Japoniška arbatos ceremonija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
Matčia arbatos pateikimas (ippuku issen 一服一銭, dešinėje) ir prekeivis pardavinėjantis ekstraktus (sendžimono-uri-džia 煎じ物, kairėje) Muromači periodo iliustracijoje.

Japoniška arbatos ceremonija, dar kitaip vadinama arbatos keliu, yra japonų kultūros veikla, susijusi su ritualine matčia (抹茶) žaliosios arbatos, pagamintos iš specialių miltelių, rengimo ir pateikimo ceremonija.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Japonų kalba arbata vadinama čianodžiu (茶の湯 chanoju) arba sado, čiado (茶道), o jos paruošimo menas vadinamas (o)Temae([お]手前; [お]点前). [1] Dažniausiai arbatos ceremonijoje yra naudojama arbatos lapų, senčia arbata, japoniškai dar žinoma kaip senčiado (煎茶道 senchado) nei čianodžiu ar čiado. Arbatos gėrimo ceremonijos susibūrimai yra klasifikuojami į neformalius – čiakai (茶会 chakai) ir formalius – čiadži (茶事 chaji). Čiakai ceremoniją sudaro šiek tiek paprastesnė svetingumo ceremonija su saldumynais, plonąja arbata ir dažniausiai lengvu patiekalu. Čiadži yra daug oficialesnis, formalesnis susibūrimas, dažniausiai susidedantis iš pilno kaiseki, saldumynų, storosios ir plonosios arbatų. Čiadži ceremonija gali trukti net iki 4 valandų.

Pirmasis užfiksuotas įrodymas apie arbatos atsiradimą Japonijoje yra datuojamas IXa., kai budizmo vienuolis Eičiu (永忠) grįžo iš misijos Kinijoje. Nihon Koki įraše teigiama, jog Eičiu asmeniškai ruošė senčia arbatą imperatoriui Sagai, kai jis lankėsi Karasaki (Šigos perfektūroje) 815m. Tuo laikotarpiu arbatą galėjo ruošti tik kilmingieji.[2] Po šio imperatoriaus vizito, 816m. jo įsakymu buvo pradėtos kurti arbatos plantacijos Kinki regione, tačiau to neužteko, jog Japonijoje prigytų arbatos gėrimo paprotys ir ši tradicija išblėso.[3]

Pasak legendos, Kinijoje arbata buvo žinoma daugiau nei tūkstantį metų. Populiariausia arbata Eičiu laikotarpiu buvo „pyrago arbata” arba „plytų arbata“ (団茶 dangcha) [4] – tai tokia arbata, kuri yra suspausta į tokią pačią formą kaip ir Pu-erh, papildyta įvairiomis žolelėmis, vaisiais, uogomis, skoniais.

Pagrindinė arbatos gėrimo paskirtis buvo medicininės reikšmės, o tik vėliau pradėta gerti dėl malonumo. IXa. pradžioje, kinų autorius Lu Ju (Lu Yu) parašė „Arbatos klasikos“ traktatą, kuriame aprašė ne tik arbatos paruošimą, bet ir auginimą. Visas šio autoriaus gyvenimas stipriai rėmėsi budizmo ideologijomis, ypač Dzen-Čan mokyklos mokymu. Traktate išdėstytos idėjos turėjo didelės įtakos tolimesnei Japoniškosios arbatos ceremonijos plėtrai.

Maždaug XIIa. Japoniją pasiekė naujas arbatos ruošimo paprotys, vadinamas „tenčia“ (点茶 tencha). Šiuo metodu miltelių pagrindo matčia arbata įdedama į dubenį, įpilama karšto vandens ir ši masė yra gerai išmaišoma. Šį metodą pristatė iš Kinijos į Japoniją grįžęs vienuolis Eisai. Kartu su savimi jis atvežė ir arbatmedžio sėklų. Iš šios rūšies arbatmedžio pagaminta arbata buvo laikoma pačios aukščiausios kokybės arbata Japonijoje.[5]

Murata Džiuko (Murata Juko) yra žinomas kaip vienas iš anksčiausių čianoju arbatos ceremonijos įkūrėjų. Jo mokytojas buvo vienuolis Ikkdju (Ikkyu), kuris atgaivino Dzen budizmą XVa. ir yra manoma, jog tai turėjo labai didelės įtakos Murata Džiuko čianodžiu ceremonijos kūrime.[6]

