Rytų frontas Pirmajame pasauliniame kare
| Vakarų frontas | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: I pasaulinio karo dalis | |||||||
.jpg) Karpatai 1915 m.; vokiečių kariai Kijeve 1918 m.; rusų karo laivas 1917 m.; rusų kariai 1914 m.; rumunų kariai . | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
.svg){kind=small} Vokietijos imperija.svg){kind=small} Austrija-Vengrija Bulgarijos karalystė (1916-1917) Osmanų imperija (1916-1917)
|
 Rusijos imperija (1914-1917) Rusijos respublika (1917) Rumunijos karalystė (1916-1917).svg){kind=small} Rusijos TFSR
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
 Paul von Hindenburg
|
Nikolajus II
Constantin Prezan | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| Žuvusių daugiau nei 1 000 000 |
Žuvusių daugiau nei 2 500 000 | ||||||
Rytų frontas – vienas pagrindinių frontų Pirmajame pasauliniame kare. Šiame fronte kovojo Rusijos imperija ir Rumunijos karalystė vienoje pusėje bei Vokietijos imperija, Austrija-Vengrija, Bulgarijos karalystė ir Osmanų imperija kitoje. Fronto kovos vyko nuo Baltijos jūros šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose.
Rytų fronte kovos tęsėsi iki 1918 m. kovo mėnesio, o pergalę pasiekė Vokietijos imperija su sąjungininkais.[1] Šio karo pralaimėjimas lėmė Rusijos imperijos sugriuvimą.
1915[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo 1915 m. spalio 1 dienos, keturios vokiečių ir austrų armijų grupės gynė Dauguvos-Černivcių liniją.[2] Hindenburgo armijų grupė gynėsi Lietuvoje ir pietų Latvijoje nuo rusų Šiaurės fronto, o Bavarijos Karūnos princo Leopoldo armijų grupė įsitvirtino vakarų Baltgudijoje ir kovojo prieš rusų Vakarų frontą.[2] Tuomet pietuose, austro-vengrų aukščiausias štabas vadovavo šiaurės vakarų Ukrainoje esančiam Linzingeno armijų grupei ir Bohmo-Ermolio armijų grupei rytų Galicijoje.[2] Kitapus abejų armijų grupių buvo rusų Pietvakarių frontas.[2]
Erikas Falkenhainas siekė perdaug nekovoti rytų fronte, siekdamas išlaikyti kuo daugiau karių Vakarų fronte, bet rusai puolė be pertraukos, dažniausiai silpnesnius austro-vengrų karius, norėdami nukreipt vokiečių dėmesį nuo Vakarų fronto.[2] 1915 m. gruodžio 24 dieną, generolo Ivanovo vadovaujamos Pietvakarių fronto 7-os ir 9-os armijos puolė rytų Galiciją ir beveik užėmė Černivcius, bet jų puolimas buvo 7-os ir vokiečių Pietų armijos sustabdytas 1916 m. sausio 15 dieną.[2]
1916[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1916 m. kovo 17 d. rusų Vakarų fronto generolo Everto vadovaujama 1-oji armija puolė rytų Lietuvoje esančią vokiečių 10-ąją armiją, norėdama užimti Vilnių, bet rusų puolimas buvo nugalėtas balandžio 14 dieną pirmajame Naručio ežero mūšyje.[2]
Brusilovo puolimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po padažnėjusių sąjungininkų prašymų rusams, generolas Aleksejus Brusilovas su keturiomis armijomis priklausančiomis jo Pietvakarių armijų grupei (7, 8, 9, 11) trijų šimtų kilometrų frontu puolė Linzingeno armijų grupės austro-vengrų dalinius, kurie buvo išsidėstę šiaurės vakarų Ukrainoje ir rytų Galicijoje.[2] Labai nukraujavę austro-vengrų kariniai daliniai traukėsi 60 kilometrų, prarasdami Lucką (birželio 7), Černivcius (birželio 17) ir Brodus (liepos 28).[3] Vien Karpatų korpusas ir pėstininkų generolo Felikso, Grafo fon Bothmerio, vokiečių Pietų armija nepasidavė rusų spaudimui.[3] Generolas Linzingenas savo vokiškas divizijas permetė į pietus ir tapo visų austro-vengrų dalinių viršininku.[3] Liepos mėnesio gale, jis sugebėjo sutabdyti Brusilovo puolimą ir atremti vėlesnius 28 liepos ir rugpjūčio 7 dienų puolimus, stipriai apmušdamas rusus.[3] Karpatų korpusas ypač pasižymėjo Totorių perėjos ir Ludovos rajono gynybose 1916 m. rugpjūčio mėnesyje.[3] Galų gale, kai Brusilovas atšaukė veiksmus 1916 m. rugsėjo 20 d., rusai sėkmingai užėmė daug žemių, bet prarado 1.4 milijono karių, palyginus su austro-vengrų 750,000 ir vokiečių 150,000.[3] Brusilovo puolimas buvo sėkmingiausia sąjungininkų operaciją 1916 metais, dėl kurios Falkenhainas buvo pažemintas ir privertė vokiečius valdyti visą rytų frontą 1916 m. spalio 4 dieną.[3] Užtat milžiniški rusų nuostoliai nepataisomai sužlugdė jų ūpą.[3]
Per Brusilovo puolimą, Voiršo armijos sekcija (Armeeabteilung Woyrsch) kovėsi prie Baranovičių 1916 m. liepos mėnesį ir rugsėjį prie Ščiaros ir Servečio upių.[3] Tuomet, Pietų armija nuožmiai kovojo pietvakarių Ukrainoje prie Zborivo (rugpjūčio mėnesį), Narajovkos (rugpjūčio ir spalio mėnesiais), Berežanų (rugsėjo ir spalio mėnesiais) ir Lipnicos (spalio ir lapkričio mėnesiais).[3] Panašiu laiku, spalio mėnesį Linzingeno armijų grupė kovojo Voluinės Vladimire šiaurės vakarų Ukrainoje.[3] Tiktais Lietuvos ir pietų Latvijos frontas buvo sąlyginai tylūs.[3]
1917[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Išvargusios rusų pajėgos 1917 m. sausio mėnesį jau nebegalėjo pulti stipriai nusilpusias priešo pajėgas.[3] Po kelių mėnesių, 1917 metų kovo 10 dieną (anot rusų kalendoriaus, vasario 27), Petrapilio garnizonas sukilo prieš carą Nikolajų II-ąjį, priversdami jį abdikuoti kovo 16 dieną.[3] Rusija po truputį pradėjo trauktis iš karo.[3]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Thomas, Nigel (2004). The German Army in World War I (2): 1915-17. Osprey Publishing. ISBN 9781841765662.
- Petrauskas, Robertas (2011). Trečiojo Reicho triumfas. Tyto Alba.
|
Šis straipsnis apie karą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |