Borobuduras

7°36′29″ p. pl. 110°12′14″ r. ilg. / 7.60806°š. pl. 110.20389°r. ilg. / 7.60806; 110.20389

Borobuduro šventyklos kompleksas
Pasaulio paveldo sąrašas

Vieta	Indonezija
Tipas	Kultūrinis
Kriterijus	i, ii, vi
Nuoroda	(angl.) (pranc.): 592
Regionas**	Azija–Ramusis vandenynas
Įrašymo istorija
Įrašas	1991 (15 sesija)
Borobuduras šalies/regiono žemėlapyje
Vikiteka:	Borobuduras
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Viršutinę Borobuduro šventyklos platformą sudaro trys apskritos terasos nuožulniais šlaitais. Ant jų koncentriškais apskritimais išdėstytos 72 varpo formos stūpos, kuriose stovi Budos statulos dharmačakramudros poza. Tokia poza esą paleidžia riedėti dharmos (teisingumo) vežėčias.

Borobuduras (indonez. Borobudur) – didžiausia budistų šventykla (stūpa) Pietryčių Azijoje. Ji yra Indonezijoje, Javos salos centrinėje dalyje, 40 km į šiaurės vakarus nuo Džogjakartos. Šventykla pastatyta 750–850 m., valdant Šalendrų dinastijai.

XIX a. pradžioje Javos džiunglėse aptiktas ir imtas restauruoti Borobuduras. Ši didžiulė budistų šventykla pastatyta antrojoje VIII a. pusėje ir beveik du šimtus metų Javoje buvo budizmo ir religijos centras.

Spėjama, kad statinį suprojektavo architektas Gunadharma. Šis statinys dengia visą kalvą, paversdamas ją kažkuo panašiu į Šventąjį kalną.

Didingą monumentą primena iš terasų sudaryta piramidė, esanti ant dviaukščio kvadrato formos pagrindo. Jo kraštinė – 117 m. piramidę sudaro keturios terasos, ant kiekvienos iš jų yra trijų stulpelių platformos, o ant kiekvienos jų pristatyta stūpų. Kuo aukščiau, tuo jų mažiau – 32, 24, 16.

Kiekvieną monumento aukštą juosia galerijos, kurias jungia laiptai. Išorines sienas puošia eilės smulkių nišų, kurių kiekvienoje stovi po Budos statulą. Iš viso yra 504 Budos skulptūros. Pačiame viršuje yra centrinė stūpa, kurioje stūkso Budos statula – spėjama, kad ji tyčia palikta nebaigta.

Šventovės puošyba atspindi Javos gyventojams būdingą budistinės visatos sampratą. Dievų ir pusdievių hierarchija sudaro pats Buda, simbolines mudras (gestus) atliekančio Budos atvaizdai ir bodhisatvos (nušvitusieji, kurie vadovauja budizmo keliu žengiantiems žmonėms ir kuriuos iš dalies galima lyginti su vakariečių šventaisiais).

Terasas puošia daugybė negilių reljefų kosmogoninėmis temomis. Apatiniai kadaise buvo matomi, bet vėliau pridengti kontraforsais, veikiausiai saugumo sumetimais.

Žemiausiai esantys reljefai vaizduoja Kamadhatu – žemiškąjį lygmenį. Čia matomi žmonių veiksmai ir troškimai, už kuriuos patekę į rojų ar pragarą, jie bus apdovanoti ar nubausti. Tačiau tokie griežti moraliniai reikalavimai, kuriuos įkūnijo dailininkai, nebuvo įprasti kasdieniniame IX a. Javos gyvenime.

Virš jo yra dvylika lygmenų, kurių personažai, priešingai, įkūnija minties ir priežasties viršenybę kūno atžvilgiu. Šie monumentalūs negilūs reljefai pasakoja apie Sidhartos Gautamos (istorinio Budos) gyvenimą ir džatakas (žmonijos blogį įveikusių budų) .

Pirmoji galerija skirta Budos Šakjamunio gyvenimui iki jo pirmojo pamokslo, tačiau čia galima rasti ir liaudiškomis tradicijomis grindžiamų užuominų apie buvusius jo įsikūnijimus. Antroji galerija pasakoja apie dvasinį princo Sudhanos kelią, trečioji – apie Maitrėją (ateities budą), o ketvirtosios galerijos puošybą galima traktuoti įvairiai.

Daugybė ketvirtąją terasą puošiančių Budos atvaizdų įkūnija Rapadhatu (formų pasaulį). Keturiose kompaso kryptyse esančios statulos simbolizuoja dievo įsakymus, aukojimą, meditaciją ir nusiraminimą – apie šias savybes kalba Budos plaštakų padėtis.

Laiptų viršuje ant baliustrados stovi dar didesnės stūpos jos žiedu juosia centrinę, uždarą (į ją negalima patekti), kurioje yra nebaigtas Buda. Tai Arūpadhatu – grynojo proto pasaulio – įsikūnijimas, kurio žmogus pasiekti negali.

Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavadinimo kilmė nėra aiški. Pirmoji dalis Bara tikriausiai kilusi iš žodžio Vihara (reiškiančio šventyklą, vienuolyną), o Budur kildinamas iš Balio salos žodžio Beduhur – „apie“, „aplink“.

Naujieji laikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šventykla labai gerai išsilaikiusi, tai paaiškinama tuo, kad dienos šviesą šiais laikais ji išvydo tik 1835 m. (iki tol buvo užnešta vulkaniniais pelenais). Nuo 1973 iki 1984 vyko restauravimo darbai. 1991 objektas įtrauktas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą.