Kultūrinė revoliucija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Chunveibinai Tiananmenio aikštėje 1966 m. rugsėjį.

Kultūrinė revoliucija (文革; wéngé), oficialiai vadinama Didžiąja kultūrine proletarine revoliucija (supaprastinti rašmenys: 无产阶级文化大革命; tradiciniai: 無產階級文化大革命; pinyin: Wúchǎn Jiējí Wénhuà Dà Gémìng) arba tiesiog Didžiąja kultūrine revoliucija (文化大革命; wénhuà dà gémìng) – 1966 m. Kinijos Liaudies Respublikoje Mao Dzeduno ir maoistų pradėta politinė akcija, besitęsusi iki Mao mirties 1976 m. Nuorodyti kultūrinės revoliucijos tikslai – išlaikyti kinų komunistinę ideologiją pašalinant kapitalizmo ir senųjų tradicijų liekanas iš kinų visuomenės ir sustiprinti Mao Dzeduno mokymo (maoizmo), kaip dominuojančios ideologijos statusą. Revoliucija įtvirtino Mao vienvaldystę po šiek tiek labiau decentralizuotos valdžios periodo 1959–1961 m. Kiniją nusiaubusio badmečio dėl vykdytos Didžiojo šuolio politikos. Nepaisant milžiniškos įtakos visuomeniniam šalies gyvenimui, Didžiosios kultūrinės revoliucijos tikslai liko nepasiekti.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Judėjimo pradžia laikoma 1966 m. pirmoji gegužės pusė, kuomet Mao pareiškė, kad vyriausybę ir visuomenę infiltravo buržuaziniai elementai, siekiantys atkurti kapitalizmą, jam antrinant Kultūrinės revoliucijos grupei (中央文革小组). Mao pakvietė jaunimą „užimti štabą“, patikindamas, kad „maištas pateisinamas“. Jauni aktyvistai į tai atsakė visoje šalyje imdami burtis į „raudonuosius sargus“ (dar žinomus kaip chunveibinus) ir „maištaujančiųjų kuopeles“. Tuo metu neseniai išleista rinktinių Mao sentencijų knyga „Raudonoji knygelė“ įgijo ypatingą populiarumą ir tapo Mao asmenybės kulto neatsiejama dalis. Tarp 1966 m. rugpjūčio ir lapkričio mėnesių visoje šalyje surengtos aštuonios masinės demonstracijos, kuriose dalyvavo apie 12 milijonų žmonių, daugiausiai chunveibinų. Vienoje demonstracijų aukštas partinis veikėjas Lin Biao paragino aktyvistus griauti ir naikinti „keturias atgyvenas”: „pasenusias” idėjas, seną kultūrą, senas tradicijas ir senus papročius.[2] Chunveibinai taip pat reguliariai rengė parodomuosius viešosios savikritikos procesus (批斗) prieš „revizionistus“, viešus pasirodymus, kurių metu pasirinktą auką niekindavo ir versdavo prie patyčių prisijungti aplinkinius, taip pat užiminėdavo Kinijos komunistų partijos vietinius skyrius, vietoje jų įsteigdami revoliucinius komitetus. Patys komitetai dažnai skildavo į konkuruojančias frakcijas, tarp kurių prasiverždavo smurto protrūkiai ir kuriuos malšinti ne kartą siųsta Liaudies Išlaisvinimo Armija. Nors Mao dar 1969 m. paskelbė, kad revoliucija baigta, aktyvioji judėjimo fazė užtruko iki 1971 m., kuomet Lin Biao buvo apkaltintas nepavykusio perversmo prieš Mao organizavimu ir nužudytas skrydžio, kuriuo mėgino bėgti iš Kinijos, metu. 1972 m. į valdžią atėjo keturių gauja ir Kultūrinė revoliucija buvo pratęsta iki Mao Dzeduno mirties 1976 m. ir po jos sekusio keturių gaujos narių suėmimo.

