Kiniška arbatos kultūra

Tradicinės arbatos paruošimo būdai ir su jais susijusi socialinė praktika Kinijoje
Nematerialusis pasaulio paveldas

Gongfu arbatos ceremonija
Vieta	Kinija
Regionas**	APA
Įrašas	2022
Nuorodos
	Nuoroda
Vikiteka:	Kiniška arbatos kultūraVikiteka
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Kiniška arbatos kultūra (kin. 中国茶文化, pinyin: zhōngguó chá wénhuà) – su arbatos (gaunamos iš kininio arbatmedžio) paruošimu ir vartojimu susijusi tradicijų visuma, sukurta ir išvystyta kinų civilizacijoje ir paplitusi Kinijoje, Taivane bei kitose pasaulio šalyse.

Kadangi Kinija yra arbatos tėvynė, beveik keturis tūkstantmečius^[1] besivystanti arbatos kultūros tradicija yra labai sena ir turtinga^[2], neatsiejama kinų kultūros, virtuvės ir medicinos dalis. Ji darė įtaką kitoms sinosferinėms šalims, tokioms kaip Korėja ir Japonija, o vėliau ją patyrė ir Vidurinė Azija, Tibetas, Indija, Rusija, Jungtinė Karalystė. Dėl savo svarbos 2022 m. UNESCO buvo pripažinta kaip nematerialusis pasaulio paveldas^[3].

Terminai

Arbatos kultūrai apibūdinti kinų kalboje egzistuoja keli terminai. Tarp jų yra kin. 茶文化, pinyin: chá wénhuà („arbatos kultūra“), kin. 茶藝, pinyin: Chá yì („arbatos ceremonija“), kin. 茶道, pinyin: Chá dào („arbatos kelias, filosofija“) , kin. 茶禮, pinyin: Chá lǐ („arbatos etiketas“).

Pačiai arbatai įvardinti kinų kalboje istoriškai buvo naudojami keli terminai, dėl kurių skirtumų nėra iki galo sutarta. Vienas seniausių iš jų yra 荼 (*rlaː, tú). Šalia jo buvo naudojami 蔎 (*hljed, shè), 茗 (*meːŋʔ, míng), 荈 (*tʰjonʔ, chuǎn), 檟 (*kraːʔ, jiǎ).

IV a. mokslininkas Guo Pu bandė terminus atskirti pagal skirtingos brandos (ar skirtingų derlių) arbatos lapelius: jauniausi buvo tu, labiau subrendę ming, dar brandesni – she, o patys brandžiausi chuan. Kita teorija kildina žodžius iš skirtingų pietvakarinėje Kinijoje (arbatos tėvynėje) gyvenusių etninių grupių: pvz. tu (senovinis tarimas *rlaː) kildinamas iš proto-austroaziečių *slaʔ, ming kildinamas iš austroaziečių meng, o she gali būti Sičuano tautų naudotas terminas.

Nuo VIII a. visus šiuos terminus pakeitė hieroglifas 茶, gautas panaikinus vieną 荼 brūkšnį. Dėl fonetinių pakitimų kinų kalboje tuo metu įsitvirtino jo tarimas chá^[4].

Legenda

Arbatos atsiradimui paaiškinti Kinijoje yra paplitę įvarūs mitai. Pats populiariausias pasakoja apie dievą Šennongą, žemdirbystės ir medicinos globėją, kuris mokė žmones pažinti vaistinguosius augalus. Vieną dieną po sunkios darbo dienos jis virino vandenį puode, ir vėjas atpūtęs įmetė keletą arbatos lapelių. Išgėręs šio nuoviro Šennongas pajuto jėgų antplūdį ir taip išmoko gerti arbatą. KIta legenda pasakoja, kad dievas paragavęs 72 nuodingųjų augalų labai pasiligojo ir nusilpo. Tačiau sukramtęs arbatos lapelius pasveiko^[5].

