Vaterbergo mūšis
| Vaterbergo mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Hererų ir namų genocidas | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Vokietijos imperija
|
hererai | ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Lothar von Trotha
|
Samuel Maharero | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| 2 000 | 3 500 - 6 000 karių (su šeimomis) | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| nežinomi | tikriausiai dideli | ||||||
Vaterbergo mūšis buvo lemiamas hererų tautos genocido mūšis, vykęs 1904 m. rugpjūčio 11 d. Vaterberge, Vokietijos Pietvakarių Afrikoje (dab. Namibija).
Kariuomenės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vokietijos karinėms pajėgoms vadovavo generolas leitenantas Lothar von Trotha ir turėjo 1500 karių[1]. Jie turėjo 1 625 graižtvinius šautuvus, 30 artilerijos pabūklų ir 14 kulkosvaidžių.
Hererų kariuomenei vadovo Samuel Maharero ir turėjo 3 500 - 6 000 karių su jų šeimomis[1]. Dauguma hererų kareivių buvo apginkluoti šautuvais, likusieji tradiciniais kirstynių ginklais vadinamais kirri.
Mūšis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Hererai turėjo pranašumą, nes buvo pažįstami su mūšio vietove. Jie taip pat kontroliavo beveik visus vandens šaltinius aplinkinėse teritorijose. Pažangi vokiečių karinė įranga nesugebėjo kompensuoti šių priešininkų pranašumų. Kova buvo nuožmi ir abidvi pusės patyrė didelių nuostolių. Po to, kai hererai sugebėjo išvengti išvargusių Vokietijos karių apsupimo, von Trotha liepė, kad jo kareiviai persekiotų priešus Omaheke dykumoje.
Rezultatas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Spalio 2-ąją, Von Trotha išleido įsakymą, skelbdamas, kad:
|
Bet koks hereras, surastas Vokietijos valdomoje teritorijoje su ar be ginklo, su ar be galvijų, bus nušautas. Lothar von Trotha.[2] |
|
Daugelis hererų išvengusių mirties mūšyje mirė nuo troškulio ir išsekimo.
Samuel Maharero ir apytiksliai 1 000 kareivių sugebėjo kirsti Kalahario dykumą ir pasiekti britų valdomą Bečuanlandą. Britai pasiūlė hererams prieglobstį su sąlyga netęsti sukilimo Britų valdomose žemėse.