Kultūrinę revoliuciją lydėjo suirutė ir smurtas. Pagal mirusiųjų skaičių kultūrinė revoliucija gali būti lyginama su pragaištingiausiomis stichinėmis nelaimėmis Kinijoje. Žudynės prasidėjo dar 1966 m. rugpjūtį, kai chunveibinai per mėnesį Pekine nužudė daugiau nei 1700 žmonių, bei netruko išplisti po visą šalį. Liūdniausiai pagarsėjusios žudynės vyko Guangsi, kur užfiksuota net masinio kanibalizmo atvejų ir didžiausias mirčių skaičius, lyginant su kitomis revoliucijo metu vykusiomis žudynėmis,[3][4], daug aukų nusinešė ir žudynės Vidinėje Mongolijoje, Guangdonge, Junane ir Hunane. Chunveibinai naikino istorinį paveldą, taip pat su religija bei kultūra susijusius objektus. Kultūrinės revoliucijos metu taip pat įvyko viena didžiausių technologinių katastrofų, po taifūno sugriuvus Bančiao ir dar 61 užtvankai. Apie 10 milijonų asmenų patyrė politines represijas, tarp jų vyresnieji pareigūnai, Kinijos vadovas Liu Šaoči, Deng Siaopingas, Peng Dehuai ir He Long, kuriais buvo atsikratyta ar kurie buvo ištremti. Milijonai buvo apkaltinti priklausantys „penkioms juodosioms kategorijoms“ (žemvaldžiams, buožėms, kontrrevoliucionieriams, blogiems elementams ir dešiniesiems) ir patyrė viešą pažeminimą, buvo kalinami, kankinami, siunčiami į priverstinio darbo stovyklas, konfiskuojant turtą. Kai kurie būdavo nužudomi arba patirdavo tokio lygio patyčias, jog patys nusižudydavo. Intelektualai buvo laikomi „pasmirdusia devintąja kasta“ ir buvo plačiai persekiojami – tarp žymiausių aukų rašytojas dramaturgas Lao Še, literatūros kritikas ir vertėjas Fu Lei, karinių raketų inžinierius Jao Tongbinas ir meteorologas Žao Džiužangas. Mokyklos ir universitetai buvo uždaromos, egzaminai atšaukti, o mieste gyvenantys studentai prievarta siunčiami dirbti į kaimą.

1978 m. gruodį šalies vadovu tapęs Deng Siaopingas pakeitė sekretorių Hua Guofengą ir pradėjo įgyvendinti Boluan Fandženg programą, lėmusią laipsnišką kultūrinės revoliucijos metu įsigalėjusios maoistinės politikos atsisakymą ir sugrąžino į šalį tvarką.[5][6] Toliau Deng su savo bendražygiais ėmėsi naujų beprecedenčių ekonominių ir šalies atvėrimo reformų. 1981 m. Kinijos komunistų partija paskelbė ir pripažino, kad kultūrinė revoliucija buvo klaida ir kad ji atsakinga už „didžiausią nesėkmę ir didžiausius liaudies, šalies ir partijos patirtus nuostolius nuo pat Liaudies Respublikos įkūrimo.“[7][8] Deng Siaopingo šalininkai bei dauguma Vakarų analitikų mano, jog kultūrinė revoliucija sąlygojo visos prastai išsilaviniusių kinų kartos atsiradimą. Dabartinėje Kinijoje įprasta vadinti šį laikotarpį „chaoso dešimtmečiu“.[9] Kita vertus, Kinijoje yra šį reiškinį vertinančių teigiamai, daugiausiai tarp darbininkų.[10]

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šių revoliucinių pertvarkymų padariniai paprastai laikomi katastrofiškais. Skirtingais skaičiavimais revoliucijos metu kilę smurto protrūkiai, politiniai persekiojimai ir badas pareikalavo 400 000[11]–7,73 mln.[12] gyventojų gyvybių. Taip pat judėjimas neigiamai paveikė švietimo sritį. Universitetų stojamieji egzaminai buvo panaikinti dar 1966 m. (atkurti tik 1977 m. Deng Siaopingo).[13] Maždaug 17 milijonų jaunų inteligentų buvo išsiųsti priverstiniam darbui į kaimo vietoves ir ten „perauklėjami“.[14]

Taip pat stipriai nukentėjo kultūriniai paminklai — buvo naikinamos šventyklos, kapinės, bažnyčios, mečetės, siaubiamos bibliotekos ir deginamos knygos, ypač taikantis į užsienio literatūrą. Chunveibinai apgriovė Konfucijaus giminės kapines Šandongo provincijoje,[15] Dangaus šventyklą Pekine ir Mingų dinastijos kapus, kuriuose išniekino palaikus.[16]

