Naudotojas:Gamtininkas/Smėlio dežė/Ordinai
| |||||||
 Vokietijos Pietvakarių afrika (raudona) | |||||||
| Valstybinė kalba | Vokiečių | ||||||
| Sostinės | Vindhukas | ||||||
| Valdovai | Gubernatorius | ||||||
| Įkūrimas | 1884 | ||||||
| Žlugimas | 1915 | ||||||
.svg){kind=small}
Vokietijos Pietvakarių Afrika (vok. Deutsch-Südwestafrika, DSWA) - buvo Vokietijos imperijos kolonija nuo 1884 iki 1915 m. kai tapo Britų imperijos valdoma Pietvakarių Afrika, o 1990 m. nepriklausoma Namibija. Vokietijos Pietvakarių afrika (835,100 km²) buvo pusantro karto didesnė už žemyninę Vokietijos imperijos dalį.
Early settlements[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Initial European contact with the areas which would become German West Africa came from traders and sailors, starting in January 1486 when Diogo Cão, possibly accompanied by Martin Behaim, landed in what would become Namibia. However, for several centuries, European settlement would remain small and temporary. In February 1805 the London Missionary Society established a small mission in Blydeverwacht. The efforts of this group met with little success. In 1840 the London Missionary Society transferred all of its activities to the Rhenish Missionary Society. Some of the first representatives of this organization were Franz Heinrich Kleinschmidt who arrived in October 1842 and Carl Hugo Hahn, arrived in December 1842. They began founding churches throughout what would become Namibia. The Rhenish missionaries had a significant impact initially on culture and dress, and then later on politics. During the same time that the Rhenish missionaries were active, merchants and farmers were establishing outposts.
Ankstyvoji istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
On 16 November 1882 a merchant from Bremen, Franz Adolf Eduard Lüderitz, requested protection for a station that he planned to build in South-West Africa, from Chancellor Bismarck. Once this was granted, his employee Heinrich Vogelsang purchased land from a native chief and established a city at Angra Pequena which was renamed Lüderitz. On 24 April 1884, he placed the area under the protection of Imperial Germany to deter British encroachment. In early 1884, the Kaiserliche Marine ship Nautilus visited to review the situation. A favourable report from the government, and acquiescence from the British, resulted in a visit from the Leipzig and Elisabeth. The German flag was finally raised in South West Africa on 7 August 1884. The German claims on this land were confirmed during the Conference of Berlin. In October, the newly-appointed Commissioner for West Africa, Gustav Nachtigal, arrived on the Möwe.[1]
In April 1885, the Deutsche Kolonialgesellschaft für Südwest-Afrika (German Colonial Society for Southwest Africa) was founded with the support of German bankers (Gerson von Bleichröder, Adolph von Hansemann), industrialists (Count Guido Henckel von Donnersmarck) and politicians (Frankfurt mayor Johannes von Miquel).[2] The new Society soon bought the assets of Lüderitz's failing enterprises.[2]
Lüderitz subsequently drowned in 1886 while on an expedition to the Orange River. The company bought all of Lüderitz land and mining rights, following Bismark's policy that private rather than public money should be used to develop the colonies. In May, Heinrich Ernst Göring was appointed Commissioner and established his administration at Otjimbingwe. Then, on April 17, 1886 a law creating the legal system of the colony is passed, creating a dual system with laws for Europeans and different laws for natives.[3]
Over the next several years relations between the Germans and natives continue to worsen. Additionally, the British settlement at Walvis Bay as well as numerous small farmers and missionaries are all involved in the area. A complex web of treaties, agreements and vendettas increase the unrest in the area. In 1888 the first group of Schutztruppen — protection troops — arrived to protect the base at Otjimbingwe. The Schutztruppen detachment consisted of two officers, five non-commissioned officers, and 20 black soldiers.
By the end of the year, the German commissioner, Göring, is forced to flee to Walvis Bay after negotiations fail with a local tribe. Also, in the 1890s, the South West Africa company is nearly bankrupt and had to ask Bismark for help and additional troops. By 1890 the colony was declared a Crown Colony and additional Schutztruppen were sent to the area.[4] Also in 1890, the colony grew through the acquisition of the Caprivi Strip in the northeast, which promised new trade routes. Ši teritorija buvo įsigyta per Helgolando-Zanzibaro Sutartį tarp Britanijos ir Vokietijos. [5]
Vokietijos Pietvakarių Afrika buvo vienintelė Vokietijos imperijos kolonija. German settlers were drawn to the colony by economic possibilities in diamond and copper mining, and especially farming.
1902 m. kolonijoje buvo 200 000 gyventojų, bet tik 2 595 buvo vokiečiai, 1 354 buvo afrikaneriai, ir 452 britai. 1914 m. vokiečių padaugėjo 9 000. Tai pat buvo apie 80 000 Herero, 60 000 Ovambo, ir 10,000 Namaqua.