XVIa. arbatos gėrimas paplito visuose socialiniuose Japonijos sluoksniuose. Sen no Rikju (Sen no Rikyu) ir jo veikalas „Pietų įrašas“ yra bene žinomiausi ir gerbiamiausi istoriniai įrašai arbatos ceremonijos istorijoje. Jis sekė savo mokytojo Takeno Džio (Takeno Joo) iči-go iči-e (ichi-go ichi-e) filosofinėmis idėjomis, jog kiekvienas objektas turi būti tausojamas, kadangi jis niekada negali būti pakartotas ar nukopijuotas. Sekant jo mokymu buvo kuriama architektūros, sodų, menostiliai, taip pat kuriamas arbatos menas. Pagrindiniai principai, kuriuos jis iškėlė yra harmonija – va (和 wa), pagarba – kei (敬), grynumas – sei (清), ramybė – džiaku (寂 jaku). [7]

Vietos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nors tikslingai pastatytas, tatami kilimu padengtas kambarys yra laikomas idealia vieta arbatos ceremonijai rengti, ją galima iškelti visur, kur priimančiajam asmeniui pakanka vietos atlikti reikiamus veiksmus svečių akivaizdoje. Pavyzdžiui, arbatos ceremonija gali būti iškelta net ir iškylos lauke principu. Jis dar kitaip yra žinomas kaip nodate (野点).

Specialiai įrengtas kambarys skirtas vabi (wabi) arbatos ceremonijai rengti yra vadinamas čiašitsu (chashitsu). Dažniausiai jis yra 4,5 tatami kilimo dydžio, turi žemas lubas, grindyse įrengtą židinį, specialą nišą ritiniams ar kitiems dekoratyviniams daiktams, du skirtingus įėjimus – svečiams ir ceremonijos šeimininkui. Taip pat jis turėtų turėti specialią pasiruošimo zoną vadinamą midzuja (mizuya). 4,5 tatami kilimo kambariai laikomi standartiniais, tačiau jie gali būti tiek didesni, tiek mažesni. Pats pastatas ir dekoracijos yra vabi stiliaus - paprastos, nepuošnios, šiek tiek grubios. Čiašitsu taip pat gali būti ir laisvai pastatomuose pastatuose – arbatos nameliuose. Kiekviename iš jų gali būti skirtingų dekoracijų, dydžio ir stilių arbatos kambariai bei kiti patogumai, o nameliai gali būti apsupti arbatos sodų, vadinamų arodži (aroji).

Storoji ir plonoji arbatos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Yra du pagrindiniai matčia arbatos ceremonijos būdai: storasis arba koičia (濃茶 koicha) ir plonasis arba usučia (薄茶 usucha). Aukščiausios kokybės arbatos lapeliai yra naudojami ruošiant koičia. Istoriškai, arbatos lapeliai, kurie buvo naudojami kaip koičia arbatos pakavimo medžiaga būdavo paliekami arbatos dėžutėje, vadinamoje čiatsubo (茶壺 chatsubo), o vėliau iš jų ruošiama plonoji arbata. Pirmieji istoriniai šaltiniai apie arbatos ceremoniją, kurioje būtų išskirti koičia ir usučia arbatos ruošimo metodai minimi Tenmon eroje (1532-55)[8], tačiau pirmasis koičia termino užrašymas yra aptiktas tik 1575m.

Kaip nurodoma terminuose, koičia paruošimui reikia stambaus malimo matčia arbatos ir tris kartus mažiau karšto vandens nei ruošiant usučia. Tam, kad būtų paruošta usučia, matčia ir karštas vanduo yra plakami naudojant specialią arbatos šluotelę, vadinama čiasen (茶筅 chasen), o ruošiant koičia arbatos milteliai yra gerai sumaišomi su vandeniu taip pat naudojant čiasen.

Plonoji arbata yra pateikiama kiekvienam svečiui į atskirus dubenėlius, kai tuo tarpu gerdami storąją arbatą visi svečiai naudojasi tuo pačiu. Šis dubenėlio dalinimosi stilius geriant koičia pirmą kartą buvo aptiktas 1586m. istoriniuose dokumentuose. Manoma, jog šis metodas buvo išrastas Sen no Rikju (Sen no Rikyu).