Žudynės ir kanibalizmas revoliucijos metu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žudynėms dažniausiai vadovaudavo ir jas vykdydavo vietiniai revoliuciniai komitetai, Komunistų partijos skyriai, milicija, o retesniais atvejais - ir kariuomenė. Dauguma aukų buvo suaugę vyrai ir moterys, priskiriami vadinamosioms penkioms juodosioms kategorijoms, taip pat jų vaikai, „maištininkų grupių“ (造反派) nariai. Kinų mokslininkų skaičiavimais, per šias žudynes gyvybių neteko bent 300 000 asmenų.[17][18] Vien Guangsi regione priskaičiuojama 43 žudynės, iš kurių penkiolikoje žūčių skaičius viršija 1000. Taip pat didelis skaičius žudynių užfiksuota Guangdonge - 28 žudynės visame regione, iš kurių šešiose žūčių skaičius yra perkopes 1000.[19]

Didžiausio masto žudynės vyko Guangsi regione. Įvairiose minėto regiono vietose tarp 1968 m. vasario ir 1968 m. balandžio vykusios žudynės pareikalavo 100 000-150 000 aukų ir istoriografijoje bendrai vadinamos Guangsi žudynėmis.[20][21] Galop Kinijos premjeras Džou Enlai davė Liaudies išlaisvinimo armijai įsakymą įsikišti.[22] Rašytojo Dženg Ji teigimu, žudynių metu buvo sistemiškai žudoma, įskaitant kanibalizmo atvejus, vardan politinės revoliucijos ir klasių kovos tarp džuangų tautos atstovų Vusuano apygardoje.[23] Džengo pasakojimų patikimumu linkstama abejoti dėl jo neigiamo požiūrio į šią Kinijos etninę mažumą,[24] tačiau net partiniai istorikai sutinka dėl kanibalizmo atvejų.[25]

Kitos didelio masto žudynės vyko Doasiane (Hunanas) tarp 1967 m. rugpjūčio 13 d. ir spalio 17 d. Jų metu buvo nužudyi 7696 žmonės, dar 1397 buvo privesti iki savižudybės, 2146 suluošinti visam gyvenimui.[26][27]

Didelio masto žudynės kilo ir Pekine, iškart po Kultūrinės revoliucijos paskelbimo 1966 m. rugpjūčio mėnesį ir tęsėsi iki rugsėjo (vadinamasis Raudonasis rugpjūtis). 1980 m. duomenimis, bent 1772 žmonės buvo nužudyti chunveibinų (ypač daug mokytojų ir mokyklų direktorių), 33 695 namai sugriauti ir 85 196 šeimoms teko palikti miestą.[28][29][30] Vien Pekine esančiame Dasingo rajone tarp rugpjūčio 27 ir rugsėjo 1 d. vykusių žudynių metu nužudyti 325 žmonės, o aukų amžius svyravo tarp 38 dienų ir 80 metų.[31][29][32]

Panašaus masto mirčių skaičiumi žudynės vyko ir Junane (kinų istoriografijoje vadinamas Šadiano įvykiu), o žudynių taikiniais tapo hujų mažuma. Žudynės iš kitų išsiskyrė tuo, kad joms vadovavo Liaudies išlaisvinimo armija, bei tuo, kad įvyko Kultūrinei revoliucijai einant į pabaigą, 1975 m. Tarp 1600 nužudytų civilių 300 buvo vaikai. Sunaikinta 4400 namų.[33][34][31]

Kultūrinė revoliucija tautinių mažumų apgyvendintose žemėse[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1966 m. rugpjūtį vykdomas „viešosios savikritikos procesas“ prieš etninį tibetiečių politinį ir karinį veikėją Sampo Cevangą Rigziną.

Nuo kultūrinės revoliucijos nukentėjo ne tik haniai, tačiau ir kitos Kinijoje gyvenančios tautos – kai kuriais atvejais ekscesai tautinių mažumų apgyvendintose žemėse buvo dar didesni. Kultūrinė revoliucija Tibete oficialiai pradėta 1966 m. rugpjūčio 25 d., kai po chunveibinų surengtų eitynių buvo imta niokoti svarbiausia budistų šventykla Lhasoje, Džokhangas – naikinamos freskos, daužomos šimtų metų senumo religinio pobūdžio skulptūros bei kitas paveldas, o pati šventovė paversta sandėliu.[35] Tibeto kultūra buvo „pertvarkoma” visais aspektais.