Sukilimai prieš vokiečių valdžią[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1893 ir 1894 m. įvyko pirmasis Nama sukilimas (Hotentotų sukilimas), kuriam vadovavo Hendrik Witbooi.
Po šio, prasidėjo daug tolimesnių vietinių sukilimų prieš Vokietijos imperiją, iš kurių didžiausias buvo Herero Genocidas 1904 m. kurio metu Vokietijos imperija vykdė Herero ir Nama genocidą.
Žuvo maždaug 150 Vokietijos naujakurių. Tiktai 766 karių ir gimtųjų pagalbinių pajėgų Schutztruppe buvo, pirmiausia, joks degtukas Herero.
Herero tęsė puolimą, apsupdami Okahandja ir Vindhuką
Papildomi 14 000 karių, atsiųstų iš Vokietijos, Leitenanto Generolo Lothar von Trotha, numalšino sukilimą Vaterbergo mūšyje.[reikalingas šaltinis]
Anksčiau von Trotha pareiškė ultimatumą Herero žmonėms, paneigdamas juos teisė buvimo vokiečių temos ir užsakymo, kad jie palieka šalį, ar yra užmušti.
Bėgdami, Herero atsitraukė į bevandenę Vakarų Kalahario Omaheke sritį, kur daugelis jų mirė nuo troškulio. Vokiečių pajėgos saugojo kiekvieną vandens šaltinį ir buvo duoti nurodymai nušauti bet kokį Herero, kurį jie pamatė. Tiktai keli Herero sugebėjo bėgti į kaimynines Britanijos teritorijas. [6]
Vokietijos oficialus karinis pranešimas apie sukilimą:
1904 m. į kovas prieš kolonijinę valdžią stojo Nama su lyderiais Hendrik Witbooi ir Jakobus Morenga.
Šis sukilimas buvo numalšintas 1907 – 1908 m. Žuvo nuo 25 000 iki 100 000 Herero, daugiau kaip 10 000 Nama ir 1 749 vokiečių.
I pasaulinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
I pasaulinis karas, Vokietijos Pietvakarių Afrikoje prasidėjo 1914 m. rugsėjo 13 d. įsiveržus Pietų Afrikos karinėms pajėgoms. Vokietijos kolonistai PAR kareivių buvo vežami į karo belaisvių stovyklas šalia Pretorijos, o vėliau prie Pitermaricburgo. Dėl didelio PAR karinių pajėgų pranašumo, Schutztruppe, nusprendė suvienyti jėgas su afrikaneriais. 1915 m. liepos 9 d. paskutinis Schutztruppe vadovas Victor Franke, kapituliavo netoli Khorab.
Po karo teritorija tapo Britanijos valdomu Tautų lygos mandatu ir buvo prijungta prie Pietvakarių Afrikos. 1990 m. Pietvakarių Afrika tapo nepriklausoma valstybe - Namibija. Daugybė vokiškų pavadinimų, pastatų ir įmonių vis dar yra šalyje, kur gyvena ir 20 000[7] vokiečių.
Kolonijos vadovai (1883-1915)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Magistratai (1883-1884)
- Heinrich Vogelsang (1883)
- Adolf Lüderitz (1883-1884)
Komisarai (1884-1893)
- Gustav Nachtigal (1884-1885)
- Heinrich Ernst Göring (1885-1890)
- Louis Nels (1890-1891)
- Curt von François (1891-1893)
Administratoriai (1893-1898)
- Curt von François (1893-1894)
- Theodor von Leutwein (1894-1898)
Gubernatoriai (1898-1915)
- Theodor von Leutwein (1898-1905)
- Lothar von Trotha (1905)
- Friedrich von Lindequist (1905-1907)
- Bruno von Schuckmann (1907-1910)
- Theodor Seitz (1910-1915)
Tai pat žiūrėkite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Chronology 1884 Section
- ↑ 2,0 2,1 „39-1885“. Nuoroda tikrinta 2009-05-12.
- ↑ Chronology 1886 Section
- ↑ Chronology 1890 Section
- ↑ „Africa“. Encyclopædia Britannica. 1. 1910. p. 343. Nuoroda tikrinta 2009-02-10.
- ↑ „Michael Mann - German South-West Africa: The Genocide of the Hereros, 1904-5“. Nuoroda tikrinta 2009-02-06.
- ↑ Amid Namibia's White Opulence, Majority Rule Isn't So Scary Now
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Klaus Dierks' chronology of Namibia
- worldstatesmen.org (Namibia)
- The New Student's Reference Work/German Southwest Africa
- Debie LeBeau's Development work on Namibia
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Category:Vokietijos kolonijinė imperija Category:Vokietijos istorija