Raida

Ankstyvasis laikotarpis

Manoma, kad arbatos tėvyne yra dabartinė pietvakarių Kinija (Junano provincija), kur laukinių arbatmedžių lapai naudojami plikyti arbatai jau maždaug 4000 tūkst. metų. XI a. pr. m. e. Geltonosios upės baseine susikūrus Džou valstybei, arbata buvo čia pradėta importuoti kaip egzotiškas pietų produktas, o vėliau ir auginti. Iš pradžių tai buvo labai prabangus gėrimas, prieinamas tik karališkajai dinastijai bei didikams^[6], naudotas daugiausia medicinos tikslais, o taip pat aukojimams.

Tik Han dinastijoje (paskutiniaisiais amžiais prieš mūsų erą) išmokta apdoroti arbatmedžio lapelius, kad jie turėtų švelnesnį skonį, kas leido arbatai plisti platesniuose sluoksniuose. Ji tapo pamėgtu gėrimu tarp intelektualų, budistų ir daoistų vienuolių^[7]. Ji buvo vertinama kaip skaidrinanti protą ir priešpriešinama kitam intelektualų pamėgtam gėrimui – ryžių vynui, kuris temdo protą. Be to, buvo įvertintos tonizuojančios arbatos savybės, neleisdavusios užmigti maldų ir meditacijų metu. Daoizme arbata vertinta kaip jaunystę išlaikantis gėrimas.

Arbatos plytelių laikotarpis (VII–XIII a.)

Tang dinastijoje (nuo VII a.) arbata galutinai išpopuliarėjo kaip visuose visuomenės sluoksniuose vartojamas gėrimas. Tai lėmė naujų arbatos apdirbimo technologijų, tokių kaip jaunų lapelių skynimas, spraginimas ir kaitinimas, atsiradimas. Puikiai išvystyta kelių sistema ir Didysis Kinijos kanalas leido lengvai gabenti arbatą po visą imperiją. Tam, kad išlaikyti arbatos kokybę ilgų kelionių metu, pradėta naudoti fermentacija, dėl ko greta žaliosios arbatos atsirado ir raudonoji arbata (pilnai fermentuota) bei ulongas (dalinai fermentuota).

Arbatas buvo galima suspausti į arbatos plyteles, kas dar labiau palengvino transportavimą, leisdavo išvengti perdžiūvimo, išsaugoti kvapo ir skonio savybes. Taip užgimė iš plytelių ruošiama arbata: prieš vartojant plytelė būdavo pakaitinama (kad sunaikinti pelėsius ir nešvarumus, sustiprinti aromatą), trupinama ir grūdama iki miltelių. Vėliau užplikinus vandeniu arbata būdavo plakama.

Tuo metu arbata tapo ir eksporto preke: juodosios arbatos plytelės buvo gabenamos į Tibetą (iš ten vėliau pasiekė Indiją), žalioji arbata keliavo į Korėją ir Japoniją. Tibetietiška sviestinė arbata ir japoniška arbatos ceremonija dalinai išlaikė tuo metu Kinijoje paplitusias arbatos trynimo ir plakimo praktikas.

Song dinastijoje (X–XIII a.) arbata buvo auginama didžiojoje imperijos dalyje, tačiau ypač garsėjo pietrytinės dalys (Džedziangas, Fudzianas), kurios imperatoriui duoklę mokėdavo arbata. Iki to laiko arbatos kultūra pasiekė savo apogėjų: visoje imperijoje kūrėsi arbatinės, formavosi arbatos patiekimo ritualai, arbatai garbinti buvo tapomi meno kūriniai, rašoma poezija. VIII a. pasaulį išvydo pirmasis arbatai skirtas traktatas Arbatos knyga (kin. 茶經, pinyin: Chájīng).

Vėlyvasis laikotarpis (XIV–XXI a.)