Liaudies išlaisvinimo armija jėga steigė komunas – jų iki 1974 m. pristeigta visame autonominiame regione. Vienuolynų naikinimas, pradėtas dar iki Kultūrinės revoliucijos, įgavo milžinišką pagreitį – iš daugiau nei 6000 vienuolynų iki XX a. aštuntojo dešimtmečio išliko nepaliesti tik aštuoni.[36] Prie vienuolynų siaubimo dažnai prisidėdavo ir vietiniai tibetiečių chunveibinai[37] ar net patys tikintieji, kitaip grasinant susidorojimu.[38] Buvo ne tik griaunami vienuolynai, bet ir žudomi budistų vienuoliai ir vienuolės, o didelė visuomenės dalis patyrė fizinius ir psichologinius kankinimus.[39] Kaip ir kitose Kinijai priklausančiose teritorijose, Tibete plito parodomieji viešosios savikritikos procesai. 1950 m., Tibeto aneksijos išvakarėse, Tibete gyveno apie 600 000 vienuolių, o iki 1979 m. dauguma jų buvo nužudyti, įkalinti ar dingę be žinios.[40]

Anot Tibeto vyriausybės tremtyje, nuo 1968 iki 1973 metų dėl priverstinės kolektyvizacijos metu vykdyto grūdų konfiskavimo tibetiečiai badavo, nors nesutariama dėl aukų skaičiaus.[41][42] Dėl komunizacijos išaugo kinų kontrolė visuose Tibeto gyvenimo aspektuose.

Vidinėje Mongolijoje nuo kultūrinės revoliucijos nukentėjo apie 790 000 asmenų, iš jų 22 900 buvo užmušti, dar 120 000 – suluošinti,[43] vykdant raganų medžioklę prieš atsiskirti nuo Kinijos siekusį Vidinės Mongolijos revoliucinės partijos judėjimą. Sindziange buvo deginamos Korano ir kitos uigūrų knygos, imamai pažeminami apliejant juos dažais. Šiaurės rytinėje Kinijoje gyvenantys etniniai korėjiečiai taip pat nukentėjo – buvo sugriautos korėjiečių mokyklos. Junano provincijoje padegti dajų karaliaus rūmai, 1975 m. Liaudies Išlaisvinimo Armija numalšino musulmonų hujų sukilimą išžudydama 1600 asmenų.[44] Po kultūrinės revoliucijos sumokėjo nužudytųjų artimiesiems reparacijas ir pastatė aukų atminimo memorialą Šadiano miestelyje.[45]

Vertinimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Siekdami pateisinti Mao vadovavimą kultūrinei revoliucijai ir išlaikyti Komunistų partijos autoritetą ir teisėtumą, Mao įpėdiniai turėjo sugalvoti atitinkamą paaiškinimą. 1981 m. birželio 27 d. Komunistų partijos Centro komitetas priėmė „Rezoliuciją dėl kai kurių mūsų Partijos istorijos nuo Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo klausimų“, kurioje oficialiai įvertino svarbiausius istorinius įvykius nuo 1949 metų.[46]

Rezoliucija atvirai įvertino Mao vadovavimą judėjime, tvirtindama, kad „didžiausia atsakomybė dėl rimtos, didžiulio masto ir užtrukusios „Kairės“ klaidos per „kultūrinę revoliuciją“ „išties tenka draugui Mao Dzedunui“. Tačiau ta pati rezoliucija sumenkina Mao indėlį pridėdama, kad judėjimu „manipuliavo kontrrevoliucinės grupės, vadovaujamos Lin Biao ir Dziang Čingo“, dėl ko kilo bjauriausi ekscesai. Rezoliucijoje rašoma, kad kultūrinė revoliucija „sukėlė rimtas katastrofas ir neramumus Komunistų partijai ir Kinijos liaudžiai“.[46]

