Rytų frontas Pirmajame pasauliniame kare

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Vakarų frontas
Priklauso: I pasaulinio karo dalis
Eastern Front (World War I).jpg
Karpatai 1915 m.; vokiečių kariai Kijeve 1918 m.; rusų karo laivas 1917 m.; rusų kariai 1914 m.; rumunų kariai .
Data 1914 m. rugpjūčio 17 d. – 1918 m. kovo 3 d.
Vieta Centrinė Europa, Rytų Europa
Rezultatas Centrinių jėgų pergalė iki karo pabaigos.
Rusijos imperijos žlugimas.
Konflikto šalys
Vokietijos imperija Vokietijos imperija
Austrija-Vengrija Austrija-Vengrija
Flag of Bulgaria.svg Bulgarijos karalystė (1916-1917)
Ottoman flag.svg Osmanų imperija (1916-1917)
Flag of Russia.svg Rusijos imperija (1914-1917)
Flag of Russia.svg Rusijos respublika (1917)
Flag of Romania.svg Rumunijos karalystė (1916-1917)
Flag of the Russian Soviet Federative Socialist Republic.svg Rusijos TFSR
Vadovai ir kariniai vadai
Vokietijos imperija Paul von Hindenburg

Vokietijos imperija Erich Ludendorff
Vokietijos imperija Princas Leopoldas
Vokietijos imperija Max Hoffmann
Vokietijos imperija August von Mackensen
Austrija-Vengrija Conrad von Hötzendorf
Austrija-Vengrija Arthur Arz von Straußenburg
Flag of Bulgaria.svg Nikola Zhekov

Flag of Russia.svg Nikolajus II

Flag of Russia.svg Grand Duke Nicholas
Flag of Russia.svg Mikhail Alekseyev
Flag of Russia.svg Aleksei Brusilov
Rusija Lavr Kornilov
Rusija Nikolay Dukhonin

Flag of Romania.svg Constantin Prezan

Flag of the Russian Soviet Federative Socialist Republic.svg Nikolai Krylenko

Nuostoliai
Žuvusių
daugiau nei 1 000 000
Žuvusių
daugiau nei 2 500 000

Rytų frontas – vienas pagrindinių frontų Pirmajame pasauliniame kare. Šiame fronte kovojo Rusijos imperija ir Rumunijos karalystė vienoje pusėje bei Vokietijos imperija, Austrija-Vengrija, Bulgarijos karalystė ir Osmanų imperija kitoje. Fronto kovos vyko nuo Baltijos jūros šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose.

Rytų fronte kovos tęsėsi iki 1918 m. kovo mėnesio, o pergalę pasiekė Vokietijos imperija su sąjungininkais.[1] Šio karo pralaimėjimas lėmė Rusijos imperijos sugriuvimą.

1915[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1915 m. spalio 1 dienos, keturios vokiečių ir austrų armijų grupės gynė Dauguvos-Černivcių liniją.[2] Hindenburgo armijų grupė gynėsi Lietuvoje ir pietų Latvijoje nuo rusų Šiaurės fronto, o Bavarijos Karūnos princo Leopoldo armijų grupė įsitvirtino vakarų Baltgudijoje ir kovojo prieš rusų Vakarų frontą.[2] Tuomet pietuose, austro-vengrų aukščiausias štabas vadovavo šiaurės vakarų Ukrainoje esančiam Linzingeno armijų grupei ir Bohmo-Ermolio armijų grupei rytų Galicijoje.[2] Kitapus abejų armijų grupių buvo rusų Pietvakarių frontas.[2]

Erikas Falkenhainas siekė perdaug nekovoti rytų fronte, siekdamas išlaikyti kuo daugiau karių Vakarų fronte, bet rusai puolė be pertraukos, dažniausiai silpnesnius austro-vengrų karius, norėdami nukreipt vokiečių dėmesį nuo Vakarų fronto.[2] 1915 m. gruodžio 24 dieną, generolo Ivanovo vadovaujamos Pietvakarių fronto 7-os ir 9-os armijos puolė rytų Galiciją ir beveik užėmė Černivcius, bet jų puolimas buvo 7-os ir vokiečių Pietų armijos sustabdytas 1916 m. sausio 15 dieną.[2]