Ming dinastijose (nuo XIV a.) buvo leista atsisakyti arbatos plytelių, ir vėl išpopuliarėjo palaida arbata^[8]. Tai stipriai keitė arbatos kultūrą, inspiravo naujų arbatos indų susiformavimą. Pavyzdžiui, pradėtos naudoti porcelianinės arbatos dėžutės skirtos laikyti arbatą, arbatinukai skirti jai užplikyti. Labai išpopuliarėjo Isingo keramika, geriausiai atskleidžianti arbatos savybes. Iš plytelių ruošiama arbata buvo geriama iš dubens pavidalo čavanų (kin. 茶碗, pinyin: cháwǎn), kai tuo tarpu dabar išpopuliarėjo maži puodeliai su dangteliu gaivanai (kin. 蓋碗, pinyin: gàiwǎn), skirti pasimėgauti arbatos kvapu.

XIX a. buvo išrastos naujos technikos, kurios leido gaminti ir baltąją bei geltonąją arbatą. Tokiu būdu susiformavo 6 pagrindinių arbatų kanonas, įvardijamas per kinų filosofijoje ir gaivalų teorijoje sutinkamas simbolines spalvas: žalioji, baltoji, geltonoji, melsvoji, raudonoji ir juodoji.

Šiuo laikotarpiu arbata sparčiai populiarėjo visame pasaulyje. Nuo XVII a. ji pradėta gerti Rusijoje, nuo XVIII a. – Didžiojoje Britanijoje. Ten formavosi savitos kultūros tradicijos. Tuo metu Kinija vis dar bandė laikyti pasaulinį arbatos monopolį, tačiau arbata pradėta masiškai auginti įvairiose Britų imperijos šalyse.

XX a. Kinijoje arbatos kultūra patyrė nuosmukį, kurį lėmė užsitęsę karai, Kultūrinė revoliucija, bendras gyvenimo kokybės smukimas komunistinio režimi laikotarpiu. Dėl to masiškai uždarytos arbatinės, krito pačios arbatos kokybė^[9]. Tuo laikotarpiu tradicinę arbatos kultūrą išsaugojo Taivanas. Tik nuo 1979 m., atsigaunant Kinijos ekonomikai, stiprėjant tautinei tapatybei, sugrįžtant tradicinėms vertybėms, arbatos kultūra sugrįžo į Kinijos kultūrinį gyvenimą^[10]. Kinija susigrąžino pozicijas ne tik kaip arbatos auginimo lyderė, bet ir siekia atkurti arbatos kultūrą, dėl ko steigiamos arbatos mokyklos, muziejai, atkuriamos arbatinės, arbatos kultūra naudojama kaip turistinis išteklius.

Arbatos teorija

Kinų arbatos kultūros teorija pirmą kartą buvo detaliai aprašyta 760 m. traktate Arbatos knyga, kuriame ne tik detalizuojamas arbatos paruošimas, bet ir už to slypinti filosofija. Jos autorius Lu Ju (kin. 陸羽, pinyin: Lù Yǔ, 733–804 m.) buvo Tang dinastijos intelektualas.

Trijuose ritinėliuose ir dešimtyje skyrių yra išdėstoma arbatos etimologija bei mitologinė kilmė, istorija, geriausios sąlygos auginti arbatmedį. Išskiria ir lygina aštuonis Kinijos regionus, kur auginama arbata. Autorius aprašo arbatos derliaus ėmimo ir apdorojimo technikas, tuo metu populiarios arbatos plytelės formavimą. Ketvirtas skyrius išvardina net 28 indus bei įrankius, reikalingus arbatai ruošti (vėlesniuose traktatuose pažymimi 12 iš jų, kurie laikomi svarbiausiais), penktasis detalizuoja arbatos plikymo taisykles, o šeštasis – mėgavimosi arbata principus.

12 pagrindinių arbatai ruošti naudotų indų ir įrankių Song dinastijoje

Vėliau arbatai skirtas ne vienas veikalas. Song ir Ming dinastijose buvo parašyta daugiau nei 20 žymių knygų apie arbatą. Jose išgryninta tai, kas gali būti pavadinta kiniška arbatos ceremonija. Jos esmė yra mėgavimasis arbatos ruošimo ir gėrimo procesu. Tam turi būti tinkamai parinkta arbata, kurios lapelyje susikaupęs kalnų oras, šaltinių vanduo ir žmogaus rūpestis. Arbatai naudojamas tik aukščiausios kokybės vanduo, toks kaip ištirpdytas sniegas, ar iš kalnų atitekantys šaltiniai. Indai bei įrankiai turi atitikti tos akimirkos nuotaiką.