Kinijos komunistų partija vadovaujasi principu, kad reikia atskirti Mao veikla per Kultūrinę revoliuciją nuo „didvyriškos“ veiklos pilietinio karo bei antrojo karo su Japonija metu. Mao veikla per Kultūrinę revoliuciją laikoma Mao asmeninėmis klaidomis, kurios esą prieštaravo paties Mao sukurtai teorijai, t. y., neatitiko Mao Dzeduno minties dvasios. Deng Siaopingas yra pasakęs oficialiame Kinijos diskurse paplitusią frazę, kad Mao „buvo 70% geras ir 30% blogas“.[47] Po Mao mirties pereita prie nuosaikesnio marksizmo-leninizmo interpretavimo Kultūrinę revoliuciją pakeičiant vadinamuoju socializmu su kiniškais bruožais. Po Kultūrinės revoliucijos išpopuliarėjo nauja Kinijos literatūros srovė vadinama „randų literatūra“ (Shanghen Wenxue), kurios plėtotę rėmė postmaoistinė Kinijos valdžia. Žymiausi atstovai — tuo metu jauni, išsilavinę rašytojai Liu Sinhua, Džangas Sianliangas ir Liu Sinvu. „Randų literatūroje“ revoliucija pateikiama neigiamai, remiamasi autoriaus asmenine patirtimi.[48]

Nors Kinijos komunistų partija oficialiai smerkia kultūrinę revoliuciją, yra nemažai kinų, kurie ją vertina palankiau, ypač darbininkai, kuriems kultūrinės revoliucijos politika buvo naudinga.[49] Nuo to laiko, kai Dengas atėjo į valdžią, vyriausybė suėmė ir įkalino kelis už kultūrinę revoliuciją agitavusius asmenis. Vienas jų – jaunas batų gamyklos darbininkas Sianjange, ant gamyklos sienos užkabinęs plakatą, kuris skelbė, kad „Kultūrinė revoliucija buvo gerai“ ir kad esą jos dėka „pastatytas Nandžino tiltas per Jangdzės upę, sukurtos hibridinės ryžių kultūros, pakeltas žmonių sąmoningumas “. Tai įvyko 1985 metais ir aktyvistas buvo nuteistas dešimties metų kalėjimo, kur „be aiškios priežasties“ mirė.[50]

Honkonge, tuo metu priklausiusiam Didžiajai Britanijai, 1967 m. kilo prokomunistiniai mitingai ir riaušės, paskatinti kultūrinės revoliucijos idealų. Dėl savo ekscesų mitingų aktyvistai honkongiečių buvo vertinami atsargiai dar kelis dešimtmečius po to.[51] Taivane Čiang Kaišekas inicijavo Kinijos kultūrinį renesansą kaip atsvarą tam, ką jis laikė komunistų vykdomu tradicinių kinų vertybių naikinimu žemyninėje dalyje.

Tarp teigiamai vertinančių kultūrinę revoliuciją paplito maoistinės idėjos. Komunistinės Albanijos diktatorius Enveras Hodža kultūrinės revoliucijos pavydžiu ėmėsi organizuoti „Kultūrinę ir ideologinę revoliuciją“.[52] Tarp žymiausių šiuolaikinių maoistų – „Švytinčio kelio“ judėjimas Peru, naksalitų judėjimas Indijoje, politiniai judėjimai Nepale, Juodųjų panterų partija JAV.[53]