1916[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1916 m. kovo 17 d. rusų Vakarų fronto generolo Everto vadovaujama 1-oji armija puolė rytų Lietuvoje esančią vokiečių 10-ąją armiją, norėdama užimti Vilnių, bet rusų puolimas buvo nugalėtas balandžio 14 dieną pirmajame Naručio ežero mūšyje.[2]

Brusilovo puolimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po padažnėjusių sąjungininkų prašymų rusams, generolas Aleksejus Brusilovas su keturiomis armijomis priklausančiomis jo Pietvakarių armijų grupei (7, 8, 9, 11) trijų šimtų kilometrų frontu puolė Linzingeno armijų grupės austro-vengrų dalinius, kurie buvo išsidėstę šiaurės vakarų Ukrainoje ir rytų Galicijoje.[2] Labai nukraujavę austro-vengrų kariniai daliniai traukėsi 60 kilometrų, prarasdami Lucką (birželio 7), Černivcius (birželio 17) ir Brodus (liepos 28).[3] Vien Karpatų korpusas ir pėstininkų generolo Felikso, Grafo fon Bothmerio, vokiečių Pietų armija nepasidavė rusų spaudimui.[3] Generolas Linzingenas savo vokiškas divizijas permetė į pietus ir tapo visų austro-vengrų dalinių viršininku.[3] Liepos mėnesio gale, jis sugebėjo sutabdyti Brusilovo puolimą ir atremti vėlesnius 28 liepos ir rugpjūčio 7 dienų puolimus, stipriai apmušdamas rusus.[3] Karpatų korpusas ypač pasižymėjo Totorių perėjos ir Ludovos rajono gynybose 1916 m. rugpjūčio mėnesyje.[3] Galų gale, kai Brusilovas atšaukė veiksmus 1916 m. rugsėjo 20 d., rusai sėkmingai užėmė daug žemių, bet prarado 1.4 milijono karių, palyginus su austro-vengrų 750,000 ir vokiečių 150,000.[3] Brusilovo puolimas buvo sėkmingiausia sąjungininkų operaciją 1916 metais, dėl kurios Falkenhainas buvo pažemintas ir privertė vokiečius valdyti visą rytų frontą 1916 m. spalio 4 dieną.[3] Užtat milžiniški rusų nuostoliai nepataisomai sužlugdė jų ūpą.[3]

Per Brusilovo puolimą, Voiršo armijos sekcija (Armeeabteilung Woyrsch) kovėsi prie Baranovičių 1916 m. liepos mėnesį ir rugsėjį prie Ščiaros ir Servečio upių.[3] Tuomet, Pietų armija nuožmiai kovojo pietvakarių Ukrainoje prie Zborivo (rugpjūčio mėnesį), Narajovkos (rugpjūčio ir spalio mėnesiais), Berežanų (rugsėjo ir spalio mėnesiais) ir Lipnicos (spalio ir lapkričio mėnesiais).[3] Panašiu laiku, spalio mėnesį Linzingeno armijų grupė kovojo Voluinės Vladimire šiaurės vakarų Ukrainoje.[3] Tiktais Lietuvos ir pietų Latvijos frontas buvo sąlyginai tylūs.[3]

1917[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išvargusios rusų pajėgos 1917 m. sausio mėnesį jau nebegalėjo pulti stipriai nusilpusias priešo pajėgas.[3] Po kelių mėnesių, 1917 metų kovo 10 dieną (anot rusų kalendoriaus, vasario 27), Petrapilio garnizonas sukilo prieš carą Nikolajų II-ąjį, priversdami jį abdikuoti kovo 16 dieną.[3] Rusija po truputį pradėjo trauktis iš karo.[3]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nebaigta   Šis straipsnis apie karą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.