Buvo laikoma, kad arbata geriausia mėgautis gamtoje, gražių vaizdų apsuptyje, žavintis kylančiu rūku, mėnesiena ar vėjo dvelksmu. Žmogus turi būti atsipalaidavęs, susiliejęs su gamta, arbatai gerti geriausia rinktis ramią vietą ir nedidelėje kompanijoje, nes perdėtas triukšmas griauna ritualo eleganciją. XI a. traktatas Užrašai apie arbatą (kin. 茶录, pinyin: Chá Lù) pabrėžė: gėrimas vienumoje yra ramybė, dviese – geriausia, trise ar keturiese – dar įdomu, bet penkiems ar šešiems – jau perdaug, o septyniems ar aštuoniems – tiesiog neįmanoma^[11].

1518 m. Wen Zhengming tapytas ritinėlis, aprašantis ir vaizduojantis arbatos gėrimą

Ruošimo ir gėrimo etiketas

Šiuo metu Kinijoje arbata yra ruošiama daugiausia tuo būdu, kuris susiformavo po XIV a., išpopuliarinus palaidą arbatą. Naudojami arbatinukai, nedideli puodeliai gaivanai, karštas vanduo. Tačiau kiekvieną kartą arbatos paruošimas labai varijuoja. Tai priklauso nuo arbatžolių rūšies: švelnesnėms žaliajai, baltajai, geltonajai arbatai naudojamas vėsesnis vanduo, o juodajai, ulongui ir puerui – karštesnis. Arbata gali būti ruošiama skirtingais tikslais, todėl egzistuoja tokie paruošimai, kaip paprastoji arbata, arbata viešam gėrimui, konfucianistinė, budistinė, daoistinė arbata. Pastarosios ruošiamos medicininiais tikslais^[12].

Kinų kultūroje vaišinimas arbata yra ne tik vaišingumo išraiška, bet taip pat atsiprašant ar rodant pagarbą. Vaikai atneša arbatą tėvams norėdami atsiprašyti, jaunavedžiai arbatą tėvams siūlo norėdami padėkoti, išreikšti pagarbą. Įprasta į arbatines vestis vyresniuosius šeimos narius.

Svečias dėkodamas šeimininkui už arbatą paprastai pabeldžia į stalą dviejų pirštų galiukais (pirštų kautau). Tai yra ir ženklas, kad užtenka. Šis paprotys kildinamas iš istorijos, kuomet imperatorius Cianlongas keliavo po šalį incognito, ir jo tarnai negalėjo išsiduoti. Vieną dieną imperatorius įpylė arbatos savo tarnui, kuris įprastinėmis aplinkybėmis už suteiktą garbę turėjo padėkoti puldamas ant kelių. Negalėdamas to padaryti, jis priglaudė prie stalo pirštų galiukus ir jais pavaizdavo atsiklaupimą^[13].

Rafinuota kiniška arbatos kultūra atsiskleidžia Gongfu ceremonijoje (kin. 工夫茶, pinyin: gōngfū chá), kuri susiformavo XVIII a. Fudziano provincijoje^[14]. Jos metu naudojami įvairūs arbatos indai, tokie kaip Isingo keramikos arbatinukai, porcelianiniai puodeliai. Šeimininkas tinkamai parenka vandens rūšį, temperatūrą, arbatą (dažniausiai ulongą, rečiau puerą ar raudonąją arbatą). Naudojami keli užpylimai, atskleidžiantys skirtingus arbatžolių poskonius.