Kita vertus, viešosios diskusijos apie Kultūrinę revoliuciją išlieka ribotos. Dabartinė Kinijos valdžia ir toliau draudžia žiniasklaidai pasakoti apie Kultūrinės revoliucijos detales, siekiama sekti internetines diskusijas ir cenzūruoti knygas šia tema. Iš vadovėlių reikalaujama griežtai laikytis oficialaus naratyvo. Daug vyriausybinių dokumentų iš XX a. septintojo dešimtmečio (ir vėlesnio laikotarpio) lieka įslaptinti, privatūs tyrėjai prie jų priėjimo neturi, o Kinijos valdžia akademikus skatina šios temos nesiimti.[54] Pekine esančiame Kinijos nacionaliniame muziejuje tarp eksponatų Kultūrinė revoliucija beveik neminima.[55] Kyla pagrįstas susirūpinimas, kad senstant ir išmirštant Kultūrinės revoliucijos įvykių liudytojams galimybių plačiau ištyrinėti šį laikotarpį neliks.[56]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Tom Phillips (2016-05-11). „The Cultural Revolution“. The Guardian. Nuoroda tikrinta 2021-11-05. 
  2. Nianyi, W., 106 psl.
  3. Kristof, Nicholas D. (1993-01-06). „A Tale of Red Guards and Cannibals“. The New York Times. ISSN 0362-4331. Nuoroda tikrinta 2020-01-22. 
  4. Yan, Lebin. „我参与处理广西文革遗留问题“. Yanhuang Chunqiu (kinų). Suarchyvuotas originalas 2020-11-24. Nuoroda tikrinta 2020-01-22. 
  5. BRADSHER, KEITH; WELLMAN, WILLIAM J. (2008-08-20). „Hua Guofeng, Transitional Leader of China After Mao, Is Dead at 87“. The New York Times (anglų). ISSN 0362-4331. Nuoroda tikrinta 2022-03-16. 
  6. Barmé, Geremie R. „History for the Masses“. Morning Sun. Nuoroda tikrinta 2022-03-16. 
  7. „关于建国以来党的若干历史问题的决议“. The Central People's Government of the People's Republic of China (kinų). Nuoroda tikrinta 2020-04-23. 
  8. „Resolution on Certain Questions in the History of Our Party since the Founding of the People's Republic of China“ (PDF). Wilson Center. 1981-06-27. 
  9. Lu, Xing (2004). Rhetoric of the Chinese Cultural Revolution: The Impact on Chinese Thought. p. 2. „Known to the Chinese as the ten years of chaos [...] (liet. Kinai vadina jį chaoso dešimtmečiu)“ 
  10. Gao, 36 psl.
  11. Meisner, Maurice (1986). Mao's China and After: A History of the People's Republic (2nd ed.). Free Press. pp. 371–372, 394. 
  12. Rummel, R. J. (1991). China's Bloody Century: Genocide and Mass Murder Since 1900. Transaction Publishers. p. 263. ISBN 9781412814003. 
  13. Joel, A., 195 psl.
  14. Ebrey 2005, p. 194
  15. MacFarquhar, R. ir Schoenhals, M., 119 psl.
  16. Melvin, Shelia (2011-09-07). "China's reluctant Emperor", [[The New York Times]], Shelia Melvin, 2011 m. rugsėjo 7 d.“. The New York Times. Suarchyvuotas originalas 2016-10-06. Nuoroda tikrinta 2017-02-15. 
  17. Yang, Jisheng. 天地翻覆-中国文革大革命史. 天地图书有限公司. 
  18. Song, Yongyi (2002). 文革大屠杀 (Cultural Revolution Massacres). Hong Kong: 开放杂志出版社. ISBN 978-9627934097. 
  19. Yang, Su (2006). "文革"中的集体屠杀:三省研究“. Modern China Studies (kinų) 3. 
  20. „Interview: 'People Were Eaten by The Revolutionary Masses'. Radio Free Asia (anglų). Nuoroda tikrinta 2019-11-30. 
  21. Yan, Lebin. „我参与处理广西文革遗留问题“. Yanhuang Chunqiu (kinų). Suarchyvuotas originalas 2020-11-24. Nuoroda tikrinta 2019-11-29. 
  22. Chang, 545 psl.
  23. Zheng, Yi (1996). Scarlet Memorial: Tales of Cannibalism in Modern China. Boulder, Colo.: Westview Press. ISBN 081332615X. , 198 psl.
  24. Chen, Xiaomei (2002). Acting the Right Part: Political Theatre and Popular Drama in Contemporary China. Havajų universiteto leidykla. pp. 30–31. 
  25. MacFarquhar, R. ir Schoenhals, M., 259 psl.
  26. Tan, Hecheng (2017). The Killing Wind: A Chinese County's Descent Into Madness During the Cultural Revolution (anglų). Oksfordo universiteto leidykla. ISBN 978-0-19-062252-7. 
  27. Jiang, Fangzhou (2012-11-09). „发生在湖南道县的那场大屠杀“. The New York Times (kinų). Nuoroda tikrinta 2019-12-05. 
  28. Wang, Youqin (2001). „Student Attacks Against Teachers: The Revolution of 1966“ (PDF). Čikagos universitetas. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2018-12-23. 
  29. 29,0 29,1 Jian, Guo; Song, Yongyi; Zhou, Yuan (2015). Historical Dictionary of the Chinese Cultural Revolution (anglų). Rowman & Littlefield. ISBN 978-1-4422-5172-4. 
  30. „Chinese Red Guards Apologize, Reopening A Dark Chapter“. NPR.org (anglų). Nuoroda tikrinta 2020-02-14. 
  31. 31,0 31,1 Song, Yongyi (2011-08-25). „Chronology of Mass Killings during the Chinese Cultural Revolution (1966–1976)“. Sciences Po (anglų). Nuoroda tikrinta 2019-12-27. 
  32. Yu, Luowen. „文革时期北京大兴县大屠杀调查“. Honkongo kinų universitetas (kinų). Nuoroda tikrinta 2020-02-15. 
  33. Zhou, Yongming (1999). Anti-drug Crusades in Twentieth-century China: Nationalism, History, and State Building (anglų). Rowman & Littlefield. ISBN 978-0-8476-9598-0. 
  34. „China's Puzzling Islam Policy“. Stanford Politics (anglų). 2018-11-26. Nuoroda tikrinta 2019-12-27. 
  35. Libricide: the regime sponsored destruction of books and libraries in the twentieth century. " Library History, 20(3), 217 psl.
  36. Thomas Laird (2007). The Story of Tibet: Conversations with the Dalai Lama. p. 345. ISBN 978-1555846725. Suarchyvuotas originalas 2016-06-17. Nuoroda tikrinta 2015-09-30. 
  37. Ardley, J., 5 psl.
  38. Yu, Dan Smyer. „Delayed contention with the Chinese Marxist scapegoat complex: re-membering Tibetan Buddhism in the PRC.“ The Tibet Journal, 32.1 (2007)
  39. Ardley, J., 9 psl.
  40. Ardley, J., 22 psl.
  41. Kimberley Ens Manning; Felix Wemheuer (2011). Eating Bitterness: New Perspectives on China's Great Leap Forward and Famine. UBC Press. p. 23. ISBN 978-0774859554. Suarchyvuotas originalas 2016-05-18. Nuoroda tikrinta 2015-10-01. 
  42. Warren W. Smith (2009). Tibet's Last Stand?: The Tibetan Uprising of 2008 and China's Response. Rowman & Littlefield Publishers, Inc. p. 6. ISBN 978-0742566859. Suarchyvuotas originalas 2016-05-06. Nuoroda tikrinta 2015-09-30. 
  43. MacFarquhar, R. ir Schoenhals, M., 258 psl.
  44. Yongming Zhou, Anti-drug crusades in twentieth-century China: nationalism, history, and state building, Lanham [u.a.] Rowman & Littlefield 1999, psl. 162
  45. Khalid, Zainab (2011-01-04). „Rise of the Veil: Islamic Modernity and the Hui Woman“. SIT Digital Collections. Independent Study Project (ISP) Collection. SIT Graduate Institute. pp. 8, 11. Paper 1074. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2014-08-09. Nuoroda tikrinta 2014-07-25. 
  46. 46,0 46,1 „Resolution on Certain Questions in the History of Our Party Since the Founding of the People's Republic of China (Chinese Communism Subject Archive)“. Suarchyvuotas originalas 2012-12-13. Nuoroda tikrinta 2012-12-27. 
  47. Schiavenza, Matt. „Does a New Biography Tell the Whole Story on Deng Xiaoping?“. Asia Society. Suarchyvuotas originalas 2011-10-22. Nuoroda tikrinta 2011-10-30. 
  48. Gao, 32 psl.
  49. Gao
  50. Gao, 46-47 psl.
  51. Wiltshire, Trea. [Pirmą kartą išleista 1987 m.] (perleista ir sutrumpinta 2003 m.). Old Hong Kong – Volume Three. Central, Hong Kong: Text Form Asia books Ltd. ISBN 962-7283-61-4
  52. Blumi, Isa (1999). „Hoxha's Class War: The Cultural Revolution and State Reformation, 1961–1971“. East European Quarterly 33 (3): 303–26 – via ProQuest. 
  53. Up Against the Wall, Curtis Austin, Arkanzaso universiteto leidykla, Fejetvilis, 2006, 170 psl.
  54. Fong Tak-ho. 2006 m. gegužės 19 d. "Cultural Revolution? What Revolution?" Asia Times Online. Tikrinta 2022 m. birželio 18 d.
  55. Johnson, Ian (2011-04-03). „At China's New Museum, History Toes Party Line“. The New York Times. Suarchyvuotas originalas 2011-10-14. Nuoroda tikrinta 2011-10-31. 
  56. "A Grim Chapter in History Kept Closed" Archyvuota kopija 2017-02-16 iš Wayback Machine projekto. article by Didi Kirsten Tatlow in The New York Times, 2010 m. liepos 22 d.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]