Pati svarbiausia čiadži ceremonijos dalis yra ta, jog iš pradžių yra ruošiama koičia, o tik vėliau yra geriama usučia. Čiakai susitikime dažniausiai būna tik pasiruošimas arbatos ceremonijai ir plonosios arbatos gėrimas, mėgaujantis saldumynais, reprezentuojantis labiau atpalaiduojančią, paskutinę mėgavimosi arbatos ceremonija akimirką.

Įrankiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Arbatos ruošimo įrankiai yra vadinami čiadogu (茶道具 chadogu). Yra daugybė čiadogu su skirtingais motyvais ir stiliais, kurie yra skirti tam tikriems įvykiams ar šventėms skirtingais metų laikais. Visi arbatos ceremonijos įrankiai reikalauja išskirtinės priežiūros bei rūpesčio. Jie yra skrupulingai nuvalomi prieš ir po ceremonijos, taip pat prieš juos padedant į jiems skirtą vietą. Kai kurie įrankiai yra imami tik su pirštinėmis. Kai kurie ceremonijoje naudojami daiktai, tokie kaip arbatos laikymo indelis čigusa (chigusa) yra taip gerbiami, jog jiems yra suteikiami specialūs vardai, visai kaip žmonėms, jais yra žavimasi ir jie būna aprašomi rankraščiuose.

Pagrindiniai įrankiai:

  • Čiakin (茶巾 chakin) yra mažas, stačiakampio formos, lininis arba kanapės audinys, dažniausiai naudojamas arbatos dubenėlio valymui;
  • Arbatos dubenėlis - čiavan (茶碗 chawan). Arbatos dubenėliai gali būti įvairių dydžių ir stilių, kurie yra naudojami tiek plonajai tiek storajai arbatoms. Negilūs arbatos dubenėliai, kurie leidžia arbatai greitai atvėsti yra naudojami vasarą, o gilūs – žiemą. Dažniausiai dubenėliai yra pavadinami jų kūrėjų ar savininkų garbei ar vieno iš arbatos meistrų vardu. Patys vertingiausi arbatos dubenėliai yra rankų darbo. Netaisyklingos formos, turintys trūkumų ar įlinkimai yra itin brangūs.
  • Arbatos dėžutė – Natsume (棗). Joje laikoma miltelinė arbata visos arbatos ceremonijos metu.
  • Arbatos samtelis – čiašaku (茶杓 chashaku), dažniausiai yra išskaptuoti iš vientiso bambuko gabalo, dramblio kaulo ar medžio. Jie yra naudojami pasemti arbatai iš arbatos dėžutės į arbatos dubenėlį. Paprasčiausi bambukiniai arbatos samteliai turi mazgelį centre. Didesniais samteliais arbata yra perkeliama į arbatos dėžutę midzudžia (mizuya) – pasirengimo fazėje, tačiau šio proceso šeimininkas nerodo svečiams.
  • Arbatos šluotelė – čiasen (茶筅chasen) naudojama sumaišyti arbatos miltelius su karštu vandeniu. Arbatos šluotelės yra iškirpti iš vieno bambuko gabalo. Šluotelės greitai susidėvi ir būna pažeistos, todėl šeimininkas turėtų naudoti skirtingas šluoteles čiakai ir čiadži susitikimams.

Arbatos ruošimo procesas priklauso nuo mokyklos, kurioje jo mokėsi mokiniai, nuo metų laiko, paros laiko, vietos ir kitų aplinkybių. Oficialiausiu čiadži susirinkimu yra laikomas susibūrimas pietų arbatai, kai šeimininkas iškelia arbatos ceremoniją ne daugiau kaip penkiems svečiams. Toliau aprašoma įprastinė pietų čiadži ceremonija šaltuoju laikotarpiu, kuri būtų rengiama specialiai arbatos ceremonijai skirtame arbatos namelyje.

