Paralelizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Paralelìzmas (gr. parallēlos – lygiagretus) – dviejų dalykų sugretinimas lygiagrečiai juos pavaizduojant, panašios sintaksinės sandaros sakinių išdėstymas gretimose teksto dalyse. Atvirkštinio paralelizmo atmaina – antiteze – kai paralelinėmis sintaksinėmis konstrukcijomis sukuriami antoniminiai santykiai, ryškus vaizdų kontrastas.[1]

Viena svarbiausių meninių priemonių, pagrįsta kartojimo principu: antroji teksto frazė kartoja pirmosios frazės sintaksinę sandarą, bet nekartoja jos žodžių:

Neužmigdys naktis žvaigždės,
Nenuramins širdis troškimų.
(Maironis)

Naudojant paralelizmą, gramatiškai panašios frazės tarsi suartina skirtingiems kontekstams priklausančias žodžių reikšmes.

Poezijoje gali būti sugretinami ne tik panašios sintaksinės sandaros elementai, bet ir panašios intonacijos ar garsinės struktūros, net panašios kompozicijos elementai.

Paralelizmai, kaip mąstymo universalijos, intensyviai dalyvauja lyrinėse struktūrose, sudarydami įvairias hierarchijas – fonemų, morfemų, leksemų – iki sintaksinių ir semantinių darinių. Paralelūs yra rimai, paralelios eilutės, paralelūs reiškiniai, kurie vyksta gamtoje ir kultūroje. Paralelizmai išryškėja liaudies dainose, pirminėse poetinėse lytyse.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]