Pekino opera
| Pekino opera | |
|---|---|
| Nematerialusis pasaulio paveldas | |
.jpg)
| |
| Vieta |  Kinija
|
| Regionas** | APA |
| Įrašas | 2010 |
| Nuorodos | |
|
Nuoroda |
 Vikiteka: |
Pekino operaVikiteka |
| * Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą. | |
Pekino opera (kin. 京劇, pinyin: Jīngjù) – labiausiai paplitusi kinų operos (teatro) forma, jungianti instrumentinę ir vokalinę muziką, pantomimą, šokį ir akrobatiką.
Pagrindinės spektaklių trupės įsikūrusios Pekine, Tiandzine ir Šanchajuje. Pekino opera taip pat paplitusi Taivane, kur žinoma pavadinimu Guójù („Nacionalinė opera“).[1] Laikui bėgant Pekino opera išplito į kitus regionus, tokius kaip JAV ir Japonija.[2] Pekino operos trupės yra bent dukart gastroliavusios Lietuvoje.[3][4]
2010 m. ši teatrinė forma UNESCO buvo įtraukta į nematerialiojo pasaulio paveldo sąrašą[5].
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ji atsirado Pekine Čingų dinastijos viduryje (1644–1912 m.) iš Jangdzės upės žemupyje paplitusios pirmtakės huabu operos.[6], o iki XIX a. vid. išpopuliarėjo visoje šalyje. Pekino operos programa buvo labai populiari Čingų dvare ir laikoma Kinijos kultūriniu paveldu.
Kultūrinės revoliucijos (1966–1976 m.) laikotarpiu tradicinė Pekino opera buvo pasmerkta kaip „feodalistinė“ ir „buržuazinė“, vietoje jų vaidintos revoliucinės operos.[7] Po kultūrinės revoliucijos šie pokyčiai buvo atšaukti ir Pekino opera sugrįžo į scenas, tačiau ankstesnės šlovės nebepasiekė. Pastaraisiais metais siekiant pritraukti daugiau žiūrovų bandoma operą reformuoti gerinant atlikimo kokybę, pridedant naujus spektaklio elementus, spektaklius trumpinant, vaidinant naujus ar adaptuotus spektaklius ir pan.
Bruožai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pekino operoje yra keturi pagrindiniai personažai: šeng (pagrindis vyriškos lyties vaidmuo), dan (bet koks moteriškas vaidmuo), dzing (atžagaraus ar agresyvaus charakterio vyriškos lyties vaidmuo) ir čou (klounai).[6] Spektaklio trupės dažnai turi keletą aktorių vienam personažo tipui, taip pat daug antrinių ir tretinių atlikėjų. Artistams būdingi įmantrūs ir spalvingi kostiumai ir minimalios dekoracijos. Atlikėjų meistriškumas vertinamas pagal judesių grakštumą. Atlikėjai taip pat laikosi įvairių stilistinių konvencijų, kurios padeda žiūrovams orientuotis spektaklio siužete. Kiekvienas judesys turi prasmę ir turi eiti išvien su muzika.
Pekino operos muziką galima suskirstyti į xīpí (西皮) ir èrhuáng (二黄) stilius. Dainų sakiniai dažniausiai susidaro iš penkių arba septynių žodžių. Pekino operos repertuare yra daugiau nei 1400 kūrinių, paremtų Kinijos istorija, folkloru ir vis dažniau šiuolaikiniu gyvenimu.[8]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Wichmann 1990, pp. 146–178.
- ↑ Rao 2000, 135–162 psl.
- ↑ [1]
- ↑ Pekino opera iš arti (Bernardinai.lt)
- ↑ Peking Opera
- ↑ 6,0 6,1 Pekino opera (Rytų Azijos žinynas)
- ↑ Lu, Xing (2004). Rhetoric of the Chinese Cultural Revolution. University of South California Press. pp. 143–150.
- ↑ Wichmann 1991, 12–16 psl.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Rao, Nancy Yunhwa (2000). „Racial Essences and Historical Invisibility: Chinese Opera in New York, 1930“. Cambridge Opera Journal. 12 (2): 135–162. doi:10.1017/S095458670000135X. JSTOR 3250710.
- Wichmann, Elizabeth (1990). „Tradition and Innovation in Contemporary Beijing Opera Performance“. TDR. 34 (1): 146–178. doi:10.2307/1146013. JSTOR 1146013.