Svečiai atvyksta šiek tiek anksčiau numatyto laiko ir laukia laukiamajame, kuriame palieka nereikalingus ceremonijai daiktus, tokius kaip paltas, rankinė, ir apsiauna tabi kojines. Idealiomis sąlygomis, laukiamasis turėtų turėti tatamį ir (tokonomą), kurioje būtų pakabinti ritiniai ar dekoracijos atspindinčios sezoną ar kitokią tinkamą temą. Svečiams yra pasiūlomas puodelis karšto vandens, kambu, skrudintų miežių arbatos arba sakuraju (sakurayu). Kai visi svečiai atvyksta ir baigia pasiruošimą, jie išeina šalia lauke esančio laukiamojo suolelio – rodži (roji), prie kurio laukia ceremonijos šeimininko kvietimo.

Po tylaus nusilenkimo tarp šeimininko ir svečių, svečiai keliauja prie akmeninės kriauklės – tsukubai. Jie turi nusiplauti rankas ir paskalaudami savo burnas vandeniu, taip rituališkai apsivalydami. Tuomet grįžti prie rodži ir keliauti link arbatos namelio. Svečiai turi nusiauti batus ir įeiti į arbatos kambarį per nedideles nidžiri-guči (nijiri-guchi) duris bei pradėti apžiūrinėti daiktus esančius tokonomoje, pačius arbatos gėrimo ceremonijos įrankius, susėda ant seiza stiliaus tatamio pagal užimamas pareigas. Kai paskutinis svečias užima savo vietą, jie pakankamai garsiai uždaro duris tam, kad šeimininkas apie svečių pasiruošimą. Šeimininkas atėjęs į arbatos kambarį pasisveikina su kiekvienu svečiu ir atsako į klausimus, kuriuos užduoda pirmasis svečias apie tokonomoje esančius daiktus ir t. t.

Šaltuoju sezonu čiadži prasideda anglies metimu į ugnį, kuris šildo vandenį. Po to svečiams patiekiami pagrindiniai patiekalai kartu su sake ir nedideliais saldumynais vagaši (wagashi) kurie yra valgomi iš specialaus kaiši (懐紙 kaishi) popieriaus, kurį svečiai dažniausiai nešiojasi su savimi dekoratyvinėse piniginėse ar susikišę į kimono. Po patiekalo vyksta nedidelė pertrauka, vadinama nakadači (中立ち nakadachi) kurios metu svečiai grįžta į laukiamąjį kol būna vėl pakviesti šeimininko. Šeimininkas pertraukos metu iššluoja arbatos kambarį, pakeičia dekoracijas nišoje, atidaro arbatos kambario langines ir pasiruošia arbatos ceremonijai.

Po gongo ar varpo garso visi svečiai turi sugrįžti į arbatos kambarį. Prieš grįždami į jį, svečiai dar kartą turi apsivalyti, o įėję į kambarį apžvelgti daiktus, esančius jame. Atėjęs šeimininkas rituališkai išvalo visus arbatos ceremonijai naudojamus įrankius ir priemones, parodo vietą, į kurią turi atsisėsti kiekvienas iš svečių. Kai tik pasiruošiamoji stadija yra baigta, šeimininkas pradeda storosios arbatos ceremoniją.

Šeimininkas duoda dubenėlį arbatos pirmajam svečiui, vėliau svečias nusilenkia kitam svečiui ir perduoda arbatos dubenėlį bei pakelia jį atsisukęs į šeimininką, taip parodydamas pagarbos ženklą jam. Perėmęs dubenėlį, svečias jį pavarto tam, kad išvengtų gėrimo iš jo priekio, atsigeria gurkšnelį ir pasako komplimentą arbatos ceremonijos šeimininkui, už puikiai paruoštą arbatą. Po kelių gurkšnių, kai arbatos dubenėlis yra tuščias, svečias išvalo arbatos kraštelį ir perduoda arbatos puodelį kitam svečiui. Procedūra yra kartojama tol, kol visi svečiai paragauja arbatos iš to paties arbatos dubenėlio. Kiekvienas turi galimybę pagirti arbatos dubenėlį prieš atiduodamas jį šeimininkui. Kai visi atsigeria arbatos, šeimininkas išvalo ruošimo įrankius ir išeina iš arbatos kambario.

Vėliau šeimininkas pakūrena ugnį ar prideda daugiau anglies. Tai parodo perėjimą iš labiau formalaus susirinkimo į paprastesnį. Tuomet dažniausiai šeimininkas atneš kiseru pypkę, kitaip vadinamą tabako-bon (タバコ盆) bei daugiau saldumynų, dažniausiai higaši (higashi), taip pat gali parūpinti pagalvėlių svečių patogumui. Tuomet pereinama prie plonosios arbatos gėrimo.

Šeimininkas paruošia po dubenėlį plonosios arbatos individualiai kiekvienam svečiui. Jei geriant storąją arbatą buvo galimi tik keli komentarai, kurie dažniausiai vyksta tik tarp pirmojo svečio ir šeimininko, tai geriant usučią, po panašaus arbatos dubenėlių apsikeitimo ritualo, visi ceremonijos dalyviai gali įsitraukti į paprastesnį, kasdieniškesnį pokalbį.

Kai visi svečiai paragauja arbatos, šeimininkas išvalo visus ceremonijos rengimo įrankius ir padeda juos į jiems skirtą vietą. Garbingiausias svečias turėtų paprašyti svečio leidimo apžiūrėti kai kuriuos arbatos ceremonijos ruošimo įrankius ar priemones ir visi svečiai turės galimybę iš arti apžiūrėti juos. Visi įrankiai turi būti imami ir apžiūrimi su didele pagarba, kadangi jie gali būti neįkainojami, nepakeičiami, rankų darbo antikvarai. Dažniausiai svečiai laiko priemones su brokato audiniu.

Po daiktų apžiūrėjimo, svečiai palieka arbatos namelį. Šeimininkas nusilenkia juos išlydėdamas ir ceremonija yra baigta. Arbatos ceremonija gali trukti net ir ilgiau nei keturias valandas – tai priklauso nuo ceremonijos tipo, svečių skaičiaus, skirtingų patiekalų ir arbatos rūšių.

Arbatos ceremonijos tipai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kiekvienas arbatos ceremonijos veiksmas: kaip yra naudojamas virdulys, kaip nagrinėjamas arbatos dubenėlis, kaip arbata yra įdedama į arbatos dubenėlį – yra atliekamas pagal tam tikras procedūras ir technikas. Visi ritualai ir procesai, atliekami arbatos ceremonijos metu yra vadinami temae.

Yra daugybė temae stilių, kurie priklauso nuo mokyklos, kurioje mokėsi šeimininkas, sezono, dalyvių sudėties ir susitikimo pobūdžio, turimų įrankių bei daugybės kitų įmanomų faktorių. Toliau paminėti vieni pagrindinių temae.

Čiabako temae (茶箱手前chabako)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuo stiliumi pagrindiniai įrankiai yra pašalinami ir pakeičiami specialia dėžute, žinoma kaip čiabako, kuris tiesiogiai verčiamas kaip „arbatos dėžutė“. Šioje dėžutėje yra visi pagrindiniai arbatos ceremonijos įrankiai, kaip arbatos dubenėliai, arbatos šluotelė (laikoma specialiame indelyje), arbatos samtelis, šluostė, taip pat maža dėžutė arbatos ceremonijoje skanaujamiems saldumynams. Visi įrankiai yra gerokai mažesni nei įprastai, kadangi čiabako ceremonija dažniausiai vyksta atvirose erdvėse apie 35-40 minučių.

Hakobi temae (運び手前)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visi įrankiai, naudojami ceremonijoje (net ir geriamo vandens indas) išskyrus karšto vandens virduliuką ir prikaistuvį (jei židinys nėra naudojamas ceremonijos metu) yra ceremonijos šeimininko atnešami į arbatos kambarį jau ceremonijai prasidėjus. Kitose temae, visi šie įrankiai jau būna paruošti kambaryje prieš ateinant svečiams.

Obon temae (お盆手前)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai yra paprasta ceremonija ruošiant usučia. Arbatos dubenėliai, šluotelė, samtelis, čiakin ir arbatos dėžutė yra padedami ant padėklo, o karštas vanduo yra užkaičiamas ant prikaistuvio virdulyje, vadinamame tetsubin. Dažniausiai tai yra pirmasis metodas, kurį išmoksta studentai, besimokydami arbatos meno, kadangi jis yra pats paprasčiausias, nereikalaujantis specialių įrankių ir neužimantis daug laiko. Ši ceremonija nesunkiai gali būti atliekama sėdint prie stalo ar lauke, naudojant termosą ar tetsubin ir nešiojamą prikaistuvį.

Rjurei (立礼 ryūrei)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šioje ceremonijoje tiek šeimininkas, tiek svečiais sėdi prie specialių stalų. Šią ceremoniją galima atlikti beveik visur, netgi lauke. Šio stiliaus išskirtinumas, jog ceremonijos šeimininkas pirmą ir paskutinį ceremonijoje atliekamą žingsnį daro stovėdamas. Dažniausiai, atlikdamas šią ceremoniją jos šeimininkas turi pagalbininką, kuris sėdi šalia jo ir patraukia jo kėdę ar specialią sėdėjimo pagalvę kai jam reikia atsistoti ar gražina ją, prieš jam atsisėdant. Asistentas taip pat paduoda arbatą bei saldumynus svečiams. Ši ceremonija pradėta praktikuoti Urasenke mokykloje rodant ceremoniją svečiams iš užsienio, kuriems, kaip buvo manoma, buvo patogiau sėdėti ant kėdžių.

Apranga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dauguma judesių arbatos ceremonijos metu susidarė dėl kimono vilkėjimo. Studentai, kurie mokosi arbatos meno bent kelis mėnesius praktikuojasi su kimono tam, jog išmoktų taisyklingus gestus, vėliau gali praktikuotis dėvėdami paprastus, kasdienius drabužius.

Kai kurie arbatos ceremonijos judesiai yra sukurti atsižvelgiant į ilgas kimono rankoves – judesiai ir mostai apgalvoti taip, kad jos nemaišytų ceremonijai, neišsipurvintų ir neliestų įrankių. Kiti judesiai leidžia nepastebint svečiams ištiesinti kimono ar hakama. Šilkinės fukusa šluostės yra sukurtos taip, kad paprastai galėtų būti sukišamos ir ištraukiamos iš obi juostos. Kai obi nėra rišamas, jo vietoje turėtų būti įprastinis diržas tam, kad judesiai būtų atlikti reikiamai. Kaiši ir kiti mažesni šilkiniai audiniai, žinomi kaip askobukusa (小袱紗) yra įdedami į kimono priekį krūtinės srityje, vėduoklės turėtų būti įkištos į obį. Kai vakarietiška apranga yra dėvima, ceremonijos šeimininkas turėtų surasti kitas vietas šiems daiktams paslėpti drabužiuose. Kimono rankovės taip pat yra naudojamos kaip kišenės į kurias gražiai yra sudedami kaiši.

Oficialiomis progomis šeimininkas – tiek vyras, tiek moteris – visada dėvi kimono. Svečiai turėtų taip pat dėvėti kimono arba būti apsirengę oficialiu vakarietišku stiliumi. Dauguma arbatos ceremoniją praktikuojančių žmonių turi bent po vieną kimono – kai patys yra ceremonijos šeimininkai, ir kitą kimono – kai dalyvauja kaip svečias. Kimono ar oficialių drabužių dėvėjimas arbatos ceremonijos metu tiek vyrams, tiek moterims yra būtinas tam, kad neblaškytų dėmesio nuo pagrindinės veiklos.

Vyrai gali dėvėti tik kimono arba kimono ir hakama (ilgą praskirtą arba nepraskirtą sijoną, kuris yra dedamas ant kimono) kombinaciją. Kimono ir hakama kombinacija dažniausiai yra dėvima oficialesnėse ceremonijose. Kai kurie gali įgauti teisę dėvėti kimono su džitoku (jittoku) švarku vietoj hakama.

Moterų kimono priklauso nuo sezono ir pačio renginio, tačiau jos negali dėvėti hakamos ir avėti adžitoku (ajittoku) arbatos ceremonijoje. Kimono su pamušalu yra dėvimas tiek vyrų, tiek moterų žiemos metu, o be pamušalo – vasarą. Oficialiomis, iškilmingomis progomis yra dėvimas montsuki kimono (紋付着物) – kimono su 3-5 šeimos herbais ant rankovių. Ir vyrai ir moterys arbatos ceremonijos metu avi tabi (specialias kojines, kurios atskiria nykštį nuo kitų pirštų).

Arbatos kambarys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Arbatos ceremonijos metu, tradiciniai japoniški tatami kilimai turi tam tikrą reikšmę. Pavyzdžiui, nuo to, kaip jie yra sudėlioti arbatos gėrimo ceremonijos kambaryje priklauso kaip žmogus vaikščios erdvėje, taip pat, kaip sėdės jame.

Tatami kilimo naudojimas turėjo įtakos arbatos ceremonijos plėtrai. Pavyzdžiui, vaikštant tatami kilimu yra įprasta vilkti kojas, o tai įpareigoja eiti lėčiau, išlaikyti stačią laikyseną bei eiti tyliai. Kadangi ceremonijos metu visi avi tabibatais, su kuriais eiti ant tatami kilimo yra labai slidu, taip pat dėvi kimono, kuris riboja žingsnio dydį, kiekvienas turi susikaupti ir išlaikyti pusiausvyrą, kas sukuria specialų vaikščiojimą arbatos ceremonijos metu. Taip pat yra negalima eiti per tatami kilimo sujungiamąsias dalis. To priežastis yra labai paprasta – tai gali pakenkti tatami kilimui ir suardyti balansą.

Tatami kilimo vieta arbatos kambariuose šiek tiek skiriasi nuo įprastos padėties Japoniško stiliaus kambariuose ir gali priklausyti nuo sezono, kada ceremonija yra rengiama. 4,5 tatami kilimo kambariuose, kilimai yra sudedami aplink centrinį kilimą. Specialiai įrengti arbatos kambariai turi židinį grindyse, kuris yra naudojamas žiemą, todėl šiuose kambariuose yra naudojami specialūs tatami kilimai, kuriuose yra tam tikros ertmės, suteikiančios priėjimą prie židinio teikiamos šilumos. Remiantis tradicija, reikia vengti lipimo ant centrinio tatami kilimo, taip pat atsiremti ar padėti delnus ant jo, kadangi jis funkcionuoja kaip stalas: arbatos ceremonijos reikmenys, arbatos dubenėliai yra sudedami ant jo. tam, kad būtų išvengta užlipimo ant centrinio kilimo, tenka eiti ratu kitais kilimais.

Kuomet nevaikštoma, bet norima persikelti iš vienos tatami vietos į kitą, reikia judėti seiza pozoje rankomis į tatamikilimą remiantis suspaustais kumščiais.

Arbatos kambaryje yra daugybė tikrų ir įsivaizduojamų linijų. Jos yra skirtos nustatyti tikslią vietą, kurioje bus padedamos arbatos ceremonijai reikalingos priemonės bei kitos procesui reikalingos dekoracijos. Tatami kilimų linijos, vadinams tatami-me padeda geriau orientuotis erdvėje ir nurodo vietas, kuriose turėtų sėdėti žmonės.

Tatami kilimo patiesimas ant grindinio arbatos kambariuose padeda sukurti patogesnį sėdėjimą seiza pozoje. Tam tikrais metų periodais (dažniausiai per naujųjų metų šventimą), pozicijos, kuriose turi sėdėti žmonės gali būti padengiamos raudonu veltinio audiniu.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Surak, Kristin (2013). Making Tea, Making Japan: Cultural Nationalism in Practice. Stanford: Stanford University Press. p. 272. ISBN 9780804778671.
  2. Tsuitsui Hiroichi. "Koicha". Japanese online encyclopedia of Japanese Culture
  3. Kaisen Iguchi; Sōkō Sue; Fukutarō Nagashima, eds. (2002). "Eisai". Genshoku Chadō Daijiten
  4. Yuki. "The Origin of Japanese Tea Ceremony". Matcha Tea.
  5. Hiroichi Tsutsui (筒井紘一), "Tea-drinking Customs in Japan", kieto viršelio knyga pristatyta 4 tarptautiniame arbatos kultūros festivalyje, Korean Tea Culture Association (Seoul, 1996)
  6. Sen Sōshitsu XV (1998). The Japanese way of tea: from its origins in China to Sen Rikyū. Trans. Dixon Morris. Honolulu: University of Hawai'i Press. pp. V. ISBN 0-8248-1990-X.
  7. Rupert Cox - The Zen Arts: An Anthropological Study of the Culture of Aesthetic 2013
  8. Tsuitsui Hiroichi. "Usucha". Japonijos kultūros internetinė enciklopedija (Japoniškai).

Išorinės nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka