. tapo Mondovi vyskupu. 1566 m. išrinkus A. M. Ghislieri popiežiumi, jis ir toliau dėvėjo baltą dominikono abitą. Po jo visi popiežiai ėmė dėvėti baltą sutaną. Išleido Tridento susirinkimo reikalavimus atitinkantį Romos katekizmą, Romos brevijorių ir Romos mišiolą. Patvirtino ir dabar galiojančią maldos Sveika, Marija formą. 1566 m. bule Sanctissimus uždraudė vakarais aukoti Šv. Mišias, o draudimas galutinai buvo atšauktas tik po Antrojo pasaulinio karo 1957 m. 1567 m. teologą ir filosofą Tomą Akvinietį paskelbė Bažnyčios mokytoju. Pareikalavo, kad kunigai reziduotų paskyrimo vietose ir steigti kunigų seminarijas. Stiprino inkviziciją, kovojo su nepotizmu ir simonija. Aktyviai veikė tarptautiniuose santykiuose. Nepripažino 1570 m. Prancūzijoje sudarytos religinės taikos tarp katalikų ir hugenotų. Tais pat metais ekskomunikavo Anglijos karalienę Elžbietą I, tuo paneigdamas jos teisę paveldėti Anglijos karūną. Tai buvo paskutinis toks popiežiaus poelgis pasaulietinių valdovų atžvilgiu. Kartu su Ispanija ir Venecija subūrė Šventąją lygą kovai su Osmanų imperija. Po Šventosios lygos pergalės Lepanto mūšyje įvedė Marijos nugalėtojos šventę.[1] Palaidotas Romos Švč. Mergelės Marijos bazilikoje.

Romos katalikų bažnyčios titulai
Pirmtakas
Popiežius
Pijus IV
Emblem of the Papacy SE.svg Popiežius
Pijus V

1566-1572
Įpėdinis
Popiežius
Grigalius XIII

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Algirdas Jurevičius. Pijus V. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 220 psl.