Indai ir įrankiai

Šiuo metu pagrindiniai Kinijoje naudojami arbatos indai (kin. 茶具, pinyin: Chájù yra šie:

Arbatinis (茶壺)
Dėžutė (茶罐)
Gaivanas (蓋椀)
Ąsotėlis (茶海)
Indas, skirtas kvapui nustatyti (聞香杯)
Mažas puodelis (茶杯)
Padėklas (茶托)
Stalelis (茶盤)
Šaukštelis (茶則)
Žnyplės (茶挟)

Arbatinės

Pagrindinis straipsnis – Arbatinė.

Kinijoje dėl turtingos arbatos kultūros atsirado pirmosios pasaulyje arbatinės (kin. 茶館, pinyin: cháguăn). Pirmosios jos minimos Tang dinastijoje, išpopuliarėjo Song dinastijoje, o vėliau tapo nebeatskiriama Kinijos gyvenimo būdo dalimi^[15]. Arbatinė yra svarbi vieta praleisti laiką geriant arbatą ir mėgaujantis užkandžiais, dalintis informacija, sužinoti naujienas. Kai kurios jų veikia kaip svarbiausios vietos bendruomenės socializacijos vietos. Didesnės arbatinės, kuriose galima ir pavalgyti, yra vadinamos kin. 茶樓, pinyin: chálou.

Skirtingose Kinijos vietose arbatinės išvystė skirtingus stilius.

Sičuano arbatinėse mėgstama naudoti varinius indus, alavines lėkšteles, indus iš Dzingdedženo porceliano. Arbata čia neretai ruošiama iš dubenėlio pavidalo arbatos plytelių tuocha (沱茶);
Ujue (Jangdzės upės žemupio) provincijų arbatinėse dažniausiai tiekiama vietinė žalioji arbata, naudojamas geros kokybės vanduo. Čia didelis dėmesys skiriamas elegantiškam bet paprastam interjerui, mėgstami vaizdai į sodus;
Tiandzino arbatinės dažnai naudojamos spręsti verslo reikalus. Jos būna judrios, triukšmingos. Čia neretai vyksta teatriniai ir muzikiniai pasirodymai;
Guoangdonge arbatinės neatskiriamos nuo Kantono virtuvei būdingos jum ča ir dim sum (užkandžiavimo) kultūros. Prie arbatos čia patiekiami kiniški koldūnai, mantou, šiumai ir kiti užkandžiai^[16].
Pekine, kur yra didelis vartojimas, arbatinės gali būti skirstomos į įvairias rūšis pagal funkcijas. Shuchaguan kelis kartus per dieną atlieka teatrinius pasirodymus, qingchaguan skirti mėgautis pačia arbata, qichaguan gurkšnojant arbatą žaidžiama šachmatais, yechaguan turi vaizdingus sodus, kuriais galima mėgautis, dachaguan labiau skirti pavalgyti ir aptarti reikalus, o erhunpu leidžia atsinešti savo maistą.

Išnašos

↑ Liu, Tong (2012). Chinese Tea. Australia: Cambridge. ISBN 978-0-521-18680-3.
↑ Gao, Sally (2016-11-16). „A Cultural History Of Tea In China“. Culture Trip.
↑ Traditional tea processing techniques and associated social practices in China
↑ Mair, Victor H.; Hoh, Erling (2009). The True History of Tea. Thames & Hudson. pp. 262–264. ISBN 978-0-500-25146-1.
↑ Liu, Tong (2012). Chinese Tea. Australia: Cambridge. ISBN 978-0-521-18680-3.
↑ Sigley, Gary (2015-12-01). „Tea and China’s rise: tea, nationalism and culture in the 21st century“. International Communication of Chinese Culture. 2 (3): 319–341.
↑ Jie, Li (2015). „Teahouses and the Tea Art: A Study on the Current Trend of Tea Culture in China and the Changes in Tea Drinking Tradition“.
↑ Benn, James A. (2015-02-28), „Religion and Culture in the Tea Economy of Late Imperial China“, Tea in China, University of Hawai’i Press, pp. 172–197.
↑ Weber, Irena (December 2018). „Tea for Tourists: Cultural, Representation, and Borrowing in the Tea Culture of The Mainland China and Taiwan“. Academica Turistica. year11
↑ Sigley, Gary (2015-12-01). „Tea and China’s rise: tea, nationalism and culture in the 21st century“. International Communication of Chinese Culture. 2 (3): 319–341.
↑ Xiousong, Li (1993). „Chinese Tea Culture“. The Journal of Popular Culture. 27 (2): 75–90.
↑ Pan, Si-Yuan; Nie, Qu; Tai, Hai-Chuan; Song, Xue-Lan; Tong, Yu-Fan; Zhang, Long-Jian-Feng; Wu, Xue-Wei; Lin, Zhao-Heng; Zhang, Yong-Yu; Ye, Du-Yun; Zhang, Yi (2022-02-22). „Tea and tea drinking: China’s outstanding contributions to the mankind“. Chinese Medicine. 17 (1): 27.
↑ Chiang, Karen. „The yum cha rules you need to know“. www.bbc.com.
↑ 南強，烏龍茶 pp 132 中國輕工業出版社 ISBN 7-5019-5350-3
↑ Wang, Ling (2001). Chinese Tea Culture : The Origin of Tea Drinking. Selangor Darul Ehsan, Malaysia: www.pelanduk.com. p. 69.
↑ Wang, Ling (2001). Chinese tea culture. Malaysia: Palenduk. pp. 76–79.

Nuorodos

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

[1] Liu, Tong (2012). Chinese Tea. Australia: Cambridge. ISBN 978-0-521-18680-3.

[2] Gao, Sally (2016-11-16). „A Cultural History Of Tea In China“. Culture Trip.

[3] Traditional tea processing techniques and associated social practices in China

[4] Mair, Victor H.; Hoh, Erling (2009). The True History of Tea. Thames & Hudson. pp. 262–264. ISBN 978-0-500-25146-1.

[5] Liu, Tong (2012). Chinese Tea. Australia: Cambridge. ISBN 978-0-521-18680-3.

[6] Sigley, Gary (2015-12-01). „Tea and China’s rise: tea, nationalism and culture in the 21st century“. International Communication of Chinese Culture. 2 (3): 319–341.

[7] Jie, Li (2015). „Teahouses and the Tea Art: A Study on the Current Trend of Tea Culture in China and the Changes in Tea Drinking Tradition“.

[8] Benn, James A. (2015-02-28), „Religion and Culture in the Tea Economy of Late Imperial China“, Tea in China, University of Hawai’i Press, pp. 172–197.

[9] Weber, Irena (December 2018). „Tea for Tourists: Cultural, Representation, and Borrowing in the Tea Culture of The Mainland China and Taiwan“. Academica Turistica. year11

[10] Sigley, Gary (2015-12-01). „Tea and China’s rise: tea, nationalism and culture in the 21st century“. International Communication of Chinese Culture. 2 (3): 319–341.

[11] Xiousong, Li (1993). „Chinese Tea Culture“. The Journal of Popular Culture. 27 (2): 75–90.

[12] Pan, Si-Yuan; Nie, Qu; Tai, Hai-Chuan; Song, Xue-Lan; Tong, Yu-Fan; Zhang, Long-Jian-Feng; Wu, Xue-Wei; Lin, Zhao-Heng; Zhang, Yong-Yu; Ye, Du-Yun; Zhang, Yi (2022-02-22). „Tea and tea drinking: China’s outstanding contributions to the mankind“. Chinese Medicine. 17 (1): 27.

[13] Chiang, Karen. „The yum cha rules you need to know“. www.bbc.com.

[14] 南強，烏龍茶 pp 132 中國輕工業出版社 ISBN 7-5019-5350-3

[15] Wang, Ling (2001). Chinese Tea Culture : The Origin of Tea Drinking. Selangor Darul Ehsan, Malaysia: www.pelanduk.com. p. 69.

[16] Wang, Ling (2001). Chinese tea culture. Malaysia: Palenduk. pp. 76–79.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]

[13]

[14]

[15